Kilnusis barbaras
Kaip čia gali neprisiminti Švietimo epochos prancūzų rašytojų, pradėjusių naudoti literatūrinį triuką - „kilnaus barbaro“ pasakojimą apie savo įspūdžius Prancūzijoje.
Voltero apysakoje „Atviraširdis“ veikia herojus, negalintis atsistebėti prancūzų aristokratijos sugedimu ir cinizmu, - huronų genties indėnas iš Kanados (turintis ir prancūziško kraujo).
Šarlio Monteskjė „Persų laiškuose“ persų aristokratai (žinoma, šiuo atveju ne barbarai, o rafinuotos ir senesnės už Europą kultūros atstovai) stebisi keistais Prancūzijos papročiais. Denio Didro aprašytas tautietis yra nepalyginamai kilnesnis už prancūzų aristokratą.
Kitaip tariant, siekiant išsišaipyti iš savosios visuomenės ir atverti jos sugedimo mastą, reikėjo juokingo personažo, kultūriškai neatpažįstamo Kito, kuris siektų pripažinimo tavo visuomenėje arba bent negrabiai imituotų jos kultūros bei elgesio standartus.
Štai šią tradiciją neabejotinai tęsia Boratas - juokingas kazachų žurnalistas, prisigraibęs žinių apie pasaulį iš amerikiečių masinės kultūros. JAV masinės kultūros ir reklamos auka Boratas sykiu pasirodo besąs ir aršus antisemitas.
Dar daugiau - jis elgiasi kaip visiškai nemodernus žmogus, atsisakydamas bet kokių konvencijų ir mandagumo.
Rytų Europoje - liūtai
Bet šioje vietoje kyla keletas klausimų, į kuriuos neatsakius neverta nei piktintis S.B.Koeno provokacijomis, nei smerkti jas. Visų pirma - kodėl Kazachija? Kuo šita anaiptol ne primityvi, o industrializuota ir įdomi šalis užkliuvo Boratui? Kodėl kazachų žurnalistas?
Viena vertus, Boratas turi savo pirmtaką - išgalvotą albanų TV žurnalistą Kristą, kurį jis pats anksčiau ir vaidino. Tad žurnalistas iš šalies, kurios niekas Vakaruose nežino ir net pavadinimo neištaria, yra senas britų komiko triukas.
Kita vertus, jo intenciją išduoda ir lenkiški žodžiai, kuriuos vartoja Boratas.
Štai čia yla ir išlenda iš maišo. S.B.Koenas - išsilavinęs žmogus, baigęs istorijos studijas Kembridžo universitete.
Jis tikrai žino, kad nuo to paties Švietimo amžiaus pasipila kelionių literatūros kūriniai, kurių herojai patiria keisčiausius nuotykius barbariškoje ir chaotiškoje Europos dalyje (t.y. Rytų Europoje).
Baronas Miunchauzenas nuostabius įvykius išgyvena ir juose dalyvauja ne kur kitur, o mūsų kaimyninėje Livonijoje. Avantiūristas ir legendinis meilužis Kazanova savo stulbinančias erotines istorijas patiria ir aprašo Rusijoje. XIX a. rašytojai labiausiai fantasmagoriškus personažus apgyvendina Rytų Europoje.
Airių rašytojas Bramas Stokeris Anglijos pajūrio mieste Vitbyje parašo siaubo romaną apie vampyrą grafą Drakulą, kuris nukeliamas į Transilvaniją.
Todėl nustokime stebėtis, kad Hanibalas Lekteris yra lietuvis, o Džonatano Franzeno romane „Pataisos“ Lietuva pavaizduota kaip atsilikusi archaiškų mentalinių liekanų kupina šalis.
Rytų Europa jau kelis šimtmečius Vakarų Europoje vaizduojama kaip chaoso ir fantasmagorijos žemė, tik išoriškai panaši į Vakarus. Senovės žemėlapiuose tolimos šalys buvo žymimos žodžiais „ubi leones“ - ten, kur liūtai. Tad kur yra Rytų Europa vakariečiui, iš kurio arogantiško tamsumo tyčiojasi S.B.Koenas? Ten, kur gyvena liūtai.
Arogantiškas tamsumas
Neretai europiečiai šaiposi iš standartinių amerikiečių - masinės kultūros ir reklamos aukų - tamsumo. Bet būkime atviri - ar kaimyninėse šalyse, tokiose kaip Švedija ar Vokietija, kartais netenka išgyventi dar didesnio absurdo, kai lyg ir civilizuota publika apie Lietuvą pradeda klausinėti taip, tarsi kalba eitų ne apie kaimyninę šalį, o apie Pietryčių Aziją arba Afriką? Suabejojama ir tuo, ar Baltijos šalyse apskritai esama modernaus gyvenimo. Tą man pačiam savo kailiu teko patirti.
Boratas nusitaikė į JAV, bet lygiai tą patį jis būtų galėjęs padaryti ir kai kuriuose Didžiosios Britanijos ar kontinentinės Europos sluoksniuose. Ir ten su kaupu pakanka žmonių (anaiptol ne tik primityvų), po kurių plonu politinio manieringumo luobeliu slypi antisemitizmo ir paniekos Rytų Europai arba nevakarietiškoms šalims pamatai.
Koks skirtumas, ar tokiai publikai kalbi apie Kazachstaną, ar apie Lenkiją? Ar kalbi lenkiškai, ar hebraiškai, ar kazachiškai? Boratas ir jo bičiulis Azamatas (tas pats, kuris „išniekina“ šventą Pamelos Anderson atvaizdą) filme kartais persimeta vienu kitu hebraišku žodžiu, įpintu į jų kalbinę abrakadabrą.
Azamatas - tai Michailo Lermontovo „Mūsų laikų didvyrio“ personažo vardas. Tik ten jis ne kazachas, o čerkesas, gražuolės Belos brolis iš novelės „Bela“. Ir ši detalė išduoda S.B.Koeno išsilavinimą bei subtilų šaipymąsi iš didžiųjų Vakarų šalių arogantiško tamsumo ir nesidomėjimo niekuo, išskyrus save.
Pakanka paminėti filmo garso takelį. Rodant Rumunijos kaimą, kuriame filmuotas gimtasis Borato kaimas Kazachstane, skamba garsi Balkanų čigonų daina „Chaje Shukarije“.
Toliau - dar smagiau. Skamba Gorano Bregovičiaus muzika, kurią palaikyti kazachiška gali tik ypatingo mokslo cenzo ir kultūros lygio asmenys. Ypač neišleidžiant iš akių faktų, kad G.Bregovičius kartu su Emiru Kusturica „Arizonos sapną“ kūrė JAV, o muziką rašė tokioms žvaigždėms kaip Igis Poas ir Cesarija Evora.
Todėl ir netikiu, kad Boratas yra antikazachiškas personažas. Šiuo atveju Kazachstano vietoje galėjo kuo puikiausiai atsidurti Rumunija, Vengrija, Albanija arba Lietuva (prisiminkime Albaniją - didžiajai pasaulio galybei priešišką šalį, kuriai JAV skelbia karą filme „Uodega vizgina šunį“). Borato taikinys yra Vakarų provincializmas.
Humoro ribos
Ir ne tik provincializmas. S.B.Koenas elgiasi it kvailiojantis free jazz muzikantas, kuris siekia užčiuopti ribą, po kurios baigiasi muzika ir prasideda kažkas kita. Jis taip elgiasi su humoru - kada atpažins humorą, o kada patikės, kad tai rimta? Iki kokios ribos toleruos?
Britų komikas puikiai žino, kad po plonu civilizuotumo luobeliu gali slypėti baisus požiūris į žmones. Tad ir S.B.Koeno (kuris pats yra žydas) antisemitiniai juokeliai yra ne kas kita, o provokavimas to, kas egzistuoja tūkstantmečius ir niekada nebuvo išnykę - negrabiai maskuojama vakariečių ir europiečių panieka žydams.
Reikia žinoti žydų humorą ir jo nuostabų gebėjimą pasisavinti antisemitinės vaizduotės šedevrus (tuo iš antisemitų atimant žydų pažeminimo džiaugsmą), kad suprastum S.B.Koeno sąsajas su Groucho Marksu, Leo Rostenu, V.Alenu ir kitais žydų humoro meistrais. Tai humoras kaip išgyvenimo strategija priešiškame pasaulyje.
Žinoma, S.B.Koenas yra ne tik talentingas komikas, bet ir puikus manipuliatorius bei šou meistras. Jo sukurti personažai - gangsta rap krypties hiphopo muzikoje atstovas Ali G ir manieringas homoseksualas Bruno (madų žurnalistas iš Austrijos) - yra puikios provokacijos, atveriančios besijuokiančiųjų arba besipiktinančių proto ir vaizduotės ribas. Iš S.B.Koeno personažų žmonės juokiasi dėl visiškai skirtingų asociacijų, o neretai ir iš savęs, patys to net neįtardami.
Kad ir kaip būtų, negalime daryti išvados, kad Boratas yra kapitalizmo, rinkos ir Vakarų kultūros simbolis, kaip jį jau paskubėjo pakrikštyti kai kurie komentatoriai.
Šitaip įsismaginus į tą pačią kategoriją kartu su Holivudo žvaigždėmis galima įrašyti ir Čarlį Čapliną su Laurelu ir Hardžiu.
Boratas egzaminuoja mūsų juoko ir pykčio galias. Pasakyk, iš ko juokiesi, pasakysiu, kas tu. Tas pats galioja ir pykčiui. Pasakyk, ant ko ir už ką pyksti, pasakysiu, kas tu.