Kritikos Vilniaus romų taboro adresu dėl narkotikų platinimo jau nebesigirdi, nors ir čia aiškus visuomenės interesas kovojant su, gal tiksliau – besiginant nuo narkotikų. Tačiau pati skausmingiausia Lietuvos žydų tema. Nors kompensacija už prarastą nuosavybę pareikalaus didžiulių mokesčių mokėtojų lėšų, apie tai kritiškai rašė tik V. Tomkus savo antisemitiniuose laiškuose tautai. Ir aš. Nors niekas manęs (išskyrus Lietuvos žydų asociacijai priklausantys laidos „Menora“ autoriai, patologiškai bijantys pagrįstos kritikos) „antisemitu iki kaulo smegenų“ pavadinti negali. Tam, kad mano straipsniai apie restitucijos projekto užkulisius būtų publikuojami, reikėjo praeiti kryžiaus kelius.
Dėl savo naivumo pamanęs, kad pateikęs racionalius argumentus, nesusidursiu su atviru nenoru, labai klydau. Nes Lietuvos žydų restitucijos projekto vertinimas redaktorių tarpe nieko bendra su racionalumu neturi. Įprastas atsakymas: „Tai per siaura“, arba „Tai jūsų tarpusavio santykiai“, nors restitucijos projektas liečia visus Lietuvos gyventojus. Visuomenė turi žinoti, kas kaltas dėl kompensacijos gražinimo vilkinimo, nors Lietuvos vyriausybė jau senai pripažino nuosavybės gražinimo ar kompensacijos pagrįstumą.
Pats „šauniausias“ pasiaiškinimas iš visų girdėtų buvo „Tema turi būti susieta su Lietuva“. Išeina, kad rusų, lenkų, romų, žydų kilmės lietuviai nėra Lietuvos kultūros dalis, nėra Lietuvos piliečiai, o kažkokie svetimkūniai. „Tai, kas vyksta „tarp jų“ mūsų, etninių lietuvių neliečia!“. Nors akivaizdžiai ir dokumentuotai liečia.
Tiesos dėlei pridursiu, kad mano kritiški straipsniai žydų tema galiausiai publikuojami. Kadangi pats esu žydų kilmės. Todėl nenuostabu, kad tarp antisemitų ir rasistų (ir ne tik?) vyrauja nuomonė, kad juos - tai yra žydų ir kitų etninių mažumų lietuvius, gali kritikuoti tik jie patys. Ar tik toks nuo 1930-ųjų paplitęs ir nepakitęs požiūris į kitos kilmės lietuvius ir slepiasi po politinio korektiškumo skraiste? Maniau, kad bent jau žurnalistai yra daug toliau pažengę!
Mūsų istorinio lūžio prieš šešiolika metų nukamuota visuomenė dar tapo ir dvasinio susiskaldymo auka. Intelektualiai įstrigusią neaiškaus, fragmentuoto, romantizuoto ir tuo pačiu sugadinto praeities tarpusavio santykių tauta. Tokioje visi „nelietuviai“ laikomi neįdomiais, jų problemos „siauros“ ir tai atsispindi mūsų žiniasklaidoje.
Jeigu norime tikėti ateitimi, reikia imtis pastangų naujai mūsų visuomenės reintegracijai į vieningą visiems suprantamą valstybę. Tokioje visų etninių grupių atstovai jaučiasi ir yra visų pirma Lietuvos piliečiai. Tik tada atsiras drąsa konstruktyviai kritikuoti bei drąsa konstruktyviai priimti kritiką. Tokioje visuomenėje tautos tarpusavio konfliktų kiršintojams neliks vietos. Kaip ir neturėtų likti į politinio korektiškumo spąstus patekusių žurnalistų.