V.Zamorskas. Lietuvos aukštojo mokslo reforma pagal L. Straussą

© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Šio judėjimo atstovai pirmosios prezidento George’o W. Busho kadencijos metais formavo JAV užsienio politiką, jie yra laikomi 2003 m. karinės intervencijos į Iraką iniciatoriais.

L. Straussas gimė 1899 m. Vokietijoje. 1938 m. jis persikėlė į JAV. L. Straussas daugiausia domėjosi klasikine politine filosofija. Didžiąją dalį laiko JAV jis dirbo Čikagos universitete. L. Straussas JAV tapo politikos mokslų profesoriumi. Iki savo mirties 1973 m. L. Straussas parašė 15 knygų.

Svarbu pastebėti, kad L. Straussas ir jo darbuose išsakytos idėjos šiandien vertinami nevienareikšmiškai. Neretai jis dėl savo darbuose skelbiamų idėjų yra vadinamas „elitistu“, „fašistu“, „antidemokratu“. Dažnai sakoma, kad neįmanoma rasti dviejų L. Strausso pasekėjų, kurie vienodai interpretuotų jo idėjas. Taigi šiame rašinyje yra pateikiama pakankamai laisva ir nebūtinai teisinga kelių L. Strausso idėjų, susijusių su aukštuoju mokslu, interpretacija.

Aukštasis mokslas kaip agrikultūra

L. Strausso požiūriu, aukštasis mokslas demokratinėje respublikoje yra ugdymo arba auklėjimo procesas, kurio tikslas – kultūringo žmogaus sukūrimas. Pasak politikos mokslų profesoriaus, žodis „kultūra“ (lot. cultura) yra susijęs su žodžiu „agrikultūra“ (lot. agricultura). Todėl ugdymo procesas primena žemdirbystės kultūros puoselėjimą.

Akademikas arba dėstytojas atlieka savotišką „ūkininko“ vaidmenį. Studentas šiuo atveju yra „kultūrinis augalas“. Jei žemė gerai įdirbama ir kultūrinis augalas tinkamai prižiūrimas, tai nuimamas geras derlius. Problema ta, kad Vakaruose gerosios ūkininkavimo tradicijos ilgainiui buvo primirštos. Universitetuose arba „daržuose“ šiandien mėtosi „tuščios skardinės, viskio buteliai, įvairiausi prirašinėti popieriaus lapai“.

Pasak L. Strausso, reikia pripažinti, kad Vakarų universitetai šiandien yra virtę gamyklomis. Masiškai gaminamos prekės, kurios vėliau reklamuojamos, siekiant didesnio pelno ir dėmesio. Universitetuose nebėra ugdomi kultūringi žmonės, t. y. žmonės, kurie skiria gėrį nuo blogio, kilnų poelgį nuo žemo. Vakarų universitetuose pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau įsivyrauja įsitikinimas, kad mokslas turi atsiriboti nuo vertybių ir jomis paremtų vertinimų. Anot L. Strausso, mokslo dėka dėl to vyksta žmogaus nužmoginimas.

Šiuolaikinės švietimo sistemos rengia siaurų sričių specialistus, kurie daug žino apie priemones, bet visiškai nenutuokia apie tikslus, kurių jomis reikėtų siekti. L. Straussas didžiausią problemą šiuo atveju mato filosofų ir politologų (politikos teorijos žinovų) ruošime. Ypač didelį susirūpinimą jam kelia netinkamas antrųjų ugdymas, nes tai yra žmonės, kurie turėtų valdyti valstybę, priimti visai visuomenei svarbius sprendimus – leisti įstatymus.

„Demokratinis švietimas“ versus „liberalus švietimas“

Svarbu pastebėti, kad L. Straussas (taip pat kaip Platonas, Aristotelis, Kantas) negaili kritikos demokratijai, t. y. demokratinei santvarkai. Jo požiūriu, demokratija kaip masių arba liaudies valdymas yra praktiškai neįmanoma. Masės iš principo negali valdyti. Jas beveik visuomet valdo palyginti nedidelė grupė žmonių – elitas. Retais atvejais, kai aukščiausia valdžia atsiduria masių rankose, demokratija virsta despotizmu mažumos atžvilgiu.

Moderni demokratija iš tiesų nėra masių demokratija. Pasak L. Strausso, moderni demokratija yra masių arba masinė kultūra. Masinė kultūra – vidutinybės kultas.

Masinė kultūra tiesiogiai susijusi su „demokratiniu švietimu“. Tai reiškia, kad visiems vidutinių gabumų žmonėms yra sudaromos galimybės už palyginti nedidelį mokestį įgyti aukštąjį išsilavinimą. „Demokratinis švietimas“ yra skirtas pagrindiniams masių poreikiams tenkinti. Jis nesudaro reikalingų sąlygų kūrybingų asmenybių, kurios turi novatoriškų idėjų, ugdymui.

„Demokratinio švietimo“ rezultatas – palyginti menkų intelektualinių sugebėjimų ir žemos moralės diplomuoti specialistai. Jie nesupranta, kas yra bendrasis gėris. Pagrindinis jų tikslas – asmeninių interesų realizavimas.

Remiantis L. Straussu, masinės kultūros priešnuodis – „liberalus švietimas“. Demokratinėje respublikoje „liberalus švietimas“ turi padėti išugdyti valdančiąją aristokratiją. Valdančiosios aristokratijos nariais būtų kultūringi žmonės, t. y. žmonės, kurie siekia žmogiškojo tobulo ir didingų idėjų realizavimo.

„Liberalus švietimas“ nėra „demokratinis švietimas“, nes sąlygos įgyti aukštąjį išsilavinimą sudaromos mažumai. Tinkamo išsilavinimo įgijimas brangiai kainuoja. Kultūringo žmogaus išauklėjimui reikia daug laiko ir finansinių resursų. Antra vertus, žmonių sugebėjimai yra skirtingi. Tikrai gabių žmonių nėra daug.

„Liberalus švietimas“ yra skirtas: 1) turtingiesiems (fortūnos apdovanotiems); 2) gabiausiems (gamtos apdovanotiems). Svarbu pastebėti, kad tinkamą aukštąjį išsilavinimą gali įgyti ne visi turtingieji, bet tik tie, kurie neprivalo didžiosios savo laiko dalies skirti turimo turto administravimui.

Remiantis L. Sraussu, kultūringais žmonėmis auklėjami studentai turėtų turėti pakankamai laisvo laiko klasikinių tekstų skaitymui, bendravimui su išmintingaisiais, keliavimui. Demokratinėje respublikoje atitinkamai išauklėtiems žmonėms turi būti sudaromos sąlygos užimti tam tikrą politinių postų skaičių. Menkavertį išlavinimą įgiję vidutinybės demokratinėje respublikoje neturėtų priiminėti sprendimų visai visuomenei ir jos raidai svarbiais klausimais.

L. Strausso vertinimu, labai nepasisekė tai visuomenei, kurioje nėra „liberalaus švietimo“. Tokioje valstybėje į valdžią paprastai patenka vidutinybės, kuriems valdžia yra priemonė turtui įgyti. Juos domina tik jų pačių ilgas ir sotus gyvenimas. „Demokratinio švietimo“ sąlygomis diplomus įgijusiems žmonėms dorybė yra svetimas dalykas. Įdomiausia, kad menkai išsilavinę žmonės šiuo atveju sprendžia klausimus susijusius ir su aukštuoju išsilavinimu.

Aukštasis mokslas Lietuvoje ir L. Strausso idėjos

„Tarpukario Lietuvos inteligentai su neslepiamu pasididžiavimu kalbėjo apie „universitetinį išsilavinimą“. Dabartiniai studentai įgyja tik tai, ką galima apibūdinti kaip „aukštąjį mokslą“. Pastarasis yra „aukštasis“ tik todėl, kad prieš tai buvo „vidurinis“ - sako profesorius Alvydas Jokubaitis.

Šiandien Lietuvoje yra susiklosčiusi keista situacija. Pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų Lietuva patenka tarp daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos valstybių.

Pagal vidutines lėšas, tenkančias vienam aukštosios mokyklos studentui, Lietuva yra tarp ES autsaiderių. Lietuvos universitetai nepatenka į skelbiamus geriausių Europos ir pasaulio universitetų sąrašus. Ką tai reiškia Lietuvai?

Lietuva gali pigiai parengti daug diplomuotų specialistų. Kita vertus, iš tokių diplomuotų specialistų mažai naudos. Prasta studijų kokybė, dalinai susijusi su nepakankamu universitetų finansavimu, lemia palyginti žemą diplomuotųjų išsilavinimo lygį. Gabesni ir aukštesnio žinių lygio siekiantys studentai, todėl dažnai renkasi Vakarų valstybių universitetus.

Svarbu pastebėti, kad šiandien Lietuvoje studentai neturi pakankamai laiko studijoms, o dėstytojai – studentų ugdymui. Tiek dėstytojai, tiek studentai nemenką laiko dalį turi skirti pašaliniams darbams, užtikrinantiems pakankamas finansines lėšas pragyvenimui. Aišku, kad tokia situacija yra nenormali.

Masinės kultūros ir „demokratinio švietimo“ neigiamos pasekmės taip pat matomos Lietuvos parlamente. Daugelio ten esančių išsilavinimo kokybė, švelniai tariant, žema. Panašu, kad valdžia Seimo nariams, o ir kitus svarbius politinius postus užimantiems asmenims, tėra priemonė asmeniniam turtui susikrauti. Valstybė ir visuomenė su tokiais lyderiais nieko gero negali pasiekti.

Ką daryti, kad aukštojo mokslo situacija Lietuvoje pasikeistų į gerąją pusę? Vienas galimų sprendimų – pradėti perėjimą nuo „demokratinio švietimo“ prie „liberalaus švietimo“. Iš esmės tai reiškia perėjimą prie mokamo aukštojo mokslo. Tiesa, mokama turėtų būti ne 520 Lt už semestrą, bet mažiausiai dešimt kartų daugiau. Mokėti turėtų visi – tiek „dešimtukininkai“, tiek „aštuntukininkai“, tiek ir tie, kurie mokosi be skolų.

Aukštasis mokslas Lietuvoje turėtų tapti mažumos privilegija. Šią mažumą, vadovaujantis L. Straussu, turėtų sudaryti turtingiausieji ir gabiausieji. Verta pabrėžti, kad gabiausiems piliečiams Lietuvos valstybė turėtų sudaryti sąlygas gauti paskolas lengvatinėmis sąlygomis.

Kita vertus, mokamo aukštojo mokslo idėja Lietuvoje artimiausiu metu atrodo kaip utopija. Mažai tikėtina, kad atsirastų bent kiek įtakingesnė politinė jėga, kuri išdrįstų šią idėją viešai ginti. Todėl realiai būtų galima tikėtis nebent antro geriausio varianto realizavimo – valstybės finansuojamų vietų skaičiaus sumažinimo iki minimumo.

Kartu su idėjos dėl mokamo mokslo realizavimu turėtų būti galvojama apie studijų kokybės gerinimą. Didesni atlyginimai savo dalyką gerai išmanantiems dėstytojams situaciją savaime šiek tiek pataisytų. Dėstytojus „pasitempti“ taip pat skatintų už mokslą mokantys studentai, kuriems rūpėtų, kad investicijos atsipirktų. Studijų kokybės gerėjimu taip pat būtų suinteresuoti dėl pajamas ir prestižą nulemiančių studentų konkuruojantys universitetai.

Kita galima priemonė studijų kokybės gerinimui – šiandien Lietuvoje diplomus išduodančių aukštųjų universitetinių mokyklų skaičiaus mažinimas. Tikėtina, kad kokybiškas studijas Lietuvoje galėtų užtikrinti kokie trys universitetai, gavę „pastiprinimą“ iš kitų uždarytų arba pertvarkytų.

Mažinant aukštųjų universitetinių mokyklų skaičių, reikėtų populiarinti profesinį mokymą. Žinoma, prieš tai reikėtų atsisakyti absurdiškos praktikos, kuomet iš valytojų ir sargų reikalaujama aukštojo mokslo diplomų. Laikas įsisamoninti, kad žmogus be aukštojo mokslo diplomo nėra „antrarūšis“ žmogus.

Taigi L. Strausso idėjos, kad ir kaip vertintume šį asmenį, vertos dėmesio diskusijose apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą. Jų realizavimui reikia didelės drąsos ir politinės valios. Kita vertus, kito pasirinkimo kol kas nematyti, jei Lietuvoje dar kažkam rūpi valstybės ir visuomenės ateitis.

Plačiau apie L. Strausso požiūrį į liberalų ugdymą žiūrėti “What Is Liberal Education?” ir „Liberal Education and Mass Democracy“.