Žvelgdamos į ateitį, Vakarų Europos demokratijos vis daugiau dėmesio skiria ne tik „tradiciniams šeimų“ santykiams, bet ir nesusituokusioms poroms, siekiant užtikrinti tokių porų ir jų atžalų lygiateisiškumą. Štai, Šveicarijos Berno kantono Konstitucijoje jau senokai įtvirtinta norma, pagal kurią be teisės apsaugoti „tradicinę šeimą“ yra garantuojama laisvė pasirinkti kitas dviejų žmonių gyvensenos drauge formas. Tuo tarpu, LR Seimo narės Rimos Baškienės vadovaujama darbo grupė įregistruoja Valstybinės šeimos koncepcijos projektą. Stebina jau pats darbo grupės suformavimas ne iš šeimos problemas tiriančių sociologų, psichologų, medikų, ekonomistų, bet iš krikščioniškų organizacijų, visuomeninių politinių judėjimų atstovų, ar net iš pačių Seimo narių padėjėjų... Tad ką siūlo naujosios šeimos koncepcijos sumanytojai?
Lietuvoje statistiškai nesusituokusiose šeimose gimsta beveik trečdalis naujagimių. Atrodytų, kad gyvybiškai svarbu užtikrinti lygias galimybes ir tokiose šeimose gimusiems mūsų būsimiems piliečiams. Tuo tarpu, pagal siūlomą koncepciją, tik oficialioje santuokoje registruotas šeimas valstybė laikys gynimo bei rėmimo objektu. Taigi šios šeimos taps „lygesnėmis“ už kitą partnerystės formą pasirinkusias poras. Kur, tokiu atveju, atsidurs nesusituokusių šeimų atžalos? Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnis numato, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Akivaizdu, kad šiuo atveju vaikai negali pakeisti tėvų pasirinkimo. Priėmus siūlomą pataisą, nesantuokinių tėvų vaikai atsidurs „už įstatymo“.
Nekartosiu logikos ir faktinių klaidų minėtoje koncepcijoje (apie tai rašė doc. N.Vasiliauskaitė (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=13766838) ir prof. A.M.Pavilionienė (http://www.balsas.lt/nuomones/politikutribuna/straipsnis148714). Stebina koncepcijos rengėjų nesugebėjimas suvokti, kad ir LR Konstitucija, ir JT Vaiko teisių konvencija yra vientisiniai dokumentai. Todėl koncepcija negali remtis išrinktais straipsniais, ignoruojant kitus. Tarkime, draudimą teikti privilegijas dėl santuokinio statuso ar sudaryti nevienodas sąlygas vaikams dėl jų gimimo aplinkybių.
Keista, kad dokumento rengėjai nesugebėjo atlikti net pačios koncepcijos tikslų analizės. Deklaruojama, kad vienas Valstybinės šeimos koncepcijos tikslų yra gimstamumo skatinimas, tačiau siūlomos priemonės iš esmės yra nukreiptos gimstamumui riboti. Nemažai visuomenės daliai santuoka nėra nekintantis konstruktas ir iš jo išplaukiančiomis prievolėmis. Todėl ar koncepcijos sumanytojų tikslas neteikti socialinių garantijų nesusituokusioms šeimoms neskatins jų neturėti vaikų? Koncepcijos nuostata, kurioje visiškai ignoruojamas vienišos motinos statusas, gali tik paskatinti abortus. Tiesa, koncepcijos rengėjai ketina propaguoti prieš abortus nukreiptą „gyvybės kultūrą“, tačiau vienišai motinai reformos sumanytojai siūlo tik skurdą ir atskirtį, o gal klasikinį „Veronikos likimą“?
Kyla klausimas, kam iš viso reikėjo rengti tokią moksliškai nepagrįstą, teisinės valstybės principams ir žmogaus teisėms prieštaraujančią koncepciją? Gilinantis į pastarųjų metų įvykius, susidaro įspūdis, kad koncepcijos sumanytojai tikriausiai net nesiekia pasiūlyti veiksmingos šeimos politikos, o tiesiog tenkina dviejų jos „kūrėjų“ – R.Baškienės ir I.Degutienės asmenines ambicijas: pirmajai – turėti Seime ne komisiją, o pastovų komitetą, o antrajai padėti įkurti Šeimos ministerijos vadovės kėdę.
Ši koncepcija slepia ir kitą, minėtų parlamentarių stumiamą idėją – nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo keitimą. Valstybinės šeimos koncepcija tėra tik įžanga į kitą žaidimo etapą, planuojamą prieš 2008 metais vyksiančius Seimo rinkimus.
Suprantama, kad panaikinus šį saugiklį, pagausės antikonstitucinių įstatymų. Nesvarbu, kad priėmęs Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, Seimas iš karto gali (bet neprivalo) kreiptis į Konstitucinį Teismą, kaip siūlo p. J.Razma. Puikiai žinome, kad Konstituciniame Teisme kai kurių bylų nagrinėjimas užtrunka, o tuo laiku Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai darys nepataisomą žalą Lietuvos valstybei. Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą antikonstituciniu, piliečiai galės bylinėtis ir prisiteisti žalą, savaime aišku, iš visų mūsų valstybės biudžeto, tik ne iš žalingo įstatymo kūrėjų.
Tačiau pats žaidimas dar suktesnis nei atrodo. Toks Seimo statuto pakeitimo projektas atvers kelią naujiems žmogaus teisių pažeidimams. Štai praeitais metais buvo mėginta į nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo 10 straipsnį įrašyti pataisą, kuri draustų “homoseksualizmo propagandą“. Anot pačios sumanytojos Seimos narės R.Baškienės pataisa uždraustų „teigiamai“ vaizduoti homoseksualius žmones. Nors Pasaulinės sveikatos organizacija (PSO) nedviprasmiškai nurodo, kad homoseksualumas neturi jokio neigiamo poveikio asmenybės raidai, o teisė į seksualinę orientaciją pripažįstama neatskiriama žmogaus teise pagal visus ES žmogaus teisių dokumentus, tačiau minėto įstatymo pakeitimo iniciatorėms R.Baškienei ir I.Degutienei tai nė motais. Lygiai kaip ir Konstitucijos nuostata, numatanti visų lygybę prieš įstatymą.
Antikonstitucinės ir Europos Žmogaus teisių Konvencijai prieštaraujančios pataisos projekto svarstymą parlamente anuomet sulaikė kontroliuojančių departamentų teisinės išvados. Jose pripažinta, kad projektas pažeidžia žmogaus teises ir Konstituciją, todėl jis neturėtų būti svarstomas. Tačiau taip neįvyko. Buvo nuspręsta „paslėpti“ žmogaus teises pažeidžiančią pataisą, perrašant visą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir įtraukiant į jį minėtą antikonstitucinę nuostatą. Čia Seimo nario V.Domarko vadovaujamos darbo grupės paruoštame projekte atsiranda ir daugiau keistenybių. Tarkime, ką reiškia projekto 4 straipsnio 14 punkto nuostata apie informaciją, „iškreipiančią šeimos santykius, paniekinančią jos vertybes“? Kur tokios vertybės apibrėžtos? O gal apie jų „paniekinimą“ spręs „baškienės“, „degutienės“ ir vėl gausiai į darbo grupę įtraukti katalikų bažnyčios atstovai? Po tokių veiksmų, kuomet „stumiami“ antikonstituciniai projektai, klerikalinių pažiūrų filosofų samprotavimai apie „būtinas reformas valstybėje“ jau atrodo nelabai juokingi.
Kol kas antikonstitucinis projektai pro Seimo teisės kontrolierius nepraeina. Tačiau Jurgio Razmos įregistruota pataisa, greičiausiai taps „prašmatnia karieta“, su kuria bus atriedama į būsimuosius Seimo rinkimus.
Nėra paslaptis, kad žaidimas „homofobijos baubu“ dar labai populiarus visuomenėje. Todėl nenuostabu, kad šitas „baubas“ užims deramą vietą toje pačioje „karietoje“. Gal net bus šūkis sugalvotas: „Geriau konservatoriai nei visi likę „žydrieji“!” – didysis kaimynas panašų šūkį jau turi. Iškils dilema: ar nusilenkti Lietuvoje vis dar toleruojamai seksualinei diskriminacijai ir, balsuojant už pataisą, neprarasti homofobiškai nusiteikusios dalies rinkėjų balsų, ar balsuoti prieš tokias pataisas ir apginti visų Lietuvos Respublikos piliečių konstitucines teises, bet užsitraukti homofobiškos visuomenės dalies nemalonę?
Taigi žaidimas vyksta. Karuselė sukasi. Karieta ruošiama. Tik ar neatsitiks taip, kad karieta pavirs subyrėjusia gelda, tempiama dar sykį apgautų piliečių?