Šitokia įvykių eiga suprantama kiekvienam sveikai mąstančiam Lietuvos piliečiui. Kuo, beje, galima nesunkiai įsitikinti pakalbėjus su paprastais žmonėmis tiek Lietuvos miestuose, tiek provincijoje. Vilniuje pasiektus susitarimus pasveikino ir Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, ir pagrindinės Lietuvos politinės jėgos, ir kiti mūsų partneriai Europos Sąjungoje.
Tačiau tarpinėje grandyje – vadinamojoje „apžvalgininkų bendruomenėje“ – šie įvykiai apaugo kiek kitokio pobūdžio vertinimais. Savaitės pradžioje dar buvo svarstoma, ar ne „per lengvai pasiduota“, o dabar lenkiama ton pusėn, kad savo nuomonės dėl būsimų ES derybų su Rusija Lietuvai išvis nereikėjo išsakyti.
Tokios nuomonės šalininkai (tarp jų – ir išsilavinę bei gerbiami Lietuvos politikos apžvalgininkai) pateikia argumentą, esą išsakydama savo aiškią poziciją Lietuva griauna Europos Sąjungoje „kompromiso kultūrą“. Taip pat tvirtinama, kad veto teise Europos Sąjungoje naudojamasi tik išskirtiniais atvejais, o Lietuva šia teise šįkart „papiktnaudžiavo“, kadangi jos keliami reikalavimai yra „neesminiai“. Be to, nepamirštama pridurti, jog Lietuva apskritai savo sąlygas pareiškė „pavėluotai“, „per didele apimtimi“ ir tokiu būdu save pavertė pajuokos verta „išsišokėle“.
Taigi, ar Lietuva, išsakydama savo aiškią poziciją, padarė žalą ES solidarumui? Girdint Lietuvos apžvalgininkų aimanas, kaip negerai pasielgė Lietuvos užsienio reikalų ministras, paprašydamas daugiau laiko aptarti ES derybų su Rusija mandatą, nori nenori prisimeni sovietų laikus, kai LKP CK funkcionieriai, nuvykę į Maskvą, apskritai bijodavo prasižioti apie nemalonius reikalus. Taip sovietinėje sistemoje buvo suprantamas „kompromisas“ – nekelti balso, kad, neduok Dieve, nenubaustų.
Tačiau Europos Sąjunga – ne SSRS. Europos Sąjunga sudaro galimybę išreikšti visų šalių, priklausančių sąjungai, nuomones ir pasiekti visiems priimtiną kompromisą. Objektyviai vertinant sunku būtų prikišti Lietuvos diplomatams valios susitarti stoką, nes ministras P.Vaitiekūnas nuo pat pradžių deklaravo, kad Lietuva – už Europos Sąjungos susitarimą su Rusija ir pasiruošusi su kitomis 26 valstybėmis ieškoti tinkamiausio būdo Lietuvos interesams derybų mandate atspindėti. Lietuvos vadovai nė karto nepasakė: „Arba mūsų tiesa, arba derybų nebus“. Rezultatas -- pagrindiniai Lietuvos keliami klausimai jau įtraukti į ES derybų su Rusija klausimyną. Europos Sąjunga dėl to nesugriuvo. Sugriuvo nebent planas apskritai priversti Lietuvą „patylėti“.
Antra, ar Lietuva „papiktnaudžiavo“ veto teise ir kokiais atvejais šia teise iš viso naudojamasi? Tie, kurie dabar bara Lietuvą, turbūt nežino, kad šimtuose ES darbo grupių veto teisė naudojama kone kiekvieną savaitę ir neretai – labai ciniškai, ginant siaurus vietos gamintojų ar vartotojų interesus. Apie tokį vetavimą, pavyzdžiui, ES derybose su Kinija dėl prekybos sąlygų būtų galima parašyti ištisą disertaciją . Tiesa, į viešumą šie faktai ne visuomet išplaukia ir nesukelia tiek aistrų.
Kitas gerai žinomas pavyzdys – Lenkijos veto ES ir Rusijos deryboms dėl Rusijos įvestų sankcijų lenkų mėsos gamintojams. Gal tai dar vienas nesavanaudiškos politikos pavyzdys?
O šių metų sausio mėnesį Nyderlandai užblokavo ES ir Serbijos susitarimą dėl stabilizacijos ir asociacijos. Artėjant Kosovo nepriklausomybės paskelbimui, šis susitarimas buvo ypatingos svarbos. Tačiau Nyderlandų vyriausybei atrodė, kad Serbija per mažai bendradarbiauja su Tarptautiniu tribunolu nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje ištirti. Klausimas buvo atidėtas, ir diskusijos ES viduje buvo tęsiamos tol, kol rastas visoms 27 valstybėms priimtinas kompromisas.
Kuo ši situacija skiriasi nuo dabartinės, kur pagrindinį vaidmenį atlieka Lietuva? Turbūt tik tuo, kad Lietuva, skirtingai nei Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai, yra Europos Sąjungos naujokė ir, skirtingai nei Jungtinė Karalystė ir Lenkija, – maža valstybė. O ar Lietuvos reikalavimai – dėl energetinio saugumo, dėl tarptautinių įsipareigojimų vykdymo, dėl tinkamo elgesio su kaimynais – buvo „esminiai“ ar „neesminiai“ – tai jau apžvalgininkų sąžinės reikalas.
Trečia, ar Lietuva pasirinko tinkamą laiką ir vietą pareikšti poziciją dėl būsimų ES derybų su Rusija? Dėl „netinkamo laiko“ susirūpinę apžvalgininkai tarsi nežino, kad neskubėti ir neforsuoti derybų su Rusija Lietuva ragino nuo pat pirmųjų akimirkų, kai tik toks klausimas atsirado ES darbotvarkėje. Tam būta rimtų priežasčių: ES, neseniai priėmusi Lietuvą, Latviją, Estiją ir kitas naujokes į savo šeimą, dar tik matavosi savo naująjį rūbą daugelyje sričių, tarp jų – ir užsienio politikoje. Strimgalviais leistis į derybas su tokia svarbia šalimi kaip Rusija, net neišdiskutavus pozicijos ES viduje, būtų buvę mažiausiai neapdairu.
Tačiau ar ES visada nori girdėti, ką jai sako naujos valstybės? Į šią problemą pirmieji atkreipė dėmesį mūsų kaimynai lenkai, kai pirmą kartą sustabdė derybų su Rusija pradžią. Ne tik dėl to, kad Rusijos įvestos „veterinarinės sankcijos“ kirto per Lenkijos mėsininkų interesus, bet ir dėl to, kad niekaip nesisekė prisišaukti Europos Komisijos pareigūnų į Lenkiją, kad įvertintų padėtį ir padėtų sureguliuoti ginčą su Rusijos veterinarijos tarnybomis.
Kiek žinau, surengti platesnę vidinę diskusiją dėl santykių su Rusija ateities Lietuva kvietė ES šalis nuo 2005 metų ir pačiais įvairiausiais lygiais. Signalas iš Vilniaus nuėjo ir tada, kai Lietuva vienintelė iš ES šalių parėmė Lenkiją jos ginče su Rusija dėl mėsos. Tačiau realiai į Lietuvos balsą pradėta įsiklausyti tik šių metų pradžioje, kai Lietuva suabejojo, ar tokio užsitęsusio neapibrėžtumo sąlygomis galės palaikyti Europos Komisijos mandatą deryboms su Rusija. Kovo mėnesį pagaliau surengta neformali ir, daugelio nuomone, labai reikalinga ES užsienio reikalų ministrų diskusija dėl santykių su Rusija ateities. Tačiau iškėlus probleminius klausimus, reikia nustatyti ir konkrečius jų sprendimo mechanizmus. Būtent apie tai šiuo metu ir diskutuoja ES valstybės.
Kodėl ir kam iš principo nepatinka, kad ES siekia bendros pozicijos dėl santykių su Rusija, tarsi ir aišku. Tačiau kodėl tai kliūva kai kuriems Lietuvos apžvalgininkams?
Susidaro įspūdis, kad ši iš anksto užimta didaktinė visažinių pozicija slepia ne ką kita, o mūsų intelektinės bendruomenės vidinius kompleksus. Ta grupelė „intelektualų“, patogiai įsitaisiusi televizijos ekranuose ar internetiniuose puslapiuose, bando įteigti visuomenei, kad Lietuva Europos Sąjungoje – maža ir nieko nereiškianti valstybė. Esą tik didžiosios šalys – Vokietija, Prancūzija arba Rusija – turi teisę diktuoti savo sąlygas Europai ir visam pasauliui. O mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, geriau neišsišokti, neturėti nuomonės ir patylėti, kai jų likimą sprendžia pasaulio galingieji.
Krenta į akis, kad tokie „mūsiškių“ argumentai kone pažodžiui atkartoja Rusijos žiniasklaidoje skelbiamus politikos specialistų argumentus. Jie iš anksto paskelbė, esą Lietuvos netikėtai pateiktomis„deklaracijomis viskas ir baigsis.
Kaltindama Lietuvą „vienašališka orientacija“ į JAV, Kremliui paslaugi Rusijos žiniasklaida Vilniuje pasiektus susitarimus skubiai paskelbė „Lietuvos pralaimėjimu“, nutylėdama, kad Lietuvai pirmą kartą pavyko įtraukti į susitarimo tekstą Rusijai nemalonius reikalus. Suprantama, Rusijos propagandistai turėjo paskleisti būtent tokią „naujieną“ plačiajai Rusijos auditorijai. Tik nesuprantama, kodėl šią versiją iškart pasigavo ir dalis Lietuvos žiniasklaidos.
Maskvos valstybinio universiteto Visuomeninių politinių procesų posovietinėje erdvėje tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas Aleksejus Vlasovas Rusijos spaudai aiškino, kad Lietuvos atkaklumą lemia Lietuvos politinio ir verslo elito vidaus konfliktas. Aišku, kodėl Maskvai naudinga piršti nuomonę, kad tokiu būdu Lietuvos užsienio politikos vykdytojai esą bando įsiteikti tai Lietuvos politikų ir visuomenės daliai, kuriai nepriimtinas nuolaidžiavimas Rusijai.
Tačiau kai „patriotizmo demonstravimu“ Lietuvos diplomatiją ima kaltinti radikalias dešiniąsias pažiūras deklaruojantys Lietuvos apžvalgininkai, kyla daug klausimų, kodėl jiems tai nepatinka. Taip pat ir klausimas, kodėl Lietuvos „kišimasis“ į Gruzijos reikalus taip nervina ne tik Rusijos užsienio reikalų ministrą S. Lavrovą, bet ir dalį mūsų politinio bei žiniasklaidos elito?
Ši situacija kažkodėl labai primena tarpukarį, kai iš aukštų tribūnų skambėjo raginimai Lietuvai neišsišokti, plaukti kitų nustatytame farvateryje. Tada tą farvaterį brėžė Maskva, dabar tarsi ieškoma naujo šeimininko.
Beje, ir tarpukariu, ir dabar raginimai įtikėti savo silpnumu ir šlietis prie didžiųjų skamba iš vadinamųjų „intelektualų“ lūpų. Tiesa, tada intelektualų poziciją lėmė prigimtinis naivumas bei dosni sovietinės vyriausybės parama.