Atsakymas vienareikšmiškai teigiamas: švietimo reformą lydi chroniškos nesėkmės, kurių šali-nimui kosmetikos nepakanka. Žinant, kad mokytojas – esminis, ugdymo kokybę lemiantis veiksnys, tenka pritarti dr.E.Stumbrio nuomonei, jog „Mokytojų rengimas – mažiausiai pakitusi šalies švieti-mo grandis. Nekokybiška studentų pedagoginė praktika. Nerengiami pedagoginės praktikos vado-vai.“
Galima būtų nusiraminti, nes naujoji mokytojų rengimo koncepcija numato vienerių metų peda-goginę stažuotę bendrojo lavinimo institucijoje. Tačiau konferencijos dalyvių grupė, analizavusi šios naujovės reikšmę, savo ataskaitoje pateikė vertinimą: 85% dėstytojų pasisako prieš pedagogi-nės stažuotės įvedimą... Atrodo, mokytojų rengimo kaitai dar nesubrendome.
Munduro garbė – svarbiau už kraupoką situaciją šių dienų mokykloje
Dr.T.Tamošiūnui pateikus tyrimo duomenis, liudijančius universitetų pedagogų mažesnį (lygi-nant su kolegijų dėstytojais) domėjimąsi švietimo pertvarkos naujovėmis, kilo nepasitikėjimas re-zultatų patikimumu. Tačiau bendra išvadų tendencija, mano galva, yra pagrįsta. Mat universitetų pedagogai – vieninteliai ugdytojai, kurie turi „neliečiamumo“ imunitetą,- jie švietimo nesėkmes gali deleguoti kitiems: mokykla blogai parengia abiturientus stojimui į universitetus; menka mokinių saviugdos motyvacija; išblėsusi mokyklos ir šeimos sąveika; etc. (Pamenate neseniai matytą TV siužetą, kuriame garbus Vilniaus universiteto docentas neigiamai vertino matematikos mokytojų asociacijos ketinimą mažinti programinius reikalavimus mokyklų moksleiviams?)
Bet juk mūsų mokiniai: 1) žinių kiekiu lenkia daugelio valstybių bendraamžius ir 2) garsėja ne-gebėjimu... tas žinias taikyti praktikoje. Kaltę šiuo kart turėtų prisiimti ne mokytojas, o universiteto pedagogai, suteikę ugdytojui nepilnavertę profesinę kompetenciją... Deja, „elitiniai pedagogai“ apie tai nekalba... Sakysite, kad tokia pat moralinė atsakomybė tenka ir kolegijų pedagogams? Nevisiš-kai: jos vis dar kovoja „už vietą po saule“: ar pavyks išsaugoti turimas mokytojų rengimo progra-mas? O gal jas sau pasiims universitetai, kaip „turintys geresnę studijų bazę ir didesnę patirtį“?..
Būdami tokioje netikrumo situacijoje kolegijų pedagogai nejučia pradeda domėtis ir švietimo kaitos strategijomis, ir mokytojų rengimo koncepcijomis, ir naujoves diegiančiais projektais... Kas neatrodo aktualu universitetams. Taigi, išskirtinė autonomija didele dalimi paaiškina ir šalies švie-timo reformos sąstingį.
Konferencijoje „nedalyvavo“ Mokinys
Pedagogams, rengiantiems mokytojus, nepasirodė aktualūs ugdytinio poreikiai, interesai, ver-tybių pasaulis. Nesusimąstyta, jog Valstybės biudžete numatyta „švietimo eilutė“ iš tikrųjų skiriama mūsų vaikams (o ne dėstytojams, kurių svarba paaiškėja tik vėliau!).
Būtent jų ugdymas lemtingas tautos išlikimui. Tik dėl šios priežasties statomos mokyklos, per-kami kompiuteriai... Būtent todėl visuomenei reikalingi specialų pašaukimą turintys asmenys – mo-kytojai, mylintys vaikus, atsakantys už jų humanizacijos procesą... Ar reikia priminti moralinę atsa-komybę tų asmenų, kurie įsipareigoja tokius mokytojus parengti?
Neneigiu mokytojo atlyginimo ir jo materialinės būties reikšmės. Tačiau visa tai turėtų būti at-seikėjama už kompetentingą socialinės misijos vykdymą. Kol kas to pasigendi... Todėl „pamirštas“ mokinys peiliu ar narkomano švirkštu siekia atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį: gelbėkite mus nuo per prievartą brukamų žinių.
Jis protestuoja prieš neaiškią jų gyvenimišką reikšmę. „Atliekamos“ žinios mokytoją paverčia „prekybos agentu“, privalančiu praverti klasės duris, ant kurių kabo užrašas – „Prekybos agentai nepageidaujami“... Ar pamenate nevilties ir nuoskaudos intonacijas Volungės mokyklos moksleivio balse, kuris „iš suolo pakilęs <...> pareiškė mokytojai, kad viskas jį „užkniso“, susirinko daiktus ir išėjo iš kabineto“? Tokių, perteklinėmis žiniomis „užknistų“ mokinių mūsų mokyklose yra tūks-tančiai. Apie tai jau dešimtmetį aliarmuoja mokytojai, mokyklų vadovai, mokinių tėvai... Deja, šių balsų negirdi tie, kurie privalėtų girdėti.
Kur būsimųjų mokytojų nekompetencijos šaknys?
1.Dauguma universiteto pedagogų nėra ragavę mokytojo duonos, nežino darbo specifikos ir to-dėl mokyklą pažįsta tik pagal savo vaikų ar anūkų pasakojimus... (Viešnia iš Prancūzijos švietimo ministerijos priminė, kad jų universitetų dėstytojo kompetencijai yra būtinas betarpiškas sąlytis su bendrojo lavinimo mokykla... Australijoje asmenys, kuruojantys bendrojo lavinimo mokyklas, Švie-timo ministerijoje gali dirbti tris metus, po to jie vėl grįžta į mokyklą, užleisdami savo vietą kole-goms mokytojams, laimėjusiems konkursą...).
2. Profesūra būsimiems mokytojams neretai dėsto tai, kas jai pačiai aktualu, kas patenka į jos asmeninių tyrimų sritį, bet ne tai, ko reikia ugdytojui, jo mokiniams, Mokyklai. (Dažnas mokytojas pasakys: ,,Jeigu mokiniams teikčiau tai, ką gavau universitete, mokiniai mane išmestų per klasės langą...“ Na, o svečias iš Vokietijos teigė, kad tenykščiai universitetai per trejus(!) studijų metus sugeba parengti dviejų dalykų – „dvigubą“ bakalaurą, o mūsiškiai, kaip pagrįstai stebėjosi dr. L.Žadeikaitė, „nesugeba per ketverius metus suteikti vieno dalyko kompetencijos“).
3. Universitetai rengia konkretaus dalyko specialistus – būsimuosius mokslininkus, tyrinėtojus, redaktorius, tik ne ugdytojus. (Todėl studijų programose pedagoginei praktikai skiriamas minimalus dėmesys) .
4. Akivaizdus abejingumas mokinio asmenybės puoselėjimui, jo humanistinių vertybių sklaidai. (Bendrosios programos ir Išsilavinimo standartai kaip tik šiuos prioritetus akcentuoja.) Absoliutus kurtumas mokinių tėvų šauksmui. (Pavyzdžiui, tėvas, kurio atžala mokosi žiniasklaidos neseniai išgarsintoje klasėje, teigia, jog „smurto, prievartos, agresyvumo problema mūsų mokyklose šaukte šaukiasi kardinalaus sprendimo. Mokyklos tolydžio tampa agresyvumo, prievartos ir smurto inku-batoriais...“)
Nekviečiu akcijai prieš žinias ir gebėjimus, tačiau savitikslės žinios dažniausiai tenkina tik sa-vanaudiškus aukštosios mokyklos poreikius ir gabių mokinių galimybes, drauge didina įtampą mo-kyklose, tampa ugdytinių smurto, jų savižudybių priežastimi.
Privalome pereiti prie auklėjimo, įrodančio mokymosi svarbą
Kad tai įmanoma, liudija nemažos dalies šalies mokytojų pasiekimai (žr.: Dorinis mokinių ug-dymas pamokoje ir popamokinėje veikloje.- Vilnius.- 2004), bei asmeninė patirtis, sukaupta vado-vaujant mokytojų rengimui Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete. Skiriamasis „neįprastai“ parengtų mokytojų ypatumas buvo tas, kad jie beveik šimtu procentų nuėjo dirbti į bendrojo lavini-mo institucijas. Taigi. jie netapo studijų programų „pakeleiviais“, kurių pripildyti šių dienų univer-sitetai.
Pateiktos impresijos liudija, jog konferencijos dalyviai „neišgirdo“ besimokančios visuomenės iššūkių mokytojų rengimui. Todėl keletą jų paminėsiu: „Mes jau esame sotūs tų žinių, kurių galime rasti deramai užpildžius Google langelį...”; „būtume dėkingi, jeigu mus pamokytumėte empatijos, gebėjimo bendrauti su artimaisiais, kaimynais, pačiu savimi“; „padėkite mums suprasti gyvenimo tikslą bei prasmę (idant lietuvio veidas Europai neliudytų „amžinojo kankinio“ būsenos...)“... Neiš-girdę panašaus turinio iššūkių, konferencijos dalyviai negalėjo pajausti ir visuomenėje tvyrančios nevilties: „Akivaizdu, mieli mokytojai: jūs negalite duoti to, ko patys neturite, ko negavote aukšto-joje mokykloje. Todėl raginame – esmingai keiskite Universitete propaguojamų vertybių priorite-tus, kol lietuvių tauta dar neišsižudė, nedegradavo, neišsivaikščiojo.“
Ar Mokytojas pajėgus koreguoti vaiko elgesį, jo vertybes?
Į šį klausimą atsakymas vienareikšmis: tikrai taip! Pavyzdžiui, mokslo metų pradžioje užeikime į didelę mokyklą, kurioje mokosi kelios paralelės penktos klasės, suformuotos buvusių pradinių kla-sių pagrindu. Pabuvokime jų pamokose ir lengvai įsitikinsime: vienur vyksta ramus darbas, moki-niai žingeidūs, paslaugūs, kūrybingi, komunikabilūs; kitoje klasėje akivaizdus agresyvumas, prie-kabiavimas, triukšmas, spjaudymasis, panieka visiems ir viskam.Tai – tikrasis veidrodis, atspindin-tis pradinių klasių mokytojos (apie vyrus čia nekalbu, nes ten jų tik 1%) profesinę kompetenciją.
Todėl Mokyklas nuo smurto geriau gali apsaugoti ne kiniškos tvoros, vaizdo kameros ar korido-riuose budintys policininkai, o Tikras Mokytojas. Suprantama, jeigu jis nejaus „šimtabalinės kil-pos“, kurią jam ant kaklo užmetė Universitetai; jeigu jis už unikalios misijos vykdymą gaus civili-zuotos valstybės įvaizdį atitinkantį atlyginimą. Antra vertus, dabartiniame – kritiniame etape, kai smurto duobė šalies mokyklose pavojingai didėja,- neatmetu ir kaimynų lenkų pastarųjų dienų ini-ciatyvų.
Švietimo kaitos būtinybė laukia už durų.
Išsamesnė straipsnio versija ir citatų nuorodos žr.: www.piliciauskas.visiems.lt , skyrelyje „Naujienos.