Lenko korta yra dalinis Lenkijos piliečio paso pakaitalas iki 1939 m. buvusiems Lenkijos piliečiams, atsidūrusiems už Lenkijos valstybės ribų. Kaip sakoma įstatymo preambulėje, jis priimtas „vykdant moralinę pareigą Rytuose gyvenantiems lenkams, kurie dėl permainingo mūsų Tėvynės likimo neteko Lenkijos pilietybės“.

Kaip nurodoma šio įstatymo 4 straipsnyje, „Lenko korta yra dokumentas, liudijantis priklausomybę Lenkų tautai“. Šie kiek dviprasmiški žodžiai neturėtų mūsų suklaidinti – čia kalbama apie politinę lenkų (ar Lenkijos) tautą (taigi, ir politinį ryšį su Lenkijos valstybe), o ne apie etninę priklausomybę. Kad yra būtent taip, aiškiai pasako 2 straipsnio trečios dalies norma, kad Lenko korta išduodama asmenims, kurių bent vienas iš tėvų ar senelių „turėjo Lenkijos pilietybę“.

Kitaip sakant, Lenko kortos savininkas visai neprivalo būti lenku. Užtat jis privalo būti vienos iš 15 valstybių – buvusių SSRS respublikų – piliečiu (įstatyme šios respublikos aiškiai išvardintos). Kokioje nors kitoje valstybėje gyvenantis lenkas gali būti didžiausias lenkiškų tradicijų puoselėtojas, bet įvairių privilegijų Lenkijoje suteikiančios Lenko kortos jis negaus. Įstatymas orientuotas tik į tas žemes, kurių Lenkija neteko 1939 m. ir į jose gyvenančius buvusius Lenkijos piliečius. Taigi, jis skirtas ir Lietuvos lenkams, ir net dzūkams nuo Druskininkų ar Varėnos, jei tik jie panorėtų prisiminti savo tėvų ir senelių turėtą Lenkijos pilietybę. Tai tiesiog nuostabu – Lenkijos Respublika mūsų piliečiams pradėjo leisti įstatymus! O mūsų valstybė tyli, tarsi jos tai visai neliestų.

Lenko kortos įstatymas pakankamai griežtas ir sprendžia anaiptol ne vien tautinės tapatybės problemas. Lenko kortą gavęs žmogus privalo būti lojalus Lenkijos valstybei – kitaip jis tos kortos iš karto neteks. Lenko kortą išduoda Lenkijos konsulas. Jis jos gali ir neišduoti arba bet kada ją atimti, jeigu paaiškėtų, kad Lenko kortą turintis arba į ją pretenduojantis asmuo „veikia arba veikė prieš pagrindinius Lenkijos Respublikos interesus“ (19 str. 6 d. ir 20 str. 2 d.). Be to, korta išduodama tik dešimčiai metų, o, praėjus tam laikui, ją turintis asmuo vėl privalo kreiptis į Lenkijos konsulatą dėl kortos galiojimo pratęsimo.

Kaip matome, su lenko tautybės patvirtinimu šis dokumentas neturi nieko bendro. Juk tautybė teisiškai dar neįpareigoja būti lojaliam užsienio valstybei, ar, juo labiau, tautybės galiojimo laikas nesibaigia po 10 metų. Lietuvos piliečio tautybės negali atimti užsienio valstybės konsulatas, įtaręs jį nelojalumu tai valstybei.

Ko gi siekia Lenkija, priimdama tokį įstatymą savo rytinių kaimynų atžvilgiu? Kai kas buvo paaiškinta minėtoje įstatymo preambulėje, o dar aiškiau pasakyta Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio kreipimesi į Rytų lenkus, kuris spausdinamas Lenko kortą gaunantiems asmenims skirtoje atmintinėje: „Pats žinau ką reiškia tapti nesąžiningų istorinių sprendimų auka“, – teigia L. Kačinskis, prisimindamas, kad 1939-aisiais jo tėvai neteko prie Bresto (Baltarusijoje) nusipirkto namelio. „Dalis mano šeimos nuo neatmenamų laikų buvo Lenkijos pasienio [kresų] gyventojai, todėl man ypatingai rūpi rytuose gyvenančių tautiečių likimas, kurie dėl valstybinės sienos ribų pakeitimo prarado jos pilietybę, bet niekada neišsižadėjo savo tėvynės“, – savo kreipimesi į kaimyninių valstybių piliečius aiškina Lenkijos Respublikos prezidentas.

Tomas Baranauskas:
Į stulbinančias aukštumas kylantys mūsų intelektualai vieną po kito siūlo receptus, ko ir už ką mes dar turėtume atsiprašyti. Pradedant nuo to, kad reikia atsiprašyti už tai, jog egzistuoja kaimyninės tautos, bagiant atsiprašymu už savo pačių egzistavimą.
„Lenko korta yra dokumentas, kuris nors ir nesuteikia Lenkijos pilietybės, tačiau duoda mūsų tautiečiams iš rytų daug jiems priklausančių teisių. Mūsų šalyje Jūs galėsite mokytis ir dirbti kaip visi Lenkijos piliečiai. Galėsite gauti nemokamą vizą. Panorėję galėsite apsigyventi Lenkijoje. Viliuosi, kad Lenko korta – dokumentas patvirtinantis, jog esate lenkų tautybės, suteiks jums pasididžiavimo jausmą. Baltąjį erelį ilgus metus nešiokite prie širdies. Šiandieną Lenkijos Respublikos Vyriausybė grąžina Jums dokumentą su erelio atvaizdu. Didžiuokitės juo! Lenkija laukia Jūsų!“, – tai vis Lenkijos Respublikos prezidento paaiškinimai, skirti lojalumą Lenkijai įrodžiusiems mūsų šalies piliečiams.

Taigi, savo namelį prie Bresto praradęs prezidentas, tiek Bresto priklausomybę Baltarusijai, tiek Lvovo – Ukrainai, tiek ir Vilniaus – Lietuvai, drąsiai vadina „nesąžiningų istorinių sprendimų auka“. O kas šiame kontekste vyksta Lietuvoje?

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kontroliuojama žiniasklaida Lenko kortos atsiradimą pasitiko su euforija: „Ypatingu džiaugsmu visų pirma spinduliavo vyresnioji karta, gimusi II Respublikos laikais, kuomet Vilnius ir Vilnija buvo jos dalimi, – rašoma žurnale „Magazyn Wileński“ (2008-06). – Juk daugelis giminės archyvų užkampiuose saugo asmeninius įrodymus, patvirtinančius Lenkijos pilietybę, kurią automatiškai prarado, kai 1939 metais dėl slapto Ribentropo sąmokslo su Molotovu mūsų gimtieji kraštai buvo plačiu mostu perduoti Lietuvai“. Būtent taip – dar atviriau nei savo intencijų neslepiantis Lenkijos prezidentas – Lenko kortą traktuoja jos gavėjai Lietuvoje. Aišku, tame tarpe ir cituoto žurnalo redaktorius Michalas Mackevičius, neseniai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu.

Kaip sužinome iš minėto straipsnio, birželio 16 d. Vilniaus Pacų rūmuose, kurie pernai buvo skandalingai parduoti Lenkijos ambasadai, pats Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis Lenko kortas įteikė 71 asmeniui, tame tarpe – Seimo nariui Valdemarui Tomaševskiui, Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkui Michalui Mackevičiui ir Vilniaus rajono merei Marijai Rekst.

Įdomu, kad šio dokumento sąvininkai, dalyvaudami Seimo rinkimuose, į kandidato anketos klausimą: „Ar esate susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei?“ atsakė „Nesu“. Tuo tarpu Lenko kortos įstatymas reikalauja pateikti raštišką deklaraciją apie priklausomybę lenkų (ar, greičiau, Lenkijos) tautai, kurią, pagal kitas šio įstatymo nuostatas, apibrėžia buvusi Lenkijos pilietybė ir lojalumas dabartinei Lenkijos Respublikai. Tad kodėl gi neprisipažinus, kad pasižadėjimo užsienio valstybei vis dėlto esama? Gal dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnio nuostatos, skelbiančios, kad „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“?

Seime vyksta ir kitokio pobūdžio šou, kuriame dalyvauja ir patys lietuviai. Antai spalio 20 d. Abiejų tautų savitarpio įžado (1791 m.) metinių proga Seime surengtoje konferencijoje žinomas šoumenas, ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ kavalierius Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie 1920 m. Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį, pareiškė: „Tai yra gėda Lietuvos istorijai. Lietuvių nacionalizmui R. Dmowskis ir J. Piłsudskis buvo baisesni nei (sovietų maršalai) Michailas Tuchačevskis ir Semionas Budionas! Tą reikia vieną sykį drąsiai pasakyti ir atsiprašyti Lenkijos visiems laikams“. Tokioje pačioje dvasioje buvo įvertinta ir Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija: „Jei dvi tautos susiginčijo dėl Vilniaus, vadinasi, tai buvo ne tiek Lenkijos-Lietuvos konfliktas, kiek pilietinis konfliktas tarp dviejų istorinių tradicijų – jaunalietuvių ir senalietuvių. Tokiu atveju lietuviams reikia permąstyti, ar L. Żeligowskis buvo okupantas? Gal ne okupantas, o senalietuvių karvedys, tiesa, padėjęs Vilniui integruotis į Lenkiją?“

Tomas Baranauskas:
Tuo tarpu Lenkijos prezidentas atsiprašyti, suprantama, neturi už ką. Jis nieko nevynioja į vatą, rėžia iš peties – Lenko korta bando atitaisyti „nesąžiningus istorinius sprendimus“, dėl kurių Lenkija neteko dalies savo teritorijos.
„Kol mes dar neatsiprašėme Lenkijos, kad jos armijoje tarnaujantiems „senalietuvių karvedžiams“ sutrukdėme „integruoti“ į Lenkiją ir Kauną, paskaitykime ir kitą šios A. Bumblausko paskaitos versiją, kurioje dar nėra reikalavimo atsiprašyti, bet yra iškalbingas prierašas, aiškinantis, kodėl tikras lietuvis turėtų dirbti Lenkijai: „Tad dar kartą galime paklausti su kuo šiandien eina istorikai: su Simonu Kosakovskiu, Ignotu Masalskiu ir Jekaterina II ar su Gegužės 3-ąją gynusiais Kazimieru Nestoru Sapiega, Jokūbu Jasinskiu, Tadu Korsaku? (...) Kad Tomas Venclova yra lenkų draugas – jis neslepia, o kieno draugai yra lenkų priešai – tai slepiama. Tad ir kyla klausimas – ar ir dabar mokama „poštučno”? Kiek kainuoja Gegužės 3-iosios byla!?“

Trumpai sakant, kas nedirba Lenkijai, greičiausiai yra Rusijos agentas! Paprasta ir aišku. O gal dar yra manančių, kad kas nors gali nedirbti nei Rusijai, nei Lenkijai, o dirbti Lietuvai? Juokaujat, ponai! Tokio naivaus romantizmo nepavyks prakišti už gryną pinigą. O kas yra grynas pinigas modernūs mąstytojai, laužantys visus „tautinius stereotipus“, tai jau tikrai turėtų gerai žinoti.

Lenkija, žinoma, yra mūsų strateginė partnerė (nežinau, ar tokiu partneriu yra namelio prie Bresto netekęs prezidentas, bet nesileiskim į smulkmenas). Atsiprašyti jos už bet ką ir bet kokia proga, suprantama, negali būti blogas dalykas. Tai juk atitinka mūsų dabartinę geopolitinę orientaciją, tad darbą Lenkijai galima demonstruoti pakelta galva ir netgi išdidžiai klausti visų oponentų – štai mes atvirai dirbame Lenkijai, o jūs ką slepiat!?

Bet pratęskime tą gražia tradicija virstančią atsiprašymų temą. Neblogai prisimenu 1999-aisiais rodytą „Būtovės slėpinių“ laidą, skirtą Lietuvos paveldui Ukrainoje. Jame A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus dueto pokalbyje gana aiškiai nuskambėjo mintis, kad Lietuva turėtų atsiprašyti prezidento Vladimiro Putino už istorinę skriaudą Rusijai – Ukrainos „atplėšimą“ nuo Rusijos. Po šios laidos sekė piktoka minėto dueto diskusija su Lietuvos ukrainistų asociacijos pirmininke Nadija Neporožnia, pasipiktinusia tokiu Ukrainos istorijos traktavimu. Būdingu chamišku stiliumi paskelbę N. Neporožnią neišmanėle, dar ir praėjus metams po jos mirties, minėti „polemistai“ jos pavardę minėjo sąraše asmenų, su kuriais „nediskutuojama“ (Naujasis židinys–Aidai, 2005, nr 7–8, p. 356).

Apie tai, kam dirba oponentai, „slepiantys“ savo darbdavį, A. Bumblauskas tuo metu dar neklausinėjo. Jis tik džiaugėsi savo kolegos tarptautiniu pripažinimu: „1999 m. ateina tarptautinis pripažinimas – Gudavičius išrenkamas Rusijos humanitarinių mokslų akademijos Sankt Peterburge nariu. Toks dinamiškas jo kelias į aukštumas...“ (Tarp istorijos ir būtovės, Vilnius, 1999, p. 10).

Taigi, į stulbinančias aukštumas kylantys mūsų intelektualai vieną po kito siūlo receptus, ko ir už ką mes dar turėtume atsiprašyti. Pradedant nuo to, kad reikia atsiprašyti už tai, jog egzistuoja kaimyninės tautos, bagiant atsiprašymu už savo pačių egzistavimą. Tiesiog mes visi – lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai – užimame kažkieno „gyvybinę erdvę“. Gėda mums už tai! Tuo tarpu Lenkijos prezidentas atsiprašyti, suprantama, neturi už ką. Jis nieko nevynioja į vatą, rėžia iš peties – Lenko korta bando atitaisyti „nesąžiningus istorinius sprendimus“, dėl kurių Lenkija neteko dalies savo teritorijos.

Gaila, kad ponas prezidentas neužsiminė, ar Lenkija kartais neketina grąžinti Vokietijai bent dalies teisių į vakarines dabartinės Lenkijos sritis, kurios dar „nesąžingesnių“ sprendimų dėka po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai? Ten, tiesa, net nebeliko, kam įteikti „Vokiečio kortą“, jeigu Vokietija panorėtų pasekti Lenkijos pavyzdžiu. Visi tų žemių gyventojai, kurie nežuvo karo sumaištyje, buvo tiesiog išvyti ir dabar gyvena daugiausia Vokietijoje. Jie, žinoma, galėtų mielai sugrįžti atsiimti savo prarasto turto (su Vokiečio kortomis kišenėse), jei tik Lenkija imtųsi iniciatyvos nuosekliai taisyti „nesąžiningus istorinius sprendimus“.

Iš butelio išleidus revizionizmo džiną, pasidėjęs „teisingumo“ atstatymo procesas dar nežinia kur sustotų. Viena aišku: prasidėjus tokiems procesams, apie NATO ir Europos sąjungą galėtume užmiršti – šios organizacijos tiesiog išnyktų kaip pirmoji tokio „istorinio sąžiningumo“ auka.