Taip yra todėl, kad šiandienė ekonomikos sistema neatsižvelgia į gamtos dėsnius ir natūralius išteklius naudoja greičiau, nei jie spėja atsinaujinti. Vis didėjančiai socialinei atskirčiai ir skurdui mažinti šiandienis kapitalizmas gali pasiūlyti labdarą ir paramą. Tai ne išeitis. Jerry Silbermanas straipsnyje „Paskutinė recesija? Ar geriausia galimybė, teikianti vilties?“ (angl. The Last Recession? Or Our Best Opportunity for Hope?) pataria gelbėti ne šią sistemą, o patiems gelbėtis nuo jos. Pastangos atgaivinti tai, kas sena, ir tai, kas sukėlė krizę, turėtų būti nukreiptos kita linkme – kurti tai, kas nauja, ir tai, kas užtikrintų darnią pasaulio ateitį.
Kas yra „sena“? Tai tokios industrijos, kurios žaloja planetą, todėl neturi ateities. Tai iškastinio kuro, naftos, chemikalų pramonės. Tai intensyvi monokultūromis paremta žemdirbystė, kuri alina dirvožemį, teršia aplinką ir neatsakingai sunaudoja per daug vandens iš giluminių vandens telkinių, kurie nėra atsinaujinantys. Tai mokesčių sistema, kuri apmokestina gerus dalykus (t.y. darbą) ir mažai apmokestina ar neapmokestina blogus – aplinkos teršimą, ribotų išteklių naudojimą.
Tai – ir naujas požiūris į plėtrą, įvertinant, kad iš tikrųjų nėra gerai išsivysčiusių šalių, besivystančių šalių ir atsilikusių šalių – yra tik vienas blogai išvystytas pasaulis. Pažangą turėtume matuoti integraliais darnios gerovės rodikliais, kurie įvertina ne tik ekonomikos, bet ir natūralios aplinkos bei visuomenės būklę. Turėtume keisti požiūrį į vartojimą ir ieškoti naujų gyvenimo kokybės bei gerovės užtikrinimo būdų, nebūtinai komercinių.
Kodėl ši recesija yra paskutinė ir tolesnis atsigavimas bei nuolatinis augimas, remiantis „senojo“ kapitalizmo principais, yra rožinė iliuzija, kuria dar norime patikėti? Jerry Silbermanas aiškina, kad dabartinė kapitalistinė sistema remiasi prielaida, jog ekonomika auga ir ateityje bus didesnė bei produktyvesnė nei šiandien. Investuojama remiantis ateities lūkesčiais dėl tikėtinos grąžos.
Mūsų ekonomika maitinama ribotais ištekliais. Ligšiolinis augimas jau pasiekė piką. Neužauginsime daugiau javų iš vieno aro, nebeišgausime daugiau naftos, dujos senka, negalime nuolat kirsti daugiau medžių, nei jie spėja ataugti, žuvų populiacija yra kritiškai sumažėjusi. Mūsų dirvožemis jau nualintas intensyvios žemdirbystės metodų, vandens atsargos mažėja ir jų rezervai neatsinaujina.
Tolesnė naftos gavyba – tiesiog nusikaltimas žmonijai, nekalbant, kad tai – tik per milijonus metų atsinaujinantis išteklius, kurio naudojimas yra žalingas aplinkai ir sujaukia gyvybei palankias sąlygas žemėje. Jei realus ekonomikos augimas nėra didesnis nei infliacija, nėra jokios motyvacijos investuoti. Jeigu ekonomika neauga, protingas kapitalistas nei skolina, nei investuoja, nei gamina, nes šios veiklos tikslas – didinti pinigų skaičių. Prekių ir paslaugų kūrimas yra priemonės, o ne tikslas.
Jei mes norime pereiti į naująjį darnios ekonomikos etapą, prekių ir paslaugų kūrimas turėtų būti nukreiptas visuomenės gerovei užtikrinti, o ne nuolat didinti pinigų skaičių. Iš ekologiškai prižiūrimo aro mes galime gauti tik tam tikrą stabilų kiekį javų, kartais mažiau, kartais daugiau, tačiau neribotas augimas – iliuzija.
Naujoji ekonomika turi būti pagrįsta stabilumu, o ne nuolatiniu augimu. Tačiau stabili ekonomika nedomina kapitalistų – jie negali investuoti ir tikėtis nuolat besikaupiančių palūkanų. Nenuostabu, kad ateis diena, kai mes atsisakysime palūkanų. Tai kai kurių ekonomistų ir darnios plėtros specialistų yra vertinama kaip esminė nedarnumo priežastis. Jau yra pavyzdžių, kai finansų institucijos dirba be palūkanų, o tik iš administracinių mokesčių. Tokiu principu yra paremta JAK bankų Skandinavijoje veikla.
1972–aisiais Romos klubas pristatė knygą „Augimo ribos“ (angl. Limits to Growth), kurioje, remiantis atlikta populiacijos, užterštumo, industrinės gamybos, išteklių naudojimo ir maisto gamybos analize, prognozavo, jog eksponentinis ekonomikos augimas galiausiai sukels ekonominį ir ekologinį žlugimą. Tuo metu dauguma ekonomistų paniekino tokias prognozes, o politikai neatsižvelgė į pateiktas rekomendacijas. Grahamas Turneris Australijos CRISO tyrimų centre atliko palyginamąją studiją – knygos „Augimo ribos“ prognozes palygino su realiais duomenimis ir patvirtino pradines išvadas.
Ekonomistas Hermanas Daly, ekologinės ekonomikos pradininkas, jau prieš dešimtmečius pateikė stabilios ekonomikos sistemos (angl. The Steady–State Economy) koncepciją. 1999 –aisiais Hawkenas su kolegomis pristatė knygą „Natūralus kapitalizmas“ (angl. Natural Capitalism), kurioje iškėlė būtinybę praplėsti kapitalo sąvoką įtraukiant gamtos išteklius ir žmones. Jonathonas Porrittas savo knygoje „Kapitalizmas, kuriam rūpi pasaulis“ (angl. Capitalism as if the world matters) dar pasiūlė įtraukti ir socialinį bei dvasinį elementą į kapitalizmo sąvoką.
Jeremy Rifkinsas, ekonomistas, filosofas, profesorius ir 17 knygų autorius, savo knygoje „Darbo pabaiga“ (angl. End of Work) pasaulio lyderiams pataria, kaip spręsti artėjančią masinę nedarbo krizę. Dėl technologinių naujovių sparčiai mažėja darbo vietų ne tik gamybos, bet ir paslaugų sektoriuose. Išeitis – skatinti darbo jėgos persikvalifikavimą dirbti nevyriausybiniame sektoriuje, kuris kurtų nematerialųjį turtą vystant visuomenę. Naujosios ekonomikos fondas Didžiojoje Britanijoje pristatė antikrizinę programą „Naujas žaliasis kursas “ (angl. New Green Deal).
Išvardyti autoriai – tik maža dalis vis didėjančios permainų iniciatorių grupės. Įdomu, ar mūsų politikai, kuriantys antikrizinę programą, atsižvelgia į šių ir kitų autorių pasiūlymus? Investuojama daug mokesčių mokėtojų pinigų į Lietuvos kaip šalies įvaizdžio kūrimą, tačiau, jei nebus turinio, geras įvaizdis bus kaip tuščias muilo burbulas, kuriam lemta sprogti.
Lietuvos Vyriausybė imasi tik paviršutiniškų priemonių. Taupymas ir lėšų optimizavimas nėra blogai, tačiau pastangos turėtų būti nukreiptos naujos „žalios“ ir darnios ekonomikos pamatų klojimui. Tai yra kompleksinis darbas, kuriame turėtų dalyvauti ir įmonės, ir vyriausybės, ir visuomenės interesams atstovaujančios organizacijos.
Naujieji verslai ir naujos veiklos formos – kaip kūdikiai. Kol jie sustiprėja ir atsistoja ant kojų, reikia tėvų palaikymo. Kaip atkreipia dėmesį Josephas E. Stiglitzas, ekonomikos profesorius, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, laisvosios rinkos fundamentalizmo kritikas ir „trečio kelio“ ekonomikos filosofijos šalininkas, 2001–aisiais įvertintas Nobelio apdovanojimu ekonomikos srityje, savo knygoje apie globalizaciją (angl. Making Globalization Work), praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Pietų Azijos valstybių vyriausybės sumaniai valdė globalizacijos procesus savo šalyse ir investavo į strategiškai svarbius sektorius. Tai leido Pietų Azijos šalims atsistoti ant kojų ir išbristi iš skurdo.
Kitaip nei Tarptautinio valiutos fondo (TVF) rekomendacijos, Pietų Azijos šalių vyriausybės skatino taupymą, investavo į švietimą ir mokslą, saugojo vietinę gamybą ir žemdirbystę bei teikė visuomenei reikalingas paslaugas, kurių neteikė privačios firmos. Šį regioną krizė ištiko, kai buvo pasiduota TVF spaudimui atverti rinką spekuliaciniam kapitalui. Pradžioje pinigai įplaukdavo, tačiau pasikeitus nuotaikoms investuotojai paliko rinką. Tai sukėlė krizę.
Šis pavyzdys parodo, koks svarbus yra vyriausybių vaidmuo kuriant ir palaikant palankias makroekonomines sąlygas. Kitaip nei teigia laisvosios rinkos „advokatai“, vyriausybių vaidmuo yra svarbus. Ir, jei kritikuojame vyriausybes, tai prasmingiausia yra siekti ne mažesnės jų įtakos, o stengiantis pakreipti jų daromą įtaką teisingesne linkme.
Naujo žaliojo kurso rekomendacijos Didžiosios Britanijos vyriausybei
- Masiškai investuoti į atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas ir aplinkosauginę politiką, kuri sukurtų tūkstančius naujų darbo vietų „žaliojoje“ ekonomikoje.
- Griežčiau kontroliuoti finansų sistemą, tačiau užtikrinti nebrangų kapitalą finansuojant perėjimą į „žaliąją“ ekonomiką.
- Burti įvairių sričių – aplinkosaugos, pramonės, žemės ūkio, profsąjungų – specialistus, kad jie atstovautų realios ir stabilios ekonomikos sistemos, o ne nevaržomo ir neįsipareigojančio kapitalo interesams.
Autorė yra ekonomistė ir Tarptautinės darnios plėtros specialistų asociacijos narė
„Atgimimui“ labai svarbi Tavo nuomonė! Pareikšk ją čia.
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:
Kada bankrutuoja valstybė
Kai politikai ir ekspertai grūmoja skambiomis frazėmis apie Lietuvos laukiantį bankrotą, paprastiems mirtingiesiems kyla labai paprastas klausimas – kokių padarinių reikėtų laukti rašo Indrė Makaraitytė.
Žoliaėdžiams tarptautinėje arenoje vietos nėra
Jei nori būti svarbi tarptautinėje arenoje, Europos Sąjunga turi išmokti žaisti „kiečiau”. Kitaip Lietuvos ir kitų posovietinių šalių laukia sunkūs laikai. Kokių pokyčių Europos Sąjungai atnešė Gruzijos ir Rusijos konfliktas, Lisabonos Nova universiteto teisės profesoriaus, Portugalijos diplomatijos instituto prezidento Armando Marqueso Guedeso klausia Renata Skardžiūtė.
Spekuliacija karo pabėgėlių grėsme
Etninių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja Vida Beresnevičiūtė sako, kad tvirtinti, jog čečėnų pabėgėlių integracija yra sėkminga ar ne, neįmanoma, nes trūksta pabėgėlių integracijos stebėsenos. Daugiau apie tai rašo Indrė Makaraitytė.
Septyniolika politikų „auksinių minčių“
Per Seimo rinkimų batalijas dalis Mykolo Romerio universiteto dėstytojų nutarė panagrinėti rašytines politikų deklaracijas ir išrinkti kvailiausią pažadą ar pasigyrimą. Apie tai rašo Saulius Nefas.
Visi keliai vedė į Laisvę
Žurnalistė Austra Zapolskienė, Sąjūdžio metais dirbusi „Spartuolio” redakcijoje, pasakoja įsimintiniausias istorinės reikšmės įvykiais tapusias akimirkas.