Straipsnį ar studiją įprasta rašyti, į publiką dažniausiai kreipiamasi tuo atveju, kai autorius nerimaudamas skuba kažką pranešti naujo arba bent yra įtikėjęs savo švietėjiškos misijos kilnumu, nori pasidalinti sukauptomis žiniomis ir užvaldžiusiomis vaizduotę įžvalgomis. Tačiau leiskite šį kartą kreiptis į linkusį išklausyti žmogų, išviešinant savo žinojimo nepakankamumą, prisipažįstant dėl to, jog reikalo esmės nepavyksta iki galo apčiuopti, keliant ne retorinį, o tikrą klausimą – kas vienija mus, lietuvius?
Be to, esu įsitikinęs, jog apie tokį nežinojimą galime kalbėti be didesnių kompleksų, nes, šiaip ar taip, tikrai žinome, jog čia paminėtas išskirtinis nežinojimo atvejis nesunaikina savo objekto, į kurį tokiu savotišku būdu (kaip paradoksas) pats yra orientuotas, t. y. nepriklausomai nuo to, ką žinome ar nežinome apie mūsų tautinio bendrumo paslaptį , dėl savo tautinės tapatybės paprastai esame garantuoti iš anksto. Ikirefleksinį tautinės tapatybės pobūdį liudija jau tokie mūsų posakių truizmai, kaip antai, meilę Tėvynei esą įgyjame su motinos pienu, pati Tėvynė yra brangiausioji motina, o mes neva visados tik - dėkingi arba nedėkingi vaikai ir pan.
Būtent šios temos plėtotėje įvairiausio pobūdžio truizmai, banalybės, taip pat monotoniškos tautologinės ištarmės yra neišvengiami palydovai. Taip atsitinka ne dėl to, jog pati tema būtų išdėvėta, jau atgyvenusi savo laiką, bet – priešingai – nesuvaldytas žodžių srautas ir jausmingumo pertekliaus sukuriami išlydžiai savaime žymi išskirtinį šios temos reikšmingumą ir liudija apie būtinybę pastoviai grįžti prie įvardyto klausimo. Taigi tokio klausimo aktualizacija nėra įprasta duoklė išorinės tvarkos idėjai, nėra kokios nors klasifikacijos įgyvendinimas vardan patogumo reikalo, o reiškiasi kaip vidinio poreikio pathos. Kartais būtent kaip troškulys, užstrigus begalinės dykumos platybėse...
Kaip jau buvo užsiminta, atsakant į įžangos teisėmis pateiktą klausimą, ypač svarbus yra tautologijos pavyzdys. Dažnai sakome, jog vienija mus visus ta pati Tėvynė, taigi esą esu lietuvis todėl, jog esu lietuvis (A yra A todėl, jog A=A). Iš tiesų šitoks atsakymas yra labai įtikinamas, netgi įtikinamas tiek, jog suponuoja kažką panašaus į tolesnio klausinėjimo užblokavimą; po tokio atsakymo bandymas sužinoti kažką daugiau yra beveik nepadorus veiksmas, primenantis vos ne įkyrų priekabiavimą.
Tautologinis atsakymas iš principo visados yra rezultatyvus atsakymas. Štai drįsčiau sakyti net taip: tokia ori doktrina kaip Platono eidosų teorija, platonizmas apskritai yra tautologijos teorija par exellence. Tautologija čia tiesiogiai tampa ontologija, nes daikto tapatumas, principinė jo lygybė pačiam sau čia yra nurodoma kaip pagrindinis daikto realumo požymis. Platonizmas siekia įpiršti išvadą, jog tapatumą prarandantis daiktas tampa irealiu daiktu, kažkokiu būties vaiduokliu be vietos.
Kitas klausimas, kiek tokia nuostata dar išlieka svarbi šiandieninio kalbėjimo leksikai? Štai ne kartą girdėto tautologinio atsakymo, iškylančio neretai anksčiau už patį klausimą, pavyzdys iš mūsų dienų: Kaunas yra Kaunas. Kaip nesunku pastebėti, toks atsakymas yra apsunkęs nuo potekstės, jog šiuo klausimu ,,kas yra Kaunas” komentarai nereikalingi, tolesnis kalbėjimas esą gali tik išplauti esmę, išbarstyti tai, kas sukaupta.
Tačiau drauge čia slypi ir tam tikras teigimas. Šiame tautologiniame užkeikime iš anksto pripažįstama, jog Kaunas yra stiprus savo tapatybe, kitaip tariant, savo tautologiškumu. Gr. to auto, tauto lietuviškai yra išverčiamas pažymimuoju įvardžiu tas pats, taigi, sumuojant visus minėtosios etimologizacijos momentus, galima teigti, jog Kaunas yra stipus savo tapatybės logika (o jeigu kažkas susipainiojęs vertimo žodžiuose pasakys, jog Kaunas yra įdomus ir savitas miestas savo tautiškumo ,,logika”, tai tik padės atpainioti dalyko vertę pagal prasmę).
Kita vertus, bet kokios variacijos tautologija, žinoma mums kaip rezultatyvus atsakymas, ta pačia savo prigimtimi yra kraštutinai skurdaus atsakymo pavyzdys. Todėl kyla klausimas – ar yra galimybė čia pateiktos tautologijos pavyzdį kaip nors išplėtoti, tokiu veiksmu tikintis tautologinio atsakymo didesnio turiningumo? Kaip atrodo, tai padaryti yra galima tik negatyviu būdu, pavyzdžiui, teigiant, jog esu lietuvis todėl, jog nesu rusas, nesu zulusas ir t. t., išvardijant visas žinomas tautybes ( A yra A, todėl, jog A nelygu B, nelygu C ir t. t.). Tokiu atveju tapatybės pagava yra įgyjama visos (potencialiai begalinės) įvairovės kontekste, su didesne ar mažesne sėkme bandant įvaldyti tokią įvairovę ir šitaip iki galo įsisąmoninant savo skirtingumą.
Tačiau, regis, taip pat ir šiuo atveju tautologija išsaugo principinį monotoniškumą, nes čia negatyvus išskaičiavimas, nežiūrint jo koketiško santykio su begalybe, yra tik to paties vienatakčio veiksmo kartojimas. Taigi, tiek vienu, tiek kitu atveju tautologinis atsakymas yra labai statiškas atsakymas. Tačiau, ar tautologinis atsakymas iš principo gali būti kitoks, ar dinamiškos tautologijos idealas nėra tik vidujai prieštaringas ir tokiu būdu pats save užginčijantis pageidavimas? Vis tik savavališkai drįsčiau teigti, jog dinamiškos tautologijos pavyzdį įkūnija štai tokio tipo teiginys: esu lietuvis tol, kol esu lietuvis. Šiuo atveju neišvengiamai esu įpareigojamas pasiaiškint kintančius faktorius, lemiančius lietuviško identiteto įsitvirtinimą, o taip pat nunykimą ir praradimą.
Kaip aišku iš pirmo žvilgsnio, toks identitetas yra ne tiek izoliuoto aš savivokos, kiek vienijimosi su kitais žmonėmis, turiningo bendrumo įsisąmoninimo rezultatas. Taigi, kas vienija mus, lietuvius, visų pirma? Teritorija, istorija, istorinė atmintis, kultūra, kalba, kova už nepriklausomos valstybės sukūrimą, politinio gyvenimo savarankiškumas ir t. t.? Ar lietuviškumo temos plėtotėje iš principo gali būti fiksuotinas koks nors substancinis atskaitos taškas, ar viskas čia yra vienodai svarbu ir nesvarbu, o tautiškumo aktualizacija bet kuriuo atveju tėra tik istorijoje atsitiktinai sutapusių veiksnių hipostazė? Kas čia išties ypač reikšminga, o kas gali būti vertinama tik kaip išvestinis dydis? (Prabėgom pastebėsiu tik tai, jog lietuvių tautai iš dalies tampant eksteritorialia tauta dar didesnę reikšmę įgyja tautiniai simboliai su savo vienijančio užtaiso potencialu; simbolis čia pasiteisina būtent šio žodžio etimologine prasme, t. y. kaip atpažinimo ženklas, leidžiantis susirinkti ties tautos idėja žmonėms iš skirtingų pakraščių).
Esu įsitikinęs, jog svarbu išpurenti dirvą tokių klausimų atsiradimo reikalui, po to brandinti minėto pavyzdžio klausimus, net jeigu atsakymai nepasirodo taip greitai, kaip to norėtųsi. Tačiau, kaip atrodo, negalima ir delsti, nes netrukus tokių klausimų forsavimas gali būti blokuojamas politinio korektiškumo sumetimais, o galimi atsakymai jau iš tolo apšaukiami nediskretiškais, priskiriami žalingų ar neskoningų idėjų grafai (šitokia tendencija didino ir didino apsukas, nors pastaruoju metu ji, regis, vis tik akivaizdžiai pradeda klimpti). Taigi, ką atsakysime jau dabar tiems bendrapiliečiais, kurie demonstruoja savo įsitikinimą, jog globalizacijos amžiuje apsisprendimas ,,būti lietuviu” yra labai ribotas pasirinkimas, kai tuo tarpu europiečio, o tuo labiau pasaulio piliečio statusas esą atveria neaprėpiamus savivokos horizontus, yra beribis mentaliteto išlaisvinimas?
Čia išties panašu į tą atvejį, kai spaudžiant batams yra pasiūloma nusipjauti sveikas kojas ir vietoj jų pradėti dėvėti protezus. Protezas be abejo neskauda, o „europietis”, „pasaulio pilietis” ir yra toks tapatybės protezas. Iš kitos pusės žiūrint, ribos vaizdinys aptariamu atveju kaip tik yra pozityvus orientyras, įpareigojantis užtvenkti tapatumą kuriančią realybę, leidžiantis jai „įbrinkti“, kai tuo tarpu beribiškumas nurodo tik į kiaurumą, į ištrupėjimo perspektyvą.
Tikra tapatybės apibrėžtis visados orientuoja į konkrečią, nepakartojamai unikalią realybę, tuo tarpu tokios nuorodos kaip ,,esu europietis“ yra klasifikacinės sąvokos, katalogavimo rodyklės. Ginče dėl universalijų šiandien, regis, dauguma iš mūsų vis tik paremtų požiūrį, jog nėra „medžio apskritai“, nes esame įsitikinę, jog realiai egzistuoja tik beržas, ąžuolas, liepa ir t. t. Kas be ko, tokios kaip paminėtosios čia universalizacijos sekos (medis, europietis etc.) nėra tik tuščias garso pokštelėjimas, jos nurodo į tikrovės padalas, leidžia, pavyzdžiui, pažymėti, jog ąžuolas yra medis, o ne krūmas, lietuvis yra europietis, o ne azijietis ir t. t., tačiau tapatybe kaip tokia prasideda nuo egzistencinio atskaitos taško, kurio negali pavaduoti jokios universalijos, negali pamainyti apibendrinimai. Be realaus atskaitos taško, nuausta iš abstrakcijų tapatybė anksčiau ar vėliau nuvysta.
Kita vertus, dar labiau radikalius savęs apribojimo, o taip pat žalojimo sprendimus gali lemti kaip tik tam tikras, tariant figūriškai, realybės perteklius, isteriška reakcija į šiurkščius gyvenimo išbandymus, atskirų faktų hiperbolizacija. Turiu galvoje tą retą, kraštutinį, bet iliustratyvų atvejį, kai žmogus politinio protesto pretekstu, garsiai praneša, jog esą jam gėda būti lietuviu. Tokiu būdu Lietuvos gyventojas pademonstruoja savo giliausią rezignaciją, žmogišką destrukciją, išviešina asmeninės katastrofos klaikias peripetijas. Demonstracija kartais, žinoma, lieka tik demonstracija, isteriškas žmogus ne visados sąmoningai siekia atkreipti aplinkinių dėmesį, kita vertus, čia mums turėtų rūpėti tokios patologijos atveju ypač išryškėjantis momentas, jog sąmoningai ar nesąmoningai yra supainiojamos sąvokos, tautinę saviidentifikaciją tapatinant su politinėm simpatijomis ar antipatijomis.
Kaip visi žinome, nepriklausomos valstybės sukūrimas yra išskirtinai svarbi sąlyga tautos kultūros puoselėjimui ir tuo pagrindu tautos gyvybingumo palaikymui, tačiau neseniai nuskambėjusių įvykių kakofonija teikia pretekstą įsivaizduoti, jog neatmestina iš principo yra galimybė, kai išskirtinai svarbios nepriklausomo valstybingumo plėtotei institucijos yra nukreipiamos prieš tautos gyvybingumo pagrindus. Žinoma, tai hipotetinis atvejis, drastiškas išbandymas vaizduotei, tačiau šis ribinio įsivaizdavimo pavyzdys vis tik leidžia pastebėti, jog tautos interesų raiška ir valstybinių institucijų plėtotės dėsniai nebūtinai visados iš karto sutampa.
Okupacijos sąlygomis valdžios savivalė ir prievarta neretai yra vienas iš veiksnių, kuris gali net paskatinti žmones telkti kūrybines pajėgas tautiškumo puoselėjimui kaip labiausiai efektyviam priešnuodžiui prieš svetimos šalies valios įtvirtinimą. Tikrai nenoriu pasakyti, jog, siekiant išsaugoti tautos gyvybingumą, būtina tą tautą okupuoti; čia tik priminiau labai aiškią priešpriešą, kuri paprastai įpareigoja mobilizacijai.
Kita vertus, daug kebliau yra atsirinki, kai žmogus radikaliai nusivilia laisva politine valia įtvirtintos valdžios veiksmais, kai valdžia mojuodama tautos kaip suvereno suteiktais įgaliojimais pradeda tarnauti atskirom grupuotėm, kai daugiau ar mažiau aiškų okupacijos faktą keičia labai supainiotos, dviprasmiškos kvaziokupacinės (norėjau rašyti priešdėlį neo, tačiau pagalvojau, jog toks įvardijimas – neookupacija – jau būtų pernelyg iššaukiantis spalvų sutirštinimas, tačiau atkreipiu dėmesį į tai, kad priešdėlis kvazi pažymi ne tik lyginamojo reiškinio netapatumą, bet taip pat nurodo į pavojingą išorinį panašumą tarp dviejų netapačių reiškinių) politinės tvarkos prieštaros.
Didžiausia žala, kurią atneša taip susiklosčiusi padėtis yra sąvokų supainiojimas, vertybinių predikatų diskreditacija. Klano interesai paprastai yra maskuojami gražiausiais užkeikimais, pompastikos čia išties negailima, tuo tarpu žmonės, tūkstančiu akių matydami tokią totalinę klastotę, įtariai pradeda žiūrėti į bet kokį pozityvų įvardijimą. Esą pozityvumas visados yra netikras pinigas, todėl esamomis sąlygomis labiausiai pradedama pasitikėti būtent pašaipa, ironija, saviironija.
Kita vertus, toks klanas gali lengvai persimainyti į kitas, labiau tiesmukai tautos substancionalumą naikinančias formas, tiesiogiai pasitarnauti nedraugiškų tautos idėjai jėgų reikalui; pagrindas tokia metamorfozei – čia dominuojantis išgrynintu pavidalu utilitarinis interesas, ciniška naudos kalkuliacija. Tokioje situacijoje žmogus, siejęs savo visuomeninės prigimties realizaciją su nepriklausomos valstybės atkūrimu, gali patirti giliausią frustraciją, įsipainioti į neišsprendžiamas prieštaras, aižančias jo žmogišką tapatumą, verčiančias pačiam atsisakyti savęs.
Todėl ypač svarbu žinoti, jog tautiškumas yra labiau fundamentali žmogaus apibrėžtis nei politiškumas, taigi, aukštai iškėlę valstybės nepriklausomybės idealą, tuo pačiu esame įpareigoti nesutapatinti tautinės savimonės raiškos su valstybinių institucijų biurokratijos pasitenkinimu savimi. Kartas nuo karto tokią punktyriškai fiksuojamą perskyrą pravartu prisiminti, lygiai kaip prisimename apibrėžiamus skirtumus tarp valstybės ir valdžios, valstybinės institucijos ir pilietinės visuomenės.
Kiek anksčiau išskirtas tautologijos „tol – kol“ tipas yra išsakomas laiko charakteristikomis. ,,Tol” ir ,,kol” yra pozicijos laike, kurios santykyje viena su kita apibrėžia aptariamo reiškinio tapatybės rėmus kintamumo sekoje. Nusprendėme, jog tokia laiko išbandymams pajungta tapatybė gali būti vadinama dinamiškąja tapatybe. Tai tapatybė, kuri orientuoja ne tik į praeities apmąstymus, bet ir į ateities projektus. Tapatybės paieškose ateities pažadas, pasitikėjimas ateitimi yra ne mažiau svarbus dalykas nei įsipareigojimas tradicijai ir praeities pamokos.
Kita vertus, jeigu ateities vaizdinys mums yra ne mažiau prasmingas nei atmintyje nusėdusi praeitis, tai reiškia, jog čia iškeltas, centrinis pokalbio klausimas išlieka atviras; užbėgti už akių ateičiai nėra taip paprasta. Iš kitos pusės, svarbiau pastebėt, jog šis klausimas savo esme nėra teorinis ar kompetencijos klausimas, į kurį labiausiai pilnavertiškai galėtų atsakyti kokie nors privilegijuoti ekspertai. Tiesa yra ta, jog šioje situacijoje vienodai vertingas yra kiekvieno iš mūsų atsakymas. Tokio tipo klausimai kaip čia minėtas, tiksliau tariant, atsakymai į tokio tipo klausimus patys tam tikra dalimi kuria tikrovę.
Dar kitaip tariant, mus visų pirma sieja tos jungtys, kurias įsteigiame sau patys atsakydami į klausimą ,,kas mus vienija”. Taigi kintantis vienybės turinys čia yra pati kintanti sąmonė. Iškelto klausimo įsisąmoninimas žadina tokio tipo sąmonę, todėl taip svarbu neužmiršti paties klausimo! („Tol-kol“ klausimą redukuojant į grubesnį lygmenį, galėtume sakyti taip, jog praeityje mus visados vienijo priešo vaizdinys, nes, kaip taisyklė, telkėmės į krūvą, siekdami atsispirti neprieteliams. Tačiau tikėtina, jog ateityje mus vienys būtent įsipareigojimas draugams, atsakomybė prieš draugus, galbūt net atsakomybė už draugus ir save patį).
Lietuviškos tapatybės išsaugojimo prarasti arba neišnaudoti rezervai
Jau užsiminiau apie tai, jog naivu būtų šios temos plėtotėje tikėtis stebuklingų, viską vienu sykiu lemiančių atsakymų. Iš tiesų apie lietuvybės išsaugojimo ir plėtotės rūpesčius yra kalbėta ne kartą, skirtingais būdais ir įvairiais lygiais. Vienu iš lietuvišką tapatybę grindžiančių faktorių yra pats tokios diskusijos gyvybingumo faktas, taigi, siekiant pagyvinti tokią diskusiją, skelbiamas konkursas ,,Padovanok Lietuvai viziją“ savaime yra prasmingas įvykis, net jeigu konkursantų pateikti tekstai galbūt nebus tokie jau reikšmingi kaip to buvos tikimasi organizuojant renginį.
Kita vertus, trauktis jau nėra kur, pats gyvenimas lietuviškos tapatybės išsaugojimo klausimą aktualizuoja kraštutiniu pavidalu. Be globalizacijos keliamų tipiškų iššūkių kiekvienos tautos identitetui, lietuvių tautos gyvybingumo pamatus ardo, tautos substancionalumą naikina prasidėjusios milžiniško masto emigracijos srautai. Drauge su gimstamumo mažėjimu nepaprastas emigracinių procesų paspartėjimas faktiškai jau graso fiziniams tautos išlikimo pagrindams.
Taigi, kaip atrodo, svarbu visų pirma pripažinti tikrąsias šios problemos apimtis, katastrofinį jos pobūdį, visa jėga skambinant varpais apie ištikusį pavojų. Galvos kišimas į smėlį šioje situacijoje yra pats blogiausias pasirinkimas, savotiška dezertyravimo forma, tuo tarpu būtent sugebėjimas pasižiūrėti į priartėjusią pragarmę leidžia mobilizuoti jėgas, susikaupti lemiamam išbandymui. Tad pirmasis priesakas: nebemaskuokime pavojaus masto! Reikalas tas, jog visi kažką esame girdėję apie priemones, leidžiančias su didesne ar mažesne sėkme neutralizuoti neigiamas tautiškumo plėtotei globalizacijos pasekmes, be to, tokios priemonės yra po ranka, taigi šiandien iš tiesų svarbiausiu dalyku tampa valingas apsisprendimas pradėti realiai tas priemones taikyti, pasiryžimas išbandyti visas galimybes, panaudoti visus resursus, ieškant kompleksinio poveikio susiklosčiusioje situacijoje.
Kaip sakoma, pavojaus situacijoje žmogus griebiasi net šiaudo. Kita vertus, savita ir turtinga lietuvių tautos kultūra, politinė nepriklausomybė bei pastaruoju metu sparčiai auganti ekonomika atrodytų teikia labai rimtas atsparas tolesnei lietuvybės plėtotei, tautos dvasios puoselėjimui. Be abejo, būtina panaudoti visas, ne tik dažniau minimas kultūrines, bet ir ekonomines priemones šio tikslo įgyvendinimui. Kalbame iš tiesų apie įvairiapusį, daugiapakopį ir daugiaplanį uždavinį. Štai, pavyzdžiui, visados lietuviškos dvasios palaikymo uždavinio įsisąmoninimo raiškoje išskirtinis dėmesys buvo skiriamas lietuvių kalbos puoselėjimo reikalams. Lietuviams išsibarsčius po visą pasaulį, lietuvių tautai didele dalimi, kaip jau sakyta, tampant nuteritorinta tauta, kalbos faktorius įgyja dar didesnę reikšmę.
Būtent kalba, drauge įsipareigojimas tautiniams ir nepriklausomo valstybingumo simboliams, taigi idealūs mentaliteto motyvai tapatumo išsaugojime ir vienybės dvasios palaikyme, regis, pradeda vaidinti didesnį vaidmenį nei materialūs veiksniai. Kita vertus, kaip atrodo, balanso dėsnis čia taip pat galioja arba, kitaip tariant, dvasios raiškai čia taip pat yra būtinos kūniškosios prielaidos. Pavyzdžiui, nesunku įsivaizduoti tokią situaciją, jog lietuvių kalba bus studijuojama garsiausiuose pasaulio universitetuose net ir po to katastrofiško įvykio (apsaugok, Viešpatie!), kai pačios lietuvių tautos neliks. Tokia fantasmagoriška perspektyva, žinoma, neguodžia šiandienos lietuvio, kuris tikrai supranta , jog ne tauta egzistuoja dėl kalbos, o kalba dėl tautos.
Kita vertus, ekonominis požiūris šios temos plėtotėje yra problemiškas dėl to, jog iš pažiūros teikia tvirtą pretekstą tapti didesniu ar mažesniu optimistu, tačiau, atidžiau įsižiūrėjus, pastebime, jog viskas yra daug kebliau, pažadėtosios gi garantijos – labai sąlygiškos. Kaip nesunku pastebėti, ekonominis požiūris šios temos aptarime yra svarbus, o retkarčiais įgyja išskirtines teises visų pirma dėl prasidėjusios emigracijos masto ir prieštaringumo. Pastarųjų dešimtmečių emigracija iš esmės yra ekonominė emigracija. Žmonės išvyksta į kitas šalis, ieškodami geresnio uždarbio, siekdami pagerinti materialines gyvenimo sąlygas. Dalis tokių išvykėlių, žinoma, pasiliks ekonominį prieglobstį suteikusiose, geresnį pragyvenimo lygį garantavusiose šalyse, tačiau tikėtina, jog, ekonomikos reikalams gerėjant pačioje Lietuvoje, tokio tipo emigracijos srautai sumažės iki minimumo arba net prasidės atvirkštinis reemigracijos procesas.
Panašiai būtų galima galvoti ir apie gimimų skatinimą išaugusiomis pašalpomis ir lengvatomis gimdyvėm, kai valstybė, suklestėjus ekonomikai, taps turtingesnė, ekonomiškai pajėgesnė. Vis tik čia norėčiau pirmiausia atkreipti dėmesį į tuos tautos tapatumo puoselėjimo ekonominius faktorius, kurie liko nepanaudoti arba yra prarasti neišnaudotų galimybių faktoriai. Kalbėti apie tai yra prasminga net ir tuo atveju, kai procesas įgijo negrįžtamą pobūdį ir nuostolių nebus galima išvengti; tokiu atveju galbūt svarbi yra pati pamoka, leidžianti ieškoti labiau subalansuoto sprendimo paralelinėse veiklos sferose. Kita vertus, valia ir ryžtas, ryžtingas nusiteikimas gali padėti susigrąžinti net ir tokią prarastą praeitį. Žinoma, stengiantis vardan ateities.
Keldami klausimą „Kas vienija mus, lietuvius?“, tarsi neturėjome nė menkiausio preteksto kalbėti apie privačios nuosavybės institutą. Iš tiesų, įprasta manyti, jog privačios nuosavybės teisę yra ne vienybės, bet kaip tik skirtumų, išsiskyrimo, tarpusavio susvetimėjimo, susipriešinimų ar net antagonizmo pagrindas. Tačiau net ir labiausiai dogmatiškas marksistas neskubės paneigti, jog nuosavybės institutas kaip toks tiesiogiai pasitarnavo tautos atsiradimui, kitaip tariant, nacijos susiformavimui. Tauta iš pat pradžių yra socialiai susisluoksniavusi, socialinės sankabos ir prieštaros esmiškai palaiko tautos organizuotumą.ir drauge užtikrina josios gyvenimo dinamiškumą. Kita vertus, klausimas apie nuosavybę visados turi būti keliamas atsižvelgiant į konkrečias istorines aplinkybe. Nuosavybės institutas gali tapti balanso, bet taip pat ir disbalanso sąlyga.
Didžiųjų prekybos centrų įsivyravimas, nežiūrint to, jog tokio centro atsiradimas iš pažiūros tarsi yra kapitalizacijos sėkmės liudijimas ir laisvosios rinkos etiketė, tam tikromis aplinkybėmis gali tapti privačios nuosavybė raišką ribojančiu veiksniu. Tokiu centrų įsteigimas, žinoma, neturi nieko bendro su liūdnu kolektyvizacijos pavyzdžiu, šių atvejų gretinimas ne vienam gali pasirodyti laužta iš piršto, fantasmagoriška paralele, tačiau nori nenori abiem atvejais pasekmės bent iš dalies gali sutapti.
Tiesą sakant, kiekvienas iš mūsų esame liudininkai to gremėzdiško įvykio, kai gigantiškų ultramodernios vadybos prekybos centrų multiplikavimas tiesiogiai ir iš karto sunaikino smulkiąją prekybą, beveik visą su retomis išimtimis mažų krautuvėlių ir smulkių prekybos taškų ekonomikos ir kultūros pasaulį. Štai bent jau aš esu įsitikinęs, jog kaip tik šioje sferoje privačios nuosavybės institutas reiškiasi, jeigu galima taip pasakyti, visados labiausiai intensyvia prasme.
Žinoma, galima įrodinėti, jog guliveriško tipo prekybos organizacija yra labiau pažangi vadybos požiūriu, leidžianti iki galo optimizuoti pirkėjo-pardavėjo santykį, taigi neva abejoti kaip nors tokia pažangos raiška gali tik retrogradas. Tačiau, kaip žinome, Vakarų Europos šalyse tokių pastovią vartojimo fiestą užtikrinančių centrų veikla yra „įstatoma į rėmus“, numatant veiklos galimybes tik miesto pakraščiuose, ribojant darbo valandas ir pan.
Be jokios abejonės, šios apribojimo priemonės yra socialiai motyvuotos, t. y., pažymint atskiras eismo sąlygas stambiesiems, ,,guliveriams“, siekiama išsaugoti saugaus judėjimo galimybes smulkiesiems gamintojams ir prekybininkams. Savo ruožtu Lietuvoje ši problema be jau minėtų nuorodų į socialinio balanso užtikrinimą papildomai primena apie tautinio tapatumo išsaugojimo, apskritai tautos integralumo užduotį.
Gali būti, jog šiuo atveju antrasis aspektas kaip tik tampa svarbiausiuoju. Reikalas tas, jog visiškai atvirame pasaulyje kaip tik smulkioji privati nuosavybė pririša prie vietos, yra svarbiausioji nuodugnaus (t. y. kylančio nuo pagrindo) sėslumo prielaida; tuo metu stambusis verslas, kaip taisyklė, atvirame pasaulyje yra internacionalinės prigimties, siekiantis peržengti visas ribas ir aplinkybes, viską žymintis abstrakčiais kalkuliacijos santykiais.
Taigi, net nesutirštinant pernelyg spalvų, galima pasakyti, jog kaip tik smulkus verslas yra vienu iš svarbiausiu Tėvynės idėjos realizacijos, t. y.pačios Tėvynės realumo veiksnių, taip pat įsivaizduojant, kad verslo imperijos neretai nurealina Tėvynės idėją, subordinuodamos ją abstraktiems samdomo darbo ir kapitalo santykiams. Ta proga jau iš anksto galima pastebėti, jog valdžia, kuri pradeda tarnauti stambiajam kapitalui, nerasdama reikalo atsižvelgti į smulkiojo ir vidutiniojo verslo poreikius, aukoja juos monopolijų interesams, yra valdžia balansuojanti ant Tėvynės išdavystės ribų.
Tęsinį galite rasti čia.