Viliuosi, šiuo atveju erudito taisyklės negalios. Viltis remiasi prielaida, jog 579 puslapių Česlovo Laurinavičiaus ir Vlado Sirutavičiaus studija „Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios“ paliečia visus mus, tiesioginius ir netiesioginius 1988–1990 m. įvykių dalyvius.
Vien smalsumo vedinas akį į ją mestels ne vienas, o ypač tas, kuris tiesiogiai, ir nebūtinai Vilniuje, prieš kelis dešimtmečius judino lietuvių tautinį išsivadavimą. Juolab kad studijos pasirodymas sutapo su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimu.
Bus emocijų skaičiuojant, kiek kartų, kas ir kokiame kontekste paminėtas, o jeigu ne, tai kodėl? Natūralu ir žmogiška.
Bus (jau yra) ir mazochizmo apraiškų, kurias skleis nesugebėję įveikti minėtų puslapių, tačiau sugebėję pasilinksminti, esą „paviršutinišku žvilgsniu permetus veikalą, aišku, kad jis nėra išsamus“. Kadangi studija – tai politinė 1988–1990 m. istorija, bus ir diskusijų, ką reiškia Lietuvai istorija: kaip sektinų pavyzdžių kolekcija? kaip nacijos būties prasmė? kaip argumentas politikoje?
Atvirai pasakius, tokiame fone skleidžiasi visi bandymai peržengti „gyvosios dabarties“ slenkstį. Tik šį kartą tas slenkstis labai platus. Neatsitiktinai studijos autoriai pratarmėje užsimena apie sunkumus rašant veikalą. Jis paremtas „ne tik archyviniais dokumentais (kurių palyginti negausu), bet ir aprašomojo laikotarpio dalyvių prisiminimais bei vertinimais, tarp jų ir pačių autorių“. Dėl knygos subjektyvumo autoriai prašo skaitytojų atlaidumo. Kitaip tariant, tai jų, autorių, 1988–1990 m. įvykių interpretacija, kurios nereikia suprasti kaip fakto, galutinio apibendrinimo ar absoliučios tiesos. Vien ši atvirai išsakyta potekstė byloja, jog pateikiama istorija ne tik rekonstrukcija, bet ir konstrukcija.
Rekonstravo autoriai ilgai, žinau, daugiau kaip tris metus. Neabejoju, čia „suveikė“ istorikų archyvų ir šaltinių tyrėjų instinktai. Net turint viziją – „kaip buvo iš tikrųjų“, reikia įsitikinti esamų chronologijų, gyvųjų ar nekalbančių liudininkų parodymų patikimumu ir pan.
Šioje virtuvėje, kas joje šeimininkavo – supras, būna visko. Ir skausmų, kai sužinai, kad šaltinius sunaikinome patys, savomis rankomis (pavyzdžiui, sudeginome, kaip chunveibinai, „Pravdos“ rinkinius), ir pasitenkinimo, kad išsaugojome nuotrauką, kuri pasako kur kas daugiau nei rašytinis dokumentas.
Regis, įtakos turėjo ir autorių ambicija pateikti 1988–1990 m. politinę lietuvių istoriją ne tik kaip studiją, bet ir kaip sintetinę, iš esmės vadovėlinės istorijos atributus atitinkančią istoriją. Tai atsakymas tiems, kurie gali stebėtis, kodėl kiekviena struktūrinė Č. Laurinavičiaus ir V. Sirutavičiaus 1988–1990 m. Lietuvos istorijos dalis skaidoma į smulkesnes ir smulkiausias. Pavyzdžiui, ketvirtoji dalis „Pirmieji Sąjūdžio žingsniai“ struktūriškai pateikiama nuo „4.1. Kova už būvį“ iki „4.6.3. Aleksandro Jakovlevo misija“. Dėliokite – 1988 m. birželio 3 d., ... 1988 m. rugpjūčio 11–13 d. Šiuo atveju daugtaškis – tai dvidešimt skyrių ir poskyrių, dvidešimt, autorių nuomone, vertų fiksavimo ir aptarimo datų, faktų. Panašiai visos dvidešimt keturios istorijos dalys ir jas sudarantys 241 (du šimtai keturiasdešimt vienas) skyrius ir poskyris, t. y. mažiausiai du šimtai keturiasdešimt viena politinės istorijos dėmesio verta data, faktas.
Žinoma, aritmetiniai įgūdžiai čia demonstruojami ne tam, kad surastume vietos įterpti šiaip jau banalų posakį, esą džentelmenai dėl faktų nesiginčija. Autorių įvadinis nuoširdumas, priešingai – tarsi kviečia diskutuoti dėl pasirinktos faktografijos pynės. Aiškūs yra ir jų pasirinkti konstruktyvios diskusijos rėmai, tai pynei suteikiantys prasmę, būtent atsakymas į klausimą: kas buvo lemiamas veiksnys Lietuvos valstybei atkurti?
Beje, klausimas ne pirmą kartą užduodamas politinei XX a. Lietuvos istorijai.
Prisiminkime, kaip į jį atsakome Vasario 16-ąją.
Pabudę iš baudžiavinio miego Aušros ir Varpo gadynės veikėjai iškėlė istorinį tikslą: neprigulminga Lietuva, nusikračiusi svetimų ir savų despotų. Šiam tikslui pasiekti buvo parengta politinė programa: Lietuvių etnografinėje erdvėje tarp Rusijos ir Vokietijos atstatyti Lietuvą kaip atsvarą Lenkijai. Apmąstytos ir vidinio susitelkimo prielaidos. Lietuvių daugumos gyvenamas kaimas maitinsiąs miestus, kurių didžiąją dalį sudarysią žydai, o užsimezgęs savitarpiškas naudingo sugyvenimo ryšys skatinsiąs ir masinį vadinamųjų Lietuvos lenkų atvirtimą lietuviais. Žinia, tai liko tik optimistine vizija. Pirmojo pasaulinio karo audrose griuvus imperijoms ir atsiradus politinei tuštumai Rytų Europoje valstybės turėjo kurtis nepaprastai greitai. Lietuviams pakako jėgų vizijai iškelti, tačiau praktinį jos įgyvendinimą lėmė tarptautinė konjunktūra. Koks santykis tarp lietuvių politinės vizijos ir tarptautinės konjunktūros, žinia, ginčijamės iki šiol.
O apie Kovo 11-ąją?
Partizanų slėptuvėse ir bunkeriuose, konclagerių barakuose ar Lietuvos SSR užkulisiuose įvairūs spalvoti geltonos–žalios–raudonos blykstelėjimai ir „Amerikos balsas“ įkvėpdavo atgimimo viltį. Kita vertus, sovietinis režimas, nepaisant totalitarinio pobūdžio, sudarė galimybes Lietuvoje, su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda, plėtoti tam tikrą ūkio ir etnografinės kultūros savastį, o sovietinė vadinamoji tautų „suklestėjimo ir suartėjimo“ doktrina iš pradžių netgi lėmė tam tikras lietuvių visuomenes kokybes.
Būtent šių tendencijų samplaika buvo labai svarbi XX a. pabaigoje atgimstančiai Lietuvos valstybei, juolab kad demokratinių laisvių ir teisių principai buvo virtę tarptautinės politikos neatskiriama dalimi. Tačiau, kokia reali koreliacija egzistavo tarp šių tendencijų, galima buvo tik spėlioti.
Kitaip tariant, buvo galima aiškinti, jog Lietuvos Tarybą sudarė tik dvidešimt narių, o tuometinė tarptautinė bendruomenė nebuvo, švelniai tariant, iki galo suvokusi demokratinių laisvių ir teisių principų reikšmės geopolitikai. Tuo tarpu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis iš esmės buvo ne tiek kiekybinė konkrečiais narystės skaičiais grindžiama struktūra, kiek nacijos dvasios išraiška, susiliejanti su to meto europine (pasauline) bendradarbiavimo, laisvos konkurencijos, teisės viešpatavimo, pagarbos žmogaus teisėms dvasia.
Dėl sielų, žinia, iki šiol turime problemų. Jas spręsti ne istorikų, net ne filosofų, ir juolab ne politikų, darbas. Tad palikime jas joms pačioms. Įsiklausykime į ką tik mūsų pergyventos istorijos, politinės istorijos tyrusių atsakymą. O jis, regis, toks:
Socialine ir politine prasme XX a. pabaigos lietuvių tautinis išsivaduojamasis judėjimas lėmė Lietuvos atsikūrimą. Tačiau geopolitine prasme jis pats vienas sukurti valstybę neturėjo galimybių. Geopolitiškai jis buvo per silpnas. Kita vertus, Vakarų geopolitinis vaidmuo, nors ir buvo lemiamas krizei SSRS kilti, Lietuvos valstybės atsikūrimui nebuvo lemiamas, nes Vakarai tame procese iš esmės užėmė tik pasyvų vaidmenį. Šiuo atveju – tai ne sofistika. Tai ne „nuo... iki“ su studija „Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios“ susipažinusiojo sukonstruota intriga. Tai studijos autorių kvietimas ir toliau dalyvauti savos istorijos kūrime.