Bauginimo padariniai
Psichologinius padrikų veiksmų motyvus nesunku įžvelgti premjerą užgriuvusioje atsakomybėje. Laikmetis iš tikrųjų yra sudėtingas. Nesėkmė konservatorių lyderiui reikštų artėjantį ilgos politinės karjeros saulėlydį. Todėl natūralu, kad ši aplinkybė dar labiau pasunkina atsakomybės naštą ir sukelia baimę.
Tačiau daugybė prieštaringų sprendimų tiek rengiant vadinamąjį antikrizinį planą, tiek vyriausybės programą, norom nenorom gimdo vieną įtarimą. Ar baimė neperaugo į paniką? Tik panikos pagautas žmogus gali būti toks nenuoseklus, nesugebantis realiai įvertinti šalies ūkio būklės. Kita vertus, ištisą mėnesį diena iš dienos valdžiai kartojant, kad „dangus griūva“, panika apima ir piliečius.
Daugelio verslininkų ir namų ūkių ekonominius sprendimus pastaraisiais mėnesiais nulėmė būtent nuolatinis bauginimas, o ne realiai pablogėjusi padėtis. Šią visuomenės psichologinę būklę derėtų vadinti antilūkesčių krize. Ir dabar vargu ar beįmanoma atskirti, kur yra realusis ūkio būklės blogėjimas, o kur nuolatinio bauginimo padariniai.
Premjeras ir jo komanda, užuot atlikę atskirų ūkio sektorių (statybos, prekybos, pramonės, paslaugų ir kt.) analizę, pernelyg sureikšmino rizikos veiksnį, o tai dar labiau padidino bauginamąjį poveikį.
Potencialūs bankų praradimai dėl nuolatinių valdžios bauginimų (įvertimus ekonominių emigrantų „atplaukusias“ lėšas ir į įmonių indėlius) galėtų siekti iki 10 mlrd. Lt, o nesuveikus bankiniam multiplikatoriui – dar 2-3 kartus tiek. Todėl tolesnė sukeltos antilūkesčių krizės pasekmė – sumažėjusios komercinių bankų skolinimo galimybės ir gerokai ūgtelėjusios palūkanos. Antai, gruodžio paskutinėmis dienomis valdžios sektorius iš komercinių bankų pasiskolino 0,6 mlrd. Lt net su 12 proc. palūkanomis. Žinoma, kad įmonėms bankai skolins dar brangiau.
Drambliai indų parduotuvėje
Valstybės vadybos požiūriu naujojo premjero ir pagrindinių jo komandos narių veikla ir sprendimai yra mažų mažiausiai neprofesionalūs. Po naktimis paskubomis priimtų daugybės įstatymų pakeitimų susidaro įspūdis, kad šioje krautuvėje –valstybėje pasišlaistė kaimenė dramblių. Negana to, kad buvo nepaisyta ekonomikos reguliavimo teorijos ir sukauptos patirties, numota ranka į socialinių susitarimų būtinybę.
Kyla natūralus klausimas: ar nereikėtų daugelio keistų, neretai net elementariausiai ūkinei logikai prieštaraujančių sprendimų paaiškinimo ieškoti kelių valstybės vyrų bazinėse profesijose. Premjeras – fizikas, finansų ministras – matematikas su statistiko - buhalterio patirtimi. Abi šios profesijos reikšmingos ir garbingos, tačiau išugdo perdėm determinuotą tikrovės suvokimą.
Jei buhalteris ūkinius įvykius grindžia jų atvaizdavimo apskaitos sistemose taisyklėmis, tai fizikas, linkęs daug ką, jei ne viską, suvokti, pasitelkdamas griežtos priklausomybės tarp veiksmo ir atoveiksmio, greičio ir pagreičio, žemės traukos ir krentančio kūno ir pan. logiką.
Deja, socialinėms sistemoms būdingas didelis neapibrėžtumas, nulemtas daugybės aplinkybių, kurias nelengva, o neretai apskritai neįmanoma numatyti. Ekonominiai reiškiniai, kad ir kaip norėtųsi, nepaklūsta Niutono ar Archimedo dėsniams. Todėl finansų ministras tiesiog privalo būti savotiškas improvizatorius, jaučiantis socialinės sistemos (piliečių bendruomenės) reakciją į įvairias įstatymų, tuo labiau mokesčių tvarkos, korekcijas. Tai svarbu ne vien politiniu, bet ir racionalios valstybės vadybos požiūriu.
Fizikinės mąstysenos įkaitai
Nacionalinio biudžeto priėmimo procedūra ir su tuo susieta gausybė įstatymų pataisų byloja, kad valstybė ir jos piliečiai tarsi tapo fizikinės ir buhalteriškos mąstysenos įkaitai. Reikalas tas, kad tikslas vardan ko valstybė formuoja savo biudžetą supainiotas su kažkokiu nesuvokiamu beveik mistiniu taupymu.
Reikalas tas, kad yra sukaupta nemaža valstybinio ekonomikos reguliavimo patirtis, kuri remiasi keliais scenarijais. Itin aktyvų vidaus vartojimą ir pernelyg sparčią ūkio plėtrą paprastai siekiama slopinti, nes tokie procesai išprovokuoja infliaciją. Šiuo atveju taikomos fiskalinės restrikcijos priemonės, t.y. didinami mokesčiai (pirmiausia įmonių), mažinami valstybės užsakymai, itin apgalvotai įgyvendinamos investicinės programos, kaupiami finansiniai rezervai.
Vadinamąjį ūkio perkaitimą mėginama paveikti ir pinigų politikos priemonėms, kurių tikslas yra mažinti kreditinių išteklių mastą komerciniuose bankuose. Čia dažniausiai didinama privalomųjų rezervų norma, sugriežtinamos bankų refinansavimo sąlygos, itin atidžiai stebima bankų veikla ir pan.
Tuo tarpu artėjančio ūkio nuosmukio, o tuo labiau krizės atveju, taikomos fiksalinės ekspansijos priemonės, t.y. mažinama įmonių ir gyventojų mokesčių našta, valstybinių užsakymų ir investicinių programa pagalba skatinama įmonių veikla, gerinama verslo aplinka, biudžetui subalansuoti pasitelkiamos finansinių rezervų lėšos. Pagaliau valstybė nevengia ir skolinimosi, teikdama pirmenybę vidaus šaltiniams.
Nauja teorija ar neišmanymas?
Tuo tarpu dabartinė Vyriausybė elgiasi vos ne priešingai – didina PVM ir pelno mokesčius, blogina verslo sąlygas, delsia atsiskaityti su įmonėms, nemėgina išjudinti kreditinius išteklius, sėdama paniką, pati sukelia antilūkesčių krizę.
Ar čia nauja makroekonominė teorija ar chrestomatinių dalykų neišmanymas? Beje, kaimyninės valstybės taiko klasikinius ūkio reguliavimo receptus. Antai, Didžioji Britanija, siekdama skatinti vidaus vartojimą, 2,5 proc. punkto sumažino PVM, Vokietija svarsto galimybę išdalinti namų ūkiams vidaus vartojimo kuponus (dovanų čekių analogas) ir vėliaus valstybės lėšomis juos išpirkti iš prekybos įmonių, Rusijoje 4 proc. punktais sumažino pelno mokestį.
Daugelio valstybių, jų tarpe ir Lenkijos, vyriausybės įvairiomis lengvatomis ketina skatinti prekių ir paslaugų eksportą (nors šių priemonių ES teisė netoleruoja). Ypač apdairiai elgėsi Estijos finansininkai, ekonomikos pakilimo laikotarpiu sukaupę net 5,3 mlrd. LT rezervinių lėšų, kurias dabar panaudoja biudžeto deficitui dengti.
Lėšų taupymas ar vadinamasis diržų veržimasis nėra pats tinkamiausias būdas šiandieniniai ūkio būklei gerinti. Greičiau tai pats blogiausias kelias, nes taupyti reikia aktyviuoju ekonomikos laikotarpiu (estų pavyzdys). Šiuo metų valdžiai reikėtų galvoti apie racionalesnį lėšų perskirstymą, skatinant įmonių veiklą.
Tuo labiau, kad esama gana įdomių pasiūlymų. Antai, vieno banko ekonomistas siūlo valstybei paskelbti dvejų metų trukmės būsto renovacijos programą, padengiant 50 proc. išlaidų, iki 30 tūkst.Lt vienam namų ūkiui. Ši programa, anot pasiūlymo autoriaus, būtų paranki gyventojams, smulkioms ir vidutinėms statybos įmonėms. Gyventojai laimėtų, nes atnaujintų savo būstus palankiomis sąlygomis, sumažintų apšildymo išlaidas. Statybos bendrovės turėtų darbo, mokėtų atlyginimus darbuotojams ir mokesčius į biudžetą. Deja, šį racionalų pasiūlymą, vyriausybė praleido pro ausis. Mat, pasirinktas kitas ūkio gaivinimo scenarijų pirma dar labiau sužlugdant verslą.
Nobelio premija – Lietuvai?
Makroekonominės teorijos, žinoma, negali būti sutingusios. Antai, prieš keletą metų buvo sulaužytas teorinis stereotipas apie nedarbo lygio mažinimą, pasitelkiant infliacijos reiškinį (vardinamoji Filipso kreivė). Naujoji teorija, už kurią jos autorius E.Felpsas 2006 m. gavo net Nobelio premiją, teigia, kad trumpuoju laikotarpiu dėl prasto ekonominių reiškinių suvokimo daugelis namų ūkių ir įmonių savo sprendimus nemaža dalimi grindžia lūkesčiais dėl kainų ir atlyginimo augimo. Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir infliacijos priklausomybės nėra arba ji visiškai nereikšminga.
Taigi gal esame naujų teorinių atradimų liudininkai ir dalyviai? Nuo šiol ekonomika bus valdoma remiantis visiškai kitais principais, o autoriai galės pretenduoti į Nobelio premiją? Vargu. Greičiau esame valdžios visiškos nekompetencijos liudininkai.
Švaistūniškai elgėsi ir ankstesnioji vyriausybė, nesukaupusi nei lito finansinių rezervų ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Lengva ranka buvo išdalinti milijardai litų, gauti pardavus lenkams „Mažeikių naftos“ akcijų paketą. Vidaus vartojamas buvo skatinamas tuomet, kai jį reikėjo visais būdais slopinti.
LB – monetarinė višta perekšlė
Kvaksinčios vištos vaidmenį ekonomikos pakilimo laikotarpiu atliko ir Lietuvos banko (LB) valdininkai. Užuot padidinus privalomųjų rezervų normą ir šitaip sumažinus rinkoje kreditinių pinigų masę, buvo abejingai stebima kaip šie pinigai „kaitino“ ekonomiką. Antai nuo 2004 metų iki 2008 II pusmečio bendras paskolų portfelis šalies bankuose išaugo nuo 19,1 mlrd. Lt iki 67,3 mlrd. Lt., t.y. 3,5 karto.
Tuo tarpu Estijos centrinis bankas šiuo laikotarpiu kelis kartus „vėsino“ ekonomiką, didindamas privalomųjų rezervų normą (šiuo metu jis sudaro 15 proc.) ir dabar turi nemenkas kreditinių išteklių išlaisvinimo galimybes. Lapkričio mėn. iki 4 proc. privalomųjų rezervų normą sumažino ir LB, išlaisvindamas apie 1 mlrd. Lt. komercinių banko lėšų. Buvo tikimasi, kad šie finansiniai ištekliai bus panaudoti verslo kreditavimui. Deja, šiai monetarinei priemonei buvo pasirinktas netinkamas laikas ir žymi dalis išlaisvintų pinigų iškeliavo į Skandinavijos šalių motininius bankus. O gal LB to ir siekė?
Šiuo metu LB, skatinamas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko, rengia dar vieną fantastinį projektą – kuria 3-4 mlrd. eurų stabilizacinį fondą, kuriam pinigų gali būti skolinamasi net Japonijoje ir Kinijoje.
Per 20 metų Nepriklausomybės šalies vyriausybėms teko priimti daug mažiau ar daugiau vykusių sprendimų. Tačiau, galima drąsiai tvirtinti, kad tokios gausybės neapgalvotų ir net nemokšiškų valstybės piliečiai dar neregėjo.