Mažos šalys, turėdamos nedaug žmonių (tuo pačiu ir nedaug mokslininkų), gali eiti tiktai inovacijų ir žinių ekonomikos skatinimo keliu. Kadangi žmonių yra mažai, rimtesnius projektus galima vykdyti tik kolektyviai, ir kryptingas viešojo sektoriaus veikimas tampa labai svarbiu. Taip viešasis sektorius prisideda prie reikiamos infrastruktūros, inovacijų kūrimo, tai vėliau skatina šalies konkurencingumą pasaulyje, šalies įmonės daugiau uždirba, ir gaunami didesni mokesčiai, kuriuos vėl galima investuoti.
Pats pirmasis barjeras (,,butelio kakliukas”), norint gauti žinių ir kuriant inovacijas, yra kalba. Nemokėjimas kalbėti angliškai ar kitomis didesnėmis kalbomis apskritai, nesugebėjimas kalbėti puikiai – yra barjerai, su kuriais susiduria tiek paprasti žmonės, tiek mokslininkai. Todėl kalbos problemos yra pati pirmoji Lietuvos žmonių, o taip pat ir Lietuvos konkurencingumo sisteminė problema.
Pavyzdžiui, vaizduose paieškos neįmanoma vykdyti naudojant lietuviškus rašmenis, nors angliškai tai galima daryti. Kompiuterio valdymas balsu angliškai įmanomas, o lietuviškai – ne. Informacijos analizė (paprastas pavyzdys – santraukos), loginis informacijos sugretinimas (semantinė analizė) galimos vykdyti anglų kalba, tačiau lietuvių kalba – neįmanoma.
Užsienietis, ieškodamas informacijos anglų kalba, negali žinoti, kad yra lietuvių kalba, kad tą patį daiktą galima rasti Lietuvoje. Ši bėda nėra vienintelė. Tinklalapių ne anglų kalba daugėja. ICANN (organizacija koordinuojanti Interneto domenų registraciją) greitai pradės leisti registruoti interneto vardus (domenus) arabiškais rašmenimis, kirilica, hieroglifais ir pan., dėl to padidės tinklalapių kitomis kalbomis kiekiai. Atsirandant IPv6 protokolui (dabar naudojame IPv4), daugės įrenginių, prijungtų prie interneto.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad vystosi robotika, intelektualiosios transporto sistemos ir apskritai atsiranda vis daugiau savarankiškų įrenginių rūšių. Taigi ateityje susidursime su keliomis dar didesnėmis problemų bangomis, nors dar nebūsime įveikę pačios pirmosios – anglų kalbos barjero problemos. Lietuviškumas nėra vien tik „lokalizavimas“, t.y. vartotojo instrukcijų išleidimas lietuvių kalba. Nesant reikiamos infrastruktūros, negalėsime naudoti lietuvių kalbos įvairiose technologijų srityse. Ar norėdami būti konkurencingi turėsime jos – lietuvių kalbos – atsisakyti?
Žmonių, gebančių kurti konkrečias technologijas yra mažai, tačiau pati pirmoji problema yra kryptingumo nebuvimas. Galima įvykdyti darbus, jeigu žinai, ką daryti ir kaip veikti kartu. Kita problema iki šiol buvo ta, kad daugelis lietuvių kalba užsiimančių organizacijų veikė savitiksliai, lokaliai, joms nebuvo patikėta užduotis spręsti ne tik lietuvių kalbos „grynumo“, ne tik jos ,,užkonservavimo”, bet ir su kalba susijusio šalies konkurencingumo pasauliniu mastu klausimus.
Iki šiol galima rasti tik vienintelę didesnę ir sistemingą iniciatyvą, kuri pasibaigė konkrečiu dideliu ir praktiniam naudojimui skirtu darbu – anglų lietuvių mašininio vertimo 5,5 mln. Lt. vertės sistema (nemokamą paslaugą numatoma paleisti artimiausiu metu www.ivp.lt ). Daugiau koordinuotų iniciatyvų, kurios pasibaigtų atitinkamo masto konkrečiais darbais nebuvo. Aišku, labai svarbu, kad buvo įvykdytos kelios Lietuvių kalbos vystymo („Lietuvių kalba informacinėje visuomenėje“ ir kt.) programos, tačiau jų viduje esantys projektai dėl savo mažumo 20–300 tūkst. Lt realiai neturėjo įtakos esamai situacijai.
Reikia pripažinti, kad pagrindinė kalbos technologijų kūrimo jėga – jauni žmonės, tarptautinio lygio žinias turintys mokslininkai – doktorantai ir daktarai. Visos valstybės investicijos kalbos technologijų žmogiškųjų išteklių srityje, nekoordinuotas žmogiškųjų išteklių vystymas, kai atskiri universitetai ,,gamindavo" doktorantus, nedavė konkrečių rezultatų.
Jaunas specialistas, baigęs universitetą, gavęs mokslinį laipsnį, išeidavo dirbti į IT įmonę arba tapdavo specialistu kokioje nors gamybinėje įmonėje, vietoj to, kad kurtų konkrečius, realiai naudojamus aukštųjų technologijų produktus. Apskritai, ši kalbos technologijų žmogiškųjų išteklių problema nėra išimtis, o tik atspindi, tai, kas vyksta Lietuvos ITT sektoriuje. Produktų kuriama itin mažai, daugiausiai teikiamos paslaugos. Teoriškai paslaugos yra pelningiausia ir stabiliausia IT įmonės pajamų rūšis, tačiau ar tai žymiai padidina valstybės konkurencingumą ilgalaikėje perspektyvoje?
Taigi Lietuvos kalbos technologijų ir ITT lyderiai turėtų pagalvoti, kiek tokia situacija gali tęstis. Ar galima padaryti ką nors, kas pakeistų esamą situaciją? Ar galima tikėtis valstybinio požiūrio į tokias kompleksines problemas? Reikia pripažinti, kad ITT srityje reikia ne naujų technologijų, bet tarpusavio bendravimo ir gebėjimo vykdyti bendrus ilgalaikius kompleksinius darbus, kompleksines programas. Reikėtų sistemingai kurti reikiamą infrastruktūrą, vystyti žmogiškuosius išteklius, ,,high –tech” produktus, nesivaikant trumpalaikio uždarbio. Tik taip informacinės technologijos, kalbų technologijos galėtų tiesiogiai prisidėti prie Lietuvos konkurencingumo.