Mačiau mūsų akiai juokingas policijos gondolas prie nuovados Venecijoje, dar keisčiau atrodantį greitosios pagalbos katerį, lekiantį su sirena tos pačios Venecijos Grand kanalu. Tada dar nežinojau, kad pietuose greitoji neišveža net sunkiai sužeisto žmogaus, kol neatvyksta policija. Nes žudikai grįžta pabaigti to, ką pradėjo. Tiesiog sustabdo greitosios pagalbos automobilį ir pribaigia auką.
Laukia išvyka į Romą, dar vadinamą pasaulio vagių sostine. Beldžiu į medį vildamasis, kad neteks dėl to ieškoti teisėsaugos pagalbos. Milaną, „pasaulio mados sostinę“, girdėjau, baigia okupuoti kinai. Įdomiausia tai, kad jie… nemiršta. Italijoje nerasite kinų kapinių. Kalbama, kad mirusių kinų dokumentai atitenka naujai atvykusiems giminaičiams ar draugams. O kur dingsta mirusiųjų kūnai? Apie tai sužinojau iš pirmų „Gomoros“ eilučių.
Viskas paaiškėja, kai uoste iš jūrinio konteinerio ima byrėti negyvėliai. Konteineriai su palaikais gabenami į Kiniją. O iš ten atplukdoma medžiaga, iš kurios pogrindiniuose fabrikuose siuvami drabužiai, nenusileidžiantys garsiausių mados namų modeliams. Ir net Angelina Jolie, lipdama į sceną atsiimti Oskaro statulėlės, neįtarė, kas tikrasis jos kostiumėlio siuvėjas. Neapolio uostas knygoje vadinamas pasaulio žemėlapio skyle, iš kurios išlenda visa, kas pagaminta Kinijoje.
„Sodoma ir Gomora!“ – sakydavo vaikystėje mama, kai su broliu ką nors iškrėsdavome. Todėl perskaitęs Roberto Saviano knygos pavadinimą įtariau, kad tai nebus romanas apie meilę. Abejones išsklaidė ir prakeikimas, parašytas tradicinės dedikacijos vietoje. Italijos mafiją kamorą (camorra) su Dievo sunaikintu miestu lygina mafijos sušaudyto kunigo bičiulis. „Neleiskime, žmonės, kad mūsų žemė virstų kamoros valdomis, taptų viena didžiule Gomora, kurią beliktų sugriauti!“ Kalba skirta dvasininko laidotuvėms, bet autorius jos perskaityti nedrįso.
R. Saviano sugriovė mano fantaziją apie romantiškąją Italiją, bet būdamas Romoje būtinai nusipirksiu traukinio bilietą į Neapolį. Turiu pamatyti miestą, kur „blogis virsta absoliučiu blogiu“. Kur parduotuvių vitrinos iš neperšaunamo stiklo, nes įprasta, kad gaujos išbando automatus šaudydamos į parduotuves. Nuo Romos iki Neapolio pusantros valandos motoroleriu. Motorolerį dovanų gauna jauni kurjeriai, dvidešimt kartų nuvežę į Romą pilnas kuprines marihuanos. Gerokai didesnį kvaišalų kiekį, tonas narkotikų, gabena šiukšlių mašinos. Kas norės knistis po šiukšles ieškodamas uždrausto krovinio?
„Vos tik mes paliečiame šiukšles, jos virsta auksu“, – karabinierių įrašytame pokalbyje telefonu sako pervežėjas. Nes nei vienas italų verslininkas nedega noru mokėti už atliekų perdirbimą. Nuodingas atliekas mafija išveža kelis kartus pigiau. Pietų Italija, pasak vieno vyskupo, virto perpildytu šalies šiukšlynu.
Italijoje mafija kontroliuoja ne tik atliekų perdirbimą, bet ir tokią, regis, nekaltą prekybą pieno produktais. Kai su draugais ketinome važiuoti į Parmą, garsiai svarstėme, kam kokias asociacijas sukelia tas miestas. Vienas prisiminė Viktoro Hugo „Parmos vienuolyną“, kiti parmezano sūrį, kažkas buvo ragavęs nuostabaus Parmos kumpio… Man nuo vaikystės atmintyje įsirėžęs pavadinimas PARMALAT. Jis puikavosi ant „Formulės-1“ bolidų šono. Buvau pritrenktas, kai sužinojau, kad tas žodis reiškia „Parmos pieną“. Niekaip netilpo į galvą, kad pieno kombinatas gali reklamuotis šimtus tūkstančių kainuojančioje vietoje. Tik R. Saviano „Gomoroje“ radau atsakymą ir į šį klausimą. Pieninę valdė mafija ir šalyje turėjo pieno produktų monopolį. Prekybos centrai tiesiog bijojo įsileisti kitus gamintojus.
Gerbiu žurnalistą, kuris įsigijęs policijos dažniais veikiančią radijo stotį sėda ant motorolerio ir važiuoja iš vienos nusikaltimo vietos į kitą. Fiksuoja įvykius, aukas, liudytojus, visas detales, kad iš jų, kaip vitražą, sudėliotų kamoros paveikslą. Man pažįstamas toks darbas. Bet mūsų šalyje susidėlioja kitas paveikslas. Jei Italijoje vienas kitą galabija mafiozai, pas mus sūnus žudo tėvą, brolis – brolį, sugyventinis – sugyventinę ir atvirkščiai.
Vienintelis žurnalistas, Vitas Lingys, parašė apie mafiją Lietuvoje ir už tai sumokėjo gyvybe. Po žudikų teismo proceso aukštas Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas paskelbė, kad mafijos Lietuvoje nėra. Kad ir kaip ten bebūtų, nieko panašaus į „Gomorą“ skaityti neteko. Tai vargiai panašu į grožinę literatūrą. Jeigu R. Saviano rašo tiesą, jo knyga gali būti vadinama moksliniu darbu apie mafijos ekonominę geografiją ir politinę ekonomiją. Regis, tai filosofinis traktatas apie mafiją, pagrįstas pareigūnų surinkta medžiaga ir paremtas asmenine patirtimi.