Keletas žodžių Jogailai apginti
Jogaila nebuvo žiaurus ir neturėjo polinkio į smurtą. Per savo ilgą ir sudėtingą karaliavimą Lenkijoje jis nė karto nesigriebė rimtesnių represijų prieš savo politinius priešininkus. Jogailos amžininkai taip pat teigė, kad jis vengdavęs pralieti kraują ir dėl to kartais atleisdavęs netgi didžiausias kaltes.
Be to Jogaila nebuvo veiksmo žmogus. Kritinėje situacijoje jis visus erzindavo savo pasyvumu, kartais pradėdavo blaškytis ir kaitalioti nuomonę, tačiau prieš priimdamas galutinį sprendimą, visuomet laukdavo, kol padėtis nusistovės. Mėgiamiausias Jogailos posakis buvo: „Žodis nuo lūpų paukščiu nuskrenda, bet jei kartais buvo kvailas ir norėtum jį atšaukti, virsta jaučiu“. Tai pakankamai iškalbingai atskleidžia jo charakterį.
Galop Jogailos naudai liudija Vytautas, ir kas įdomiausia, jis daro tai didžiausio priešiškumo momentu. Savo 1390 m. rašytame vadinamajame „Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“ tiesiai apkaltinęs pusbrolius tėvo nužudymu, jis čia pat imasi prikaišioti Jogailai visokias smulkmenas: nevykdė pažado grąžinti Trakus; neužrašė Lucko – net pagrasino, kad atims, jei panorės; leido Skirgailai svaidytis įžeidimais ir „jo dėl to niekada nesudraudė“.
Šitas „nesudraudė“ akivaizdžiai byloja, kad Vytautas tikėjosi Jogailos užtarimo. Bet argi galima tikėtis užtarimo iš tėvo žudiko!? „Skundo...“ tekstas rodo, kad Vytautas nelaikė Jogailos pagrindiniu Kęstučio mirties kaltininku, o vėliau nusistovėję geri pusbrolių santykiai tai dar kartą patvirtina. Taigi Jogailą reikia išteisinti.
Nužudymo motyvas
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Kęstutis buvo pašalintas tiesiog kaip potencialus Jogailos konkurentas, betgi gyvas Kęstutis būtų buvęs naudingesnis. Visų pirma, kaip įkaitas, nes po Kęstučio ir Vytauto suėmimo 1382 m. rugpjūčio 3 d. dauguma jų šalininkų liko laisvėje. Grupuotės priešakyje atsidūrė charizmatiškoji Birutė, kuriai nestigo nei drąsos, nei kovingumo.
1382 m. rugpjūtyje, bemaž neturėdama kariuomenės, nes didžiumą pajėgų Kęstutis su Vytautu buvo išvedę prie Trakų, ji sugebėjo apginti Brestą nuo netikėtai užpuolusių mozūrų. Taigi Jogailai ir jo šalininkams buvo nesunku nuspėti, kad Kęstučio mirtis ir rūpestis dėl Vytauto gyvybės privers Birutę imtis pačių beatodairiškiausių veiksmų.
Tikriausiai taip ir atsitiko, mat nors Birutė ir jos giminaičiai netrukus buvo nužudyti, žemaičiai, kurie rugpjūtį tarsi buvo pripažinę Jogailos valdžią, metų gale vėl sukilo ir parėmė iš Krėvos pilies pabėgusį Vytautą. Vis dėlto jeigu Birutė būtų žinojusi, kad jos vyrui ir sūnui niekas negresia, ji neabejotinai būtų pasistengusi susitarti su Jogaila. Kova dėl valdžios nebūtinai turėjo baigtis priešininko mirtimi: Jaunutis, kurį 1344–1345 m. Kęstutis su Algirdu buvo nuvertę nuo sosto, susitaikė su broliais, gavo valdyti Iziaslavlį ir nugyveno dar apie dvidešimtį metų. Birutę toks scenarijus tikriausiai būtų tenkinęs, o Jogailai, atsižvelgiant į jo atlaidų būdą, jis irgi turėjo būti priimtinas.
Tikriausiai, suimdamas Kęstutį ir Vytautą, Jogaila tikėjosi būtent tokios įvykių raidos. Šiuo atveju prieš giminaičius panaudota klasta būtų atrodžiusi tik nekalta gudrybė, leidusi išvengti kraujo praliejimo. Tiesa, Jogaila niršo ant Kęstučio už tai, kad šis iš jo buvo atėmęs sostą, bet keršto troškimui patenkinti pakako sukaustyti dėdę grandinėmis ir įkalinti jį Krėvos bokšto rūsyje. Kraštutiniu atveju Kęstutis čia būtų susirgęs ir miręs nesmurtine mirtimi. Tad kam reikėjo jį žudyti, nuo įkalinimo praėjus vos penkioms dienoms?
Pažvelkime kitaip. Vytautas buvo Jogailos draugas – tikras draugas, įrodęs tai darbais. Kai kryžiuočiai pranešė Kęstučiui apie slaptus 1380 m. Jogailos susitarimus su Ordinu, Vytautas prašė tėvą netikėti ir gynė pusbrolį, užuot paskatinęs jo nuvertimą ir šitaip atvėręs sau kelius į Vilnių. Kai Kęstutis vis dėto pasielgė saviškai, Vytautas per vieną dieną atlėkė iš Gardino, ir būtent jam Kęstutis teisinosi, kad Jogailai nieko blogo nenutiko.
1382 m. Jogailai atsiėmus Vilnių, pusbroliai stojo vienas prieš kitą mūšyje, bet lemtingąją 1382 m. rugpjūčio 3 d. prie Trakų Vytautas vėl buvo patikėjęs Jogailos gera valia ir jo žodžiu, o žmogui juk visuomet norisi, kad juo tikėtų...
Vytautui Jogaila taip pat daug reiškė, taigi tikėtina, kad pyktis netruko nuslopti, ir pusbroliai ėmė ieškoti kompromiso. Trakų Vytautas turbūt nebūtų atsižadėjęs, tačiau Jogailai tai nebuvo problema. Jį nervino Kęstutis, bet jeigu dėdę būtų pavykę išsiųsti į užtarnautą poilsį, Vytautą Jogaila būtų net norėjęs matyti antruoju po savęs. Tai liudija vėlesni įvykiai: per dešimt metų išbandęs įvairias alternatyvas, Jogaila galop atidavė Vytautui ne tik Trakus, bet ir Vilnių.
Vis dėlto 1382 m. rugpjūčio viduryje, asmuo, kuriam pačiam magėjo tapti artimiausiu Jogailos patikėtiniu, galėjo pamėginti šiuodu vandeniu neperliejamus pusbrolius perlieti krauju. Žudyti Vytautą, kurį Jogaila laikė šalia savęs Vilniuje, tikriausiai buvo pernelyg pavojinga, tačiau Kęstučio mirtis, kurią buvo planuojama pateikti kaip savižudybę, turėjo paversti jį amžinu Jogailos priešu. O jei savižudybe nebūtų patikėję – tuo geriau! Jogailą, nevalingai tapusį nusikaltimo bendrininku, būtų buvę galima įtikinti, kad kelio atgal nebėra, ir Vytautas privalo tapti kita auka.
Jogaila niekad nemokėjo suvaldyti savo artimiausios aplinkos žmonių. Jano Dlugošo teigimu, net Jogailos raštininkai rašydavę ne tai, ko norėdavęs karalius, o tai, ko norėdavę lenkų ponai. 1429 m., bylos dėl Vytauto karūnacijos įkarštyje, Jogaila pats aiškinosi pusbroliui, kad jo pakancleris parašęs imperatoriui Zigmantui prieš Vytautą nukreiptą laišką vien savo iniciatyva. Tokie pareiškimai iš tiesų leidžia spėti, kad Kęstutis galėjo būti nužudytas be Jogailos žinios.
Skirgaila
Motyvų požiūriu įtartiniausias jaunesnysis Jogailos brolis Skirgaila. Jis siekė būti antruoju žmogumi po brolio, siekė Trakų, galop būtent Skirgaila, atvykęs į Krėvą, rado Kęstutį nebegyvą. Istorikas Antanas Kučinskas spėjo, kad jis atvežė įsakymą nužudyti dėdę, bet labiau tikėtina, kad Algirdaičio uždavinys buvo rasti jo lavoną ir paskelbti savižudybės versiją.
Perduoti įsakymą galėjo ir kuris nors iš jo vykdytojų – pavyzdžiui, Jogailos kambarinis Prokša, kuris jam, pasak metraščių, „vandenį duodavo“. Tokių žmonių pareigos viduramžiais neapsiribodavo vien buitiniais patarnavimais. Algirdui vandenį padavinėjęs ir lovą klojęs Vaidila Lydos pilį, regis, irgi gavo ne už gerai paklotą lovą, o Jogailos ir Vytauto kambariniai nuolat vežiodavo jų laiškus vienas kitam.
Prieš paplintant rašto kultūrai, jie galėjo perdavinėti ir žodinius savo šeimininkų įsakymus. Taigi, atvykę į Krėvą ir pareiškę norą patekti pas Kęstutį, Prokša ir jo sėbrai nebūtų sukėlę jokių įtarimų. Vis dėlto Prokša vargu ar būtų žudęs Kęstutį Skirgailos paliepimu – jis buvo Jogailos tarnas, be to, turėjo jausti, kad šeimininkas nėmaž negeidžia savo dėdės mirties.
Pagrindiniu Kęstučio nužudymo iniciatoriumi Skirgailos neleidžia laikyti ir liudijimai apie jo charakterį. Savo „Skunde...“ Vytautas pateikia daug pusbrolio piktavališkumo pavyzdžių, bet tuo pačiu nurodo, kad Skirgaila viską daręs atvirai: „Tai jis prie manęs išsiųsdavo laiškus, tai prie manęs kalbėdavo, kad aš girdėčiau...“.
Pasak Vytauto, Skirgaila per Jogailos tarną Varšą jam netgi tiesiai perdavęs: „Tu saugokis manęs, o aš tavęs“. Susidaro įspūdis, kad 1387–1389 m. Skirgaila siekė jei ne dvikovos, tai bent atviro karo. O jeigu jam patiko būtent toks santykių aiškinimosi būdas, kodėl 1382 m. rugpjūčio 3 d. jis neišprovokavo mūšio prie Trakų? Atminkime, derybas su Kęstučiu vedė būtent Skirgaila. Be to, tuomet jis buvo jaunesnis, beatodairiškesnis, galėjo viltis nužudyti konkurentus savo rankomis ir dar laimėti garbę. Kas jį paskatino atsisakyti tokios progos?
Galop kodėl Vytautas, taikydamasis su Jogaila 1384 m., nepareikalavo bent jau eliminuoti Skirgailos iš politinio gyvenimo? Ne tik iš keršto, bet ir saugumo sumetimais Vytautas turėjo reikalauti, kad 1382 m. žudynių kaltininkas būtų nubaustas ar bent jau izoliuotas. O 1384 m. iš didžiosios politikos pasitraukė tik viena reikšminga figūra: Julijona Algirdienė...
Ieškokite moters
Pažvelkime į faktus. Pirmasis bręstančio konflikto ženklas buvo 1379 m. rašytas kryžiuočių laiškas Julijonai, vadinantis Kęstutį „pasiutusiu šunimi“ ir tikinantis, kad jis gali atimti iš Jogailos sostą. Smulkesnė informacija kunigaikštienei turėjo būti perduota asmeniškai, o tai verčia spėti, kad 1379 m. rugsėjo 29 d. Trakuose sudarę karo veiksmus apribojančią sutartį, Ordino pasiuntiniai vyko į Vilnių papildomai derėtis ne tiek su Jogaila, kiek su jo motina.
Kai kurie istorikai Julijonos ir Kęstučio priešiškumą linkę aiškinti skirtingomis pažiūromis: neva Julijona, kaip stačiatikė, troškusi stačiatikiško Lietuvos krikšto, o Kęstutis buvęs perdėm prisirišęs prie pagonybės.
Tačiau abi šias prielaidas paneigia aukščiau minėtas 1379 m. kryžiuočių laiškas, rašytas Julijonai po to, kai liepos mėnesį Skirgaila Jogailos pavedimu per Ordino žemes iškeliavo derėtis dėl katalikybės priėmimo pas Vengrijos bei Lenkijos karalių Liudviką, Čekijos karalių bei Vokietijos imperatorių Valclovą bei popiežių Urboną VI. Laiške Julijona giriama mažne kaip pagrindinė šio projekto iniciatorė. Be to, aiškėja, kad Kęstutis, pasak laiško autoriaus, siuto ne dėl pačios Skirgailos kelionės, o dėl to, kad įtarė Ordiną bandant jį sulaikyti.
Taigi Kęstutis anaiptol nebuvo užkietėjęs pagonis, ką patvirtina ir faktas, kad anksčiau jis vienas arba drauge su Algirdu kėlė krikšto projektus 1349, 1351, 1358 ir 1373 m., o Julijona religijos klausimais, matyt, buvo neką mažesnė pragmatikė už savo dieverį ar vyrą.
Lietuvos metraščiai teigia, kad Kęstučio nesutarimai su Jogaila prasidėjo, pastarajam nusprendus ištekinti savo seserį Mariją už buvusio Algirdo vergo Vaidilos – Kęstutis buvęs nepatenkintas mezaliansu. Betgi Julijona irgi negalėjo jam pritarti!.. Faktas, kad Vaidila vis dėto buvo priimtas į šeimą ir tapo pagrindiniu Jogailos ryšininku su kryžiuočiais, perša išvadą: Julijona pavyduliavo Kęstučiui jo įtakos ir buvo pasirengus nuolaidžiauti sūnui, kad sustiprintų savo pozicijas.
Be to, liūdna asmeninė patirtis skatino Julijoną nepasitikėti giminaičių gera valia – po tėvo mirties jai kartu su motina, seserimi ir broliu teko bėgti iš Tverės ir ieškoti prieglobsčio Maskvoje. Tai prisiminusi, Julijona turbūt nesunkiai patikėjo kryžiuočių tvirtinimais, kad Kęstutis norįs paveržti valdžią iš Jogailos.
Julijona galėjo pavyduliauti ir Birutei: brolienę supo fatališkos gražuolės aura, tuo tarpu Julijoną Algirdas buvo vedęs iš išskaičiavimo. Galiausiai Vytautas – pagal Kęstučio ir Algirdo susitarimą jis turėjo paveldėti Trakus, o Julijonai, be abejo, norėjosi, visas svarbiausias vietas valstybėje užimtų jos pačios sūnūs.
Puoselėdama priešiškumą Kęstučiui ir jo šeimai, Julijona nejučia suartėjo su Ordinu, o taip pat pasistengė suartinti su juo savo vaikus. Čia jai uoliai talkino Vaidila, kartu su Jogaila 1380 m. gegužės 31 d. pasirašęs prieš Kęstutį nukreiptą slaptą Dovydiškių sutartį.
Visgi pats Jogaila vargu ar buvo nusiteikęs kenkti dėdei. Taika su Ordinu jam buvo reikalinga, nes Jogaila rengėsi pulti Andrių ir Dmitrijų remiančią Maskvą. Be to, sutarties tekstas buvo painus. Buvo numatyta, kad Ordinui užpuolus Kęstučio ar jo vaikų žemes, Jogaila gali žygiuoti jiems į pagalbą, kad išvengtų įtarimų, o taika nutrūktų tik tuo atveju, jeigu jo kariuomenė tiesiogiai pultų kryžiuočius. Praktiškai tai leido Jogailai išduoti naujuosius sąjungininkus bet kurią akimirką, ir jis tai padarė 1381 m., Bajerburgą puolančiam Kęstučiui į pagalbą pasiųsdamas savo brolį Kaributą.
Ordinas taip pat neturėjo iliuzijų dėl Jogailos draugiškumo – jis pasirūpino, kad Kęstučiui būtų pranešta apie Dovydiškių sutarties turinį, vos per du mėnesius nuo jos sudarymo. Kai ši provokacija nepavyko, Ordinas 1381 m. rudenį pasiūlė savo pagalbą Skirgailai, puolančiam Andrių remiantį Polocką. Skirgaila ją lengvabūdiškai priėmė, o Kęstučiui tai tapo jo blogiausių įtarimų patvirtinimu. Dabar jis iš tikrųjų ryžosi perversmui, o šis savo ruožtu patvirtino Julijonos įtarimus.
Sūnūs – visų pirma, Jogaila – turėjo pripažinti motinos teisumą. Julijonos autoritetas šeimoje išaugo, o 1382 m. kontrperversmo sėkmė jį dar labiau sustiprino. Tų pačių metų sutartyse su kryžiuočiais (birželio 6 d. Bražuolės ir spalio 31 d. Dubysos) būdavo išskirtinai pažymima, kad jos sudaromos Julijonai patariant bei pritariant. Taigi toks reikšmingas įvykis kaip Kęstučio nužudymas taip pat negalėjo įvykti be Julijonos žinos. Motyvų ji turėjo pakankamai. Be to, Julijona tikriausiai nė neįsivaizdavo daranti nusikaltimą – juk ji buvo motina, ginanti savo naivuolį sūnelį nuo veidmainio dėdės ir pusbrolio klastų!
Prokša, jo bendrininkai ir net Skirgaila taip pat galėjo vykdyti Julijonos valią ramia sąžine: motinos žodis šventas, o Jogaila, jeigu jam kas būtų nepatikę, visų pirma būtų turėjęs aiškintis su ja.
Vėlesni įvykiai parodė, kad Jogailai išties sunkiai sekėsi vaduotis iš motinos įtakos, bet ilgainiui Julijonos politika atsigręžė prieš ją pačią. Kęstučio savižudybe niekas nepatikėjo. Birutės ir jos giminaičių mirtys tik pakurstė visuomenės priešiškumą Algirdaičiams. Žemaičiai sukilo – 1382 m. spalio 31 d. juos teko atiduoti Ordinui, bet pastarajam šito pasirodė maža. Ordinas pradėjo remti iš Krėvos pabėgusį Vytautą.
1383 m. liepą jis pradėjo atvirą karą prieš Jogailą, apkaltinęs jį įsipareigojimų nevykdymu. Julijona dar bandė gelbėti padėtį, piršdama Jogailai Dmitrijaus Maskviškio dukterį, bet pastarasis reikalavo priimti stačiatikišką krikštą ir pripažinti Maskvos viršenybę.
Apie 1383–1384 m. buvo sudaryta tokio turinio sutartis, vis dėlto ji taip ir liko neįgyvendinta. Arba Jogailai Dmitrijaus reikalavimai pasirodė pernelyg akiplėšiški, arba pradėjo vertis daug naudingesnių vedybų su Lenkijos karaliene Jadvyga perspektyva. Pastarosioms Julijona neprieštaravo – bent taip teigia Lietuvos metraščiai, tačiau Jogaila ją vis tiek ištrėmė į Vitebską, ir 1384 m. viduryje susitaikė su Vytautu.
1389 m. konfliktas vėl įsiliepsnojo, tačiau prieš mirtį 1392 m. rudenį Julijonai dar buvo lemta sužinoti apie jų galutinį susitaikymą, įformintą 1392 m. rugpjūčio 4 d. Ostrovo sutartimi. Taigi, jeigu 1382 m. Julijona iš tiesų organizavo Kęstučio nužudymą, siekdama užkirsti kelią galimam Jogailos ir Vytauto susitarimui, ji neliko nenubausta.