Buvusioje Sovietų Sąjungoje Lietuvos žydai juokaudavo, kad jiems tenka žaisti kitokią - žydišką ramunėlę. Čia kartoti tekdavo „važiuoti-nevažiuoti“ (t.y. emigruoti ar pasilikti). Žinoma, žydiškoji ramunėlė tapo įmanoma tik tada, kai buvo pradėta leisti žydams repatrijuoti į Izraelį. Šiandien, regis, žydiškąją ramunėlę su kur kas didesniu azartu ir gerokai dramatiškiau žaidžia Lietuvos jaunimas.
Tai, kad pastaraisiais metais per du milijonus lenkų paliko Lenkiją, vis dėlto nėra katastrofa didelei šaliai, kurioje lieka apie 40 milijonų žmonių. Bet tik truputį per tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai per keliolika metų netekti daugiau nei pusės milijono žmonių, paliekančių ją ir masiškai emigruojančių į Angliją, Airiją, JAV ir Ispaniją, jau reiškia masinę emigraciją.
Neklausiu, kodėl jauni ir aktyvūs žmonės masiškai išvažiuoja iš Lietuvos. Esu apie tai kalbėjęs ir rašęs, todėl nesikartosiu
Pasakysiu tik tiek, kad atėjo laikas skubiai keisti, vartojant įvaizdžio specialistų terminus, visą Lietuvos pozicionavimo ir įvaizdžio kūrimo strategiją bei taktiką. Jei iki šiol mes nerimstame, kad Lietuva vis dar nėra pakankamai žinoma ir patraukli turistams bei užsienio investuotojams, dabar reikia sutelkti visas jėgas tam, kad šalis taptų patraukli visų pirma patiems lietuviams, ypač jauniems žmonėms.
Visos kalbos apie tai, kad nenorima grįžti vien dėl finansinių priežasčių, yra paprasčiausia netiesa - mokslo ir kūrybos žmonės visų pirma trokšta savirealizacijos ir pripažinimo, o ne vien pinigų. Kita vertus, niekas nenori iki šiol besi-tęsiančių karų ir uždaros sistemos, kuri į išskirtinį profesorių klubą jaunesnius kolegas įleidžia tik po žeminančios ir iš esmės absurdiškos habilitacijos procedūros.
Jei Lietuvoje būtų ryžtingai panaikinta habilitacijos institucija ir būtų reformuota mokslo ir studijų sistema, jokio proto nutekėjimo nebūtų.
Emigracija - joks gėris
Leiskite tad man išsakyti keletą argumentų - argumentų žmogaus, daugiau nei septynerius metus praleidusio svečiose šalyse ir ten susikūrusio antrą profesinę karjerą, bet grįžusio į savo šalį ir iki šiol besidžiaugiančio tuo.
Emigracija nėra joks gėris. Mąstantis žmogus greitai suvokia, kad Vakarų Europoje niekada netapsi visaverčiu kitos visuomenės nariu ir būsi priverstas veikti itin siauroje profesinio gyvenimo aplinkoje. Patikėkite žmogumi, negalinčiu gyventi be kelionių, savo užsienio draugų ir apskritai tarptautinio gyvenimo.
Kitoje šalyje tenka ieškoti tarptautinio elemento - tokio kaip neutralus profesinis bendravimas - arba tiesiog kitų emigrantų, su kuriais greičiausiai ir susibičiuliaujama. Niekas taip nesuartina dviejų skirtingų šalių emigrantų kaip gyvenimas trečiojoje šalyje. Tada greitai pajunti, kokia didelė vertybė nūdienos pasaulyje yra vieno žmogaus atvirumas kitam - nesvarbu, kokia jo(s) tautybė, spalva ar net amžius.
Geriau yra emigrantinės civilizacijos įsikūnijime - Amerikoje, kurioje svetimšalį kolegą priima gerokai šilčiau ir dažnai kviečiasi į namus (o tai itin reta Vakarų Europoje, kurioje net bičiuliški žmonės tave mielai kviesis į kavines ir barus, bet itin retai į savo namus).
Tad Vakarų Europoje arba JAV iš tikrųjų gali būti gerbiamas, pripažintas ir turėti puikias darbo bei gyvenimo sąlygas. Tik abejoju, ar tai ir yra laimės viršūnė žmonėms, turintiems pilietinį jausmą ir nenorintiems iki galo susitapatinti su didelėmis ir mažomis savo universiteto vidaus dramomis, intrigomis, jėgos žaidimais.
Tu nieko negali pakeisti arba patobulinti šalyje, turinčioje šimtmečius veikiančias institucijas. Tu gali tik prisiderinti prie jų, kad tau niekas nereikštų pretenzijų ir laikytų tave saviškiu. Tu gali tik prisitaikyti prie tau nustatytų akademinės politikos ar kitokio profesinio gyvenimo taisyklių.
Simbolinė skola
Savo šalyje (nors ji ir katastrofiškai stokoja pagarbos žmogui) vis dėlto gali kažką pakeisti - nuo tavo drąsos, apsisprendimo, netylėjimo kažkas gali keistis. Visų pirma todėl, kad Lietuvoje nėra tokių fiksuotų, kone nepajudinamų socialinių praktikų ir galingų institucijų kaip Anglijoje, Prancūzijoje ar JAV.
Lietuva nuolat keičiasi ir keisis dar tiek, kad po 10 metų ją bus sunku pažinti tiems, kurie ją palieka šiandien. Neaišku, ant ko reikės pykti tada, kai Lietuva bus stipriai primiršusi savo buvusias dramas ir gyvens kitomis realijomis.
Čia gali patirti savo šalies ir visuomenės ateities kūrimo džiaugsmą - o juk matyti, kaip tavo akyse gimsta nauja visuomenė, yra didelė privilegija, tenkanti anaiptol ne visų šalių ar juolab laikmečių žmonėms. Kam jau kam, o socialinių mokslų atstovams Lietuva su visais savo procesais turėtų būti likimo dovana, o ne kryžius.
Tikrąjį pripažinimą ir savirealizaciją (nors sykiu ir gerokai tikresnę nei svetur pagiežą, pavydą bei neapykantą) gali patirti tik savo šalyje ir kultūroje. Tad būtinai reikia laikinai išvažiuoti iš Lietuvos - ypač studentams ir kūrybos žmonėms. Reikia keliauti ir nors truputį pagyventi kitose šalyse, kad nebūtum piktas, pagiežingas ir prietarų kupinas provincialas. Bet po to reikia būtinai grįžti į savo šalį - anksčiau ar vėliau.
Grįžęs ne tik grąžini simbolinę skolą savo šaliai, kuri tave išugdė ir tiesiog pavertė žmogumi, bet ir padedi jai susivokti kintančiame pasaulyje. Ar gali būti kas nors kilniau už darbą tam, kad po tavęs tavo šalis būtų nors truputį geresnė ir gražesnė?