Štai
pranešime rašoma, kad nors Lietuvoje “Valstybinės religijos nėra, tačiau kai kurioms religinėms bendruomenėms Vyriausybė teikia kitoms bendruomenėms neprieinamų privilegijų. Netradicinės religinės bendruomenės susiduria su tam tikrais apribojimais.” Ta pati padėtis patvirtinama tiek ankstesniuose, tiek ir pastarųjų metų šios autoritetingos institucijos pranešimuose.

1995 m. priimant Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą nebuvo pasekta tarpukario Lietuvos Respublikos pavyzdžiu. Užuot pripažinus vienodas teises visoms nepriklausomos Respublikos susikūrimo metu veikusioms RB, buvo nueita jų teisinio diferencijavimo keliu, kuriant daugiasluoksnę RB hierarchijos piramidę.

Nors RB įstatyme vengiama aiškiai ir nedviprasmiškai išvardinti visas religinių organizacijų rūšis pagal valstybės pripažinimo laipsnį, tačiau iš įstatymo visumos išplaukia ši RB hierarchija: Valstybės pripažintos tradicinės (lotynų apeigų katalikų (Romos katalikų), graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, krikščionių stačiatikių (Maskvos patriarchato), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų); Valstybės pripažintos kitos (netradicinės); Valstybės nepripažintos, bet registruotos; Valstybės nepripažintos ir neregistruotos.

Jau minėto JAV Valstybės departamento Tarptautinės religijos laisvės biuro pranešime apie religijos padėtį Lietuvoje 2007 m. išvardijamos, tradicinėmis įvardintų RB, privilegijos: teisė registruoti santuokas, steigti pavaldžiąsias institucijas ir bendras privačias-valstybines mokyklas, dėstyti tikybą valstybinėse mokyklose, teisė gauti valstybės subsidijas, teisė dvasiniams vadovams prašyti diplomatinio paso, teisė dvasininkams ir teologijos studentams būti atleistiems nuo karinės tarnybos, galimybė turėti kariuomenės kapelionus; nereikalaujama kad tradicinės RB registruotų įstatus, nereikia už dvasininkus ir kitus darbuotojus mokėti socialinio ir sveikatos draudimo, pagrindinės komunalines paslaugos nėra apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu... Valstybės pripažįstamoms netradicinėms RB valstybė suteikia tam tikrų lengvatų, tačiau ne tiek, kiek tradicinėms. Šiuo metu baptistai yra vienintelė valstybės pripažinta netradicinė religija. Jie turi teisę atlikti santuokų apeigas ir už dvasininkus ir kitus darbuotojus neturi mokėti socialinio ir sveikatos draudimo. Valstybės nepripažintos RB minėtų teisių neturi.

Gruodžio 6 d. Konstitucinis Teismas (KT) savo paties ankstesniu išaiškinimu atvėrė naują puslapį painiuose valstybės bei religinių bendruomenių ir bendrijų (RB) santykiuose. Ką gi pakeitė KT? Aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad 9 išrinktosios ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme ipso facto tradicinėmis įvardintos Lietuvos RB pagal savo juridinį statusą bei teises yra pakylėtos daug aukščiau už kitas RB vien dėl to, kad įvardintos tradicinėmis.

Todėl, kaip teigiama KT pranešime žiniasklaidai, tradicinėms RB priklauso “tam tikros "papildomos" teisės nustatomos būtent tuo konstituciniu pagrindu, kad šios bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje”. Be to KT sprendime rašoma: “konstatavęs ir įstatyme įtvirtinęs, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės, įstatymų leidėjas šio sąrašo negali plėsti, nebent nuo tokio konstatavimo praeitų labai daug laiko ir toks šio sąrašo išplėtimas atspindėtų pasikeitusią Lietuvos visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę”.

Lyg ir viskas gražu - KT pasisako už tradicijų puoselėjimą. Valstybė skiria daugiau dėmesio senosioms religinėms tradicijoms, kaip skiriama daugiau dėmesio lietuvių kalbai, tautinei kultūrai ir kitiems tradicinės kultūros reiškiniams. Bet KT sprendime kalbama ne apie kultūrines tradicijas ir jų vertes, o apie tradicines religines institucijas, bažnyčias, įstaigas su savo administracijomis! Kaip jums skambėtų - tradicinė partija, tradicinė bendrovė, tradicinis koncernas... - tradicinis Konstitucinės teisės lygmenyje su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm!

Jonas Vaiškūnas:
Jei reikia, tai galima įrodyti, kad ir tarybiniai nomenklatūrininkai neturėjo privilegijų, nes naudojosi tomis bendromis Konstitucijos teisėmis, kaip ir visa LTSR liaudis, tiktai dar turėjo kai kurių “papildomų” teisių, kurių tamsi liaudis turėti negalėjo.

Kitoms (netradicinėms) “bažnyčioms bei religinėms organizacijoms” Konstitucija suteikia teisę siekti tokio pat pripažinimo, kurį jau turi besąlygiškai pripažintos tradicinės RB, tik šiuo atveju netradicinės organizacijos privalo įrodyti turinčios “atramą visuomenėje” ir jų mokymas bei apeigos neturi prieštarauti “įstatymui ir dorai” (43.1). RB įstatymas nurodo, kad valstybės pripažinimą suteikia Seimas: “Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje” (6.2).

Tačiau po KT gruodžio 6 d. sprendimo šie netradicinių RB siekiai tampa bergždžiais. Net ir išpildžiusios valstybės nustatytas pripažinimo sąlygas, netradicinės RB netenka galimybės savo šalyje įgyti tokių pačių teisių, kurias turi iš anksto tradicinėmis paskelbtos bendruomenės. KT tartas žodis šiuo klausimu yra griežtas: “tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms tam tikros teisės, kurių neturi kitos valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, nustatomos būtent tuo konstituciniu pagrindu, kad šios bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje”.

Štai taip - žodis “tradicinės” KT traktuotėje nuo šiol jau ima reikšti ne tik išimtinę teisę į valstybės pripažinimą, kaip tai nustatė Konstitucija, tačiau jau ir ypatingą nuolatinį titulą tradicinei RB, teikiantį išimtinę teisę į privilegijas kitų RB atžvilgiu. Žodžio privilegija (lot. privilegium – išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama asmeniui, organizacijai, luomui) KT sprendime, žinoma, vengiama - rašoma “papildomos” teisės – o dar, užbėgant už akių būsimiems kaltinimams čia pat bandoma pasiaiškinti: “Tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo nustatymas negali būti interpretuojamas kaip savaime paneigiantis žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą ir mokyti jo; jis savaime nereiškia, kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems teikiamos privilegijos”.

Aukštasis žodžių ekvilibristikos pilotažas. Jei reikia, tai galima įrodyti, kad ir tarybiniai nomenklatūrininkai neturėjo privilegijų, nes naudojosi tomis bendromis Konstitucijos teisėmis, kaip ir visa LTSR liaudis, tiktai dar turėjo kai kurių “papildomų” teisių, kurių tamsi liaudis turėti negalėjo. Kongenealu! - šūkteltų apsukruolis Ostapas Suleimanas Berta Marija Bender-Bėjus Benderis, jei tik būtų sulaukęs 2007 gruodžio 6 d. KT sprendimo.

Daug nuoširdesnis mūsų teisingumo ministras P.Baguška. Konstitucinio Teismo prašydamas paaiškinti anksčiau priimtus sprendimus, ministras be užuolankų klausė apie ministerijos darbe nusistovėjusios privilegijų teikimo praktikos taikymo niuansus, minėtų KT sprendimų šviesoje: „Nėra aiški /.../ privilegijų (teisių, kurias turi tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos ir kurių neturi kitos religinės bendruomenės) teikimo apimtis /.../ ir principas, kuriuo remiantis tokios privilegijos teikiamos“. Ministrui neaišku ar privilegijos gali būti teikiamos “vadovaujantis tik tradiciškumo (o ne valstybės pripažinimo) pagrindu” ir ar valstybės pripažintos RB statusas nėra “konstitucinis pagrindas” teikti jai privilegijas.

Ministras bandė atkreipti KT dėmesį ir į tai, kad po 2000 m. KT sprendimo „religinių bendrijų valstybės pripažinimo institutas” praranda savo turinį, o religinės bendrijos, kurios jį yra gavusios arba jo siekia atsiduria labai neapibrėžtoje padėtyje. Taigi, įsigalint praktikai privilegijas teikti tik Valstybės pripažintoms tradicinėms RB, kitoms valstybės RB dingsta entuziazmas siekti valstybės pripažintų statuso, nes kam tas pripažinimas jei neteikia privilegijų?

Priimant naująjį RB įstatymą būtina grįžti prie Konstitucijoje įtvirtinto religijų lygybės principo, atsisakyti perskyros tarp valstybės pripažintų - tradicinių ir valstybės pripažintų - kitų RB. Prezidento patarėjos, teologijos ir humanitarinių mokslų daktarės I.Vaišvilaitės nuomone, aukščiausiu RB siektinu kriterijumi turėtų būti laikomas būtent valstybės pripažinimas, o Valstybės ir RB santykiai turėtų būti grindžiami sutartimis.

I.Vaišvilaitė: “Lietuvos valstybei yra labai sunku pereiti nuo valstybinio religijos administravimo, paveldėto iš sovietinių laikų, prie bendradarbiavimo. Sutarčių pasirašymas esant šiai situacijai yra labai svarbus. Katalikai Lietuvoje šiuo požiūriu yra tarsi privilegijuoti /.../ esu kalbėjusi su Lietuvos valdininkais ir jie man sakė, kad sutartis su Vatikanu tarptautinė ir todėl tai visai kas kita. Jiems atrodė keista idėja, kad galima pasirašyti sutartį su kuo nors pačios valstybės viduje. Tokia nuostata yra administracinės laikysenos išdava – savo piliečiams mes leidžiame administracinius potvarkius. Perėjimas prie realaus valstybės ir religinių bendruomenių bendradarbiavimo, aiškiai reglamentuoto juridiškai, būtų įstatymo gilinimo ir veiksmingo įgyvendinimo būdas”.

Deja Teisingumo ministerija Vyriausybei šių metų spalio 31 d. pateikta nauja religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo redakcija nieko panašaus nesiūlo, o dar labiau stiprina tradicinėmis įvardintų bendruomenių privilegijas kitų Lietuvos religinių bendruomenių atžvilgiu.

Ar gali būti kitaip, kai Bažnyčią atskyrus nuo valstybės, krikšto sakramentą priėmusieji valdininkai rašo įstatymus, o Seime, Dievui prisiekę Konstitucinio teismo teisėjai, aiškina Konstituciją.