Tai tik dalis tiesmukai atskleistos ir sukrečiančios tiesos apie mus, apie mūsų bandymus tapatintis su geresniuoju - Aš, negeidžiamąjį – Aš vis užkišant, pridengiant, užgrimuojant ar kitaip slepiant. Tai – savalaikis, nedviprasmiškas priminimas – esame dvilypiai ir mūsų viduje dėl tapatybės sosto varžosi dvi Galios. Nors jos dabar ir moksliškai įvardintos, tačiau seniausi ir iškalbingiausi jų vardai – Dievas ir Velnias.
Bandymas Pasaulį suvokti kaip dviejų priešybių veiklą – senas kaip ir pats pasaulis. Pasak mitologijos, nuo Pasaulio kūrimo pradžios veikia du priešingi pradai. Kūrybos kibirkštis sužimba susitikus + ir – . Mūsų viduje taip pat - grumiasi Dievas, apsireiškiantis valios galia ir Velnias veliantis, pančiojantis ir stingdantis tą galią. Esame tiek pat ir dieviški ir velniški. Bet pastaruoju metu iš šios priešybių poros baigiamas išstumti Velnias. Tebetikintys Dievu - Velnią linkę palikti vaikų pasakėlėms.
Senosios sakmės pasakoja, kad Velnią sukūrė pats Dievas arba, kad Velnias yra jaunesnis dievo brolis ir net, kad Dievas su Velniu esą broliai dvyniai. Jie abu kūrė šį Pasaulį, abu jį ir valdo.
Tokia dvivaldystė, pasirodo, tobuliausia valdymo sistema. Dievas – seniai laukia, pasitinka, siūlo pagalbą, nuramina, pritaria, sutinka, šypsosi ir laimina sumanymus… Velnias – nė neišklausęs, duoda suprasti – “nėra jokių galimybių”, stinga lėšų, trūksta laiko, noro... nieko nėra ir greitai nebus. Mūsų tautosaka sako, jog Dievo ir Velnio buveinės yra viena nuo kitos vos per keletą metrų… Dabar tai gali būti tiesiog du kabinetai, dažnai vienas priešais kitą, pavyzdžiui – savivaldybėje. Žmonės labai myli Dievą už jo meiliąsias savybes ir neapkenčia Velnio už blogąsias – užjausdami Dievą – “kaip jam sunku su tuo kipšu”.
Jei norime išsaugoti Dievą, turime saugoti ir Velnią. Praradę Velnią vieną gražią dieną susidursime su blogu Dievu. To nesinorėtų, dievaži… Blogio įsikūnijimai mums reikalingi, priešingu atveju turėsime pripažinti, kad blogis tūno mūsų viduje.
XX a. pabaigoje keliaudamas po Lietuvą ir rinkdamas tautosaką vienos moters paklausiau: “Kur dingo velniai? Jei jie seniau pasirodydavo kaip juodais kostiumais apsirėdę ponaičiai – tik be skylučių nosyje ir su kanopomis vietoj pėdų…. tai kur gi jie dabar?” Ir štai ką išgirdau: “Kai visą smalą iš požemių žmonės išpylė ant kelių asfaltams – velniai išsikėlė į viršų ir po tuos smaluotus kelius laksto brangiomis mašinomis, dabar patys žmonės – velniai…”
Tik vėliau, skaitydamas C.G.Jungo raštus, supratau anuomet gražiu tautosakiniu pokštu palaikytų, kaimo moters žodžių prasmę: “Šiuolaikinis žmogus nesupranta kiek jo “racionalizmas” atidavė jį psichikos “pragaro” malonei. Jis išlaisvino save nuo prietarų (kaip jam atrodo), tačiau tuo pat metu iki pavojingo laipsnio prarado savo dvasines vertybes. Jo moralinė ir dvasinė tradicija suiro, ir dabar jis moka už šitą visuotinį suirimą dezorientacija ir susvetimėjimu”, – rašė Jungas. Žmonija visą laiką statė apsauginę simbolių sieną, ginančią mus “nuo gūdaus gyvenimiškumo glūdinčio mūsų sielų gelmėse”. Dabar ši siena sugriauta ir į mūsų sielas tebesiveržia viso pasaulio bėdos ir didžiausi baubai…
Dar ne taip seniai būdavo atliekamos apeigos skirtos sielos viduje prisikaupusiam blogiui išguiti ir suderinti dvasios stiprybės stygas. Dabar tai padaryti padeda nebent Vileikos psichiatrai ar Santariškių chirurgai… mūsų sielą apraizgiusias Velnio pinkles pavadinę “problemomis” jie žino, kad nerasdamos išeities jos daužosi po mūsų sielos kertes, bandydamos prasimušti pro širdį, kepenis, skrandį…
Bandydami apsisaugoti nuo mūsų sielose plintančio pražūtingo tamsybių šešėlio dažnai nesąmoningai sviedžiame jį į kitus. Psichologai tai vadina – projekcija. Išprojektavai ir jautiesi švaresnis, geresnis. Gerai būtų po ranka turėti kažką panašaus į kompiuterinę “šiukšliadėžę” – viską kas mus apsunkina išmetame į ją, o po to ištriname ir iš jos - sudie velniavoms… Klausimas – kas mums tikrovėje atstoja tą šiukšliadėžę, kai požemių Velnių nebėra? Žmonės, kaimynai, broliai, tautiečiai…. Tad ir bloškiame visokias velniavas iš savo vidaus: į savo artimuosius, į telefono būdeles, į sienas, stoteles, spidometrus, į Interneto komentarų skiltis...
Kadaise pačios Dievo ir Velnio sąvokos puikiai atliko savo vaidmenį įvardindamos ir išskirdamos dvi mūsų sielos galias. Dabar kai jau nebetikime nei vienu nei kitu, kai elementarių priešybių pasaulėžiūra keičiama daugiamačiais pasauliais… nei dievai nei velniai negelbsti. Gal todėl tokios paklausios tapo sąmokslo teorijos: sovietmečio palikimas, komunistai, KGB… Pamenate, kai viduramžiais žmonės virto velniais – nuo jų teko gelbėtis pasitelkus kaulų laužymo mechanizmus ir laužų liepsnas. Ar išvengsime tokių priemonių šiandien?
Alvydas priminė – galvoti turime ne apie abstrakčią “LT”, o apie savo asmeninę tapatybę, ir tai ką su pagieža priskiriame “lietuviams” – turime atpažinti savyje. Tik susitikę su savo pačių šešėliu, pajutę, kad mūsų asmeniniame viduje grumiasi priešingos galios, tegalime suvokti, kad kiekvienas iš mūsų, o ne kas nors kitas, privalome tapti šių jėgų pusiausvyros centru. “Priešpastatyti žmogui jo šešėlį – reiškia parodyti jam šviesiąją pusę. Kartą tai patyręs, aptikęs save tarp priešybių, žmogus neišvengiamai pajaučia ir savąją savastį. Tas kas vienu metu priima ir savo šešėlį, ir savo šviesą, mato save iš dviejų pusių, o tuo pačiu užima vidurį” (C.G.Jungas). Tik pasiruošę priimti abi priešybes tegalime atsidurti tapatybės centre įgydami galią žengti pirmyn.
Mūsų protėvių religijoje ir mitologijoje netrūksta pavyzdžių, paaiškinančių kaip šiame gyvenime tarp Dievo ir Velnio galime išlikti Žmonėmis, jei chaotiškai Velniškai galybei esame pasiruošę priešpastatyti Dievišką tvarką ir nuoseklumą.
Štai našlaitė Elenytė pirtyje užsibuvusi viena iki vėlumos sulaukia Velnio. “Eime Elen šokt!” – šaukia Velnias. “Tai kaip aš eisiu, kad aš plika. Atnešk man marškinius”. Tas Velnias tuoj atneša. “Eime Elen šokt!” „Atnešk man sijoną“ Atneša. „Eime Elen...” O Elena neskubėdama, iš eilės metodiškai po vieną nuo A iki Z išdėsto: liemenėlės, bliuzelės, skarelės, karolių, apyrankių, batelių... gražaus dvaro ant gretimo kalno... Tuo laiku užgieda gaidžiai ir Velnias nubilda savo viešpatijon tesuspėjęs sušukti: „Tavo laimė, mano nelaimė...“ Elena laukines galias sugeba pajungti žmogiškosios darnos verčių kūrybai. Ir laimi.
Velnią seniai įtariame tūnant mūsų viduje, tik va Dievas kažkodėl tyli. C.G.Jungas šia proga primena vieno rabino žodžius, kurio tikintieji klausė: “Kaip čia gali būti, kad senovėje Dievas dažnai apsireikšdavo žmonėms, o šiandien jo niekas nemato?” Į tai rabinas atsake: “Šiandien nebeliko nė vieno, kuris galėtų pakankamai žemai nusilenkti”.
Tuščia dairytis aplinkui laukiant, kad kažkas padarys už mane tai, ko nenoriu daryti pats. Būtent dabar, kai negelbsti nei didžiosios religijos, nei mokslai, nei filosofijos atsigręžus į savo sielos gelmes vėl galima tikėtis išgirsti į tave besikreipiantį Dievo balsą. Tik reikia atsiimti seniai kitiems atiduotą - savo asmeninę atsakomybę.