R.Šimašius: Ką pakarti dėl „Alytaus tekstilės“ baigties?

Tradicinių lietuviškų vestuvių akcentas – rytinis piršlio korimas. Iš vakaro viskas gerai ir linksma, o ryte reikia ieškoti kaltų. Jis randamas, simboliškai pakariamas ir gyvenimas teka toliau. Panašu, kad piršlio korimo stadijoje šiandien yra politikų ir „Alytaus tekstilės“ santykių istorija.

Prisiminkime, kas buvo iki šiol. „Alytaus tekstilė“ jau senokai laikėsi, švelniai tariant, nekaip. Tada įvyko privatizavimas valstybės parinktam privatizuotojui – Singapūro kompanijai, kuri prisiėmė krūvą įsipareigojimų, kaip gaivins ir plėtos įmonės veiklą. Naujiesiems savininkams vėliau tai pasirodė arba nelabai prasminga dėl konkurencijos sąlygų globalioje rinkoje, arba nelabai įmanoma dėl pernelyg didelių investicijų, darbo laiko reguliavimo, įmonės vidinių rezervų trūkumo ar kitų dalykų. Todėl įmonė ir toliau proveržio nedarė, o dėl privatizavimo sandorio įsipareigojimų nevykdymo 2003 metais vėl buvo perimta valstybės žinion.

Dar buvo keletas bandymų įmonę gelbėti papildomomis finansinėmis injekcijomis, aukštų pareigūnų vizitais, išskirtiniu Parlamento, Vyriausybės bei Ūkio ministerijos dėmesiu ir netgi AB „Alytaus tekstilė“ gaivinimo įstatymu. Galiausiai, kai visgi niekas nesuveikė, įmonė su keliasdešimties milijonų skola ir neaiškia perspektyva prieš mėnesį parduota biržoje. Panašu, kad tada prasidėjo jos galutinė egzistavimo stadija, pasižyminti įrengimų išpardavimu ir planais, kas bus įkurdinta patalpose, kuriose iki šiol veikė „Alytaus tekstilė“.

Kaip šie teiginiai suderinami, nesuvokiama, nes kaip tik birža, o ne mėgėjiški konkursai leidžia neapriboti pirkėjų rato. Tokiu atveju kaina negali būti per maža, o kartu įmonė atitekti iš anksto suplanuotiems „nerimtiems“ investuotojams. Biržoje sumokėta kaina – nėra ir investuotojų rimtumo įrodymas. Tai greičiau įmonės vertės ir jos perspektyvų rimtumo įrodymas.

Jeigu politikams atrodo, kad investuotojų rimtumą rodo tai, kad jis neperka akcijų viešai, o išsikaulija specialias pardavimo sąlygas ir lengvatas, tada tobulu turėtų būti laikomas kitos Alytaus įmonės – „Alita“ privatizavimas. Galbūt neatsitiktinai Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas „Alitos“ privatizavimas vyko dėl sėkmingai veikiančios įmonės, o viešas, skaidrus privatizavimas per biržą pasirinktas tokiai įmonei, kur apskritai abejotina ar jos vertė su pliuso ar su minuso ženklu.

Dabartiniai įmonės savininkai mokėjo pinigus už įmonę, turinčią keliasdešimt milijonų skolų, šimtus darbuotojų, kuriuos teks atleisti ir taip dar padidinti įmonės skolas, politinio dėmesio šleifą. Įmonės turtas neaišku ar padengia visas šias skolas. Tačiau ar tik vienas iš naujųjų savininkų motyvų nebus visiškai iš kitos srities. Tarkime, žemės rinkos ir statybų reguliavimas. Vieni iš savininkų paskelbė apie ketinimus įmonės patalpose įkurti gelžbetonio konstrukcijų cechą. Pasvarstykime – kiek laiko užtruktų surasti vietą naujajam cechui, detaliojo plano derinimui, statybos leidimų gavimui, statybai, ir ar apskritai šis procesas neužstrigtų ties detaliuoju planu.

Taigi, sudėkime taškus ant „i“. Privatizavimas per biržą tragiškoje padėtyje esančiai „Alytaus tekstilei“ papildomų blogumų neatnešė, o atvirkščiai – pagaliau leido ryžtis pakeisti tą situaciją, kurioje murkdytasi jau kelis metus. Prieš tai vykęs privatizavimas „geram“ parinktam investuotojui tik pratęsė įmonės agoniją. Valstybė ir politikų dėmesys bei kišimasis tik apsunkino reikalingų ekonominių sprendimų priėmimą ir išeikvojo daugybę mokesčių mokėtojų resursų.

Prie įmonės žlugimo turbūt prisidėjo daugybė veiksnių: vieni ar kiti įmonės vadovai, aštri pasaulinė konkurencija. Tačiau kaltų ieškojimas – politiškai gal ir patrauklus užsiėmimas, bet verčiau jau išmokti rinkos pateikiamas pamokas ekonominei politikai. Tada nebus nepagrįstų lūkesčių, perdėtų linksmybių, o po visko akis prasikrapščius nebereiks ieškoti ir kur čia tas piršlys, kurį reikia pakarti.