Su sąlyga, žinoma, jei tas atestatas ar tie rezultatai nėra merginos (blogai besimokančios merginos – visai kas kita, jos paprasčiausiai kvailos, jokia išskirtinė, netelpanti į trafaretus asmenybė po apgaulinga jų atestatų išore nesislepia). Tuo tarpu kiekvieno vyriškos lyties individo gabumais būtina tikėti a priori – kitų būdų tuos gabumus aptikti tam tikrais atvejais tiesiog nėra. Tikėti reikia – kitaip sugrius sena gera tradicinė tvarka, o seną, mielą, patogią patriarchalinę sąmonę pakeisti taip nesinori. Suvokimas, kad tikrovė gali būti kitokia, nei išmokta vaikų daržely, pernelyg skausmingas…
Geriau jau paklausti, kaip gi taip atsitiko, kad tvarka ėmė ir susiūbavo. Retoriškai, su padejavimais iš serijos “Kur ritasi pasaulis?”. Tikrai, kur jis ritasi? Nejau universitetų vadovybė pamiršo seną tiesą “Visi vyrai protingi, visos moterys kvailos”? Nejau ji nežino, jog antro punkto šioje vidutinybių konstitucijoje nėra: jei vyras atrodo ne itin protingas, tai taip tik atrodo (“feministėms”) – iš tiesų jis labai protingas, labiau negu reikia tokiam niekingam universitetui, tiesiog kalta aplinka (mokykla, mokytojos, vadovėliai, testai, dėstytojai, auditorijų apšvietimas, transporto kamščiai, krepšinio varžybos, alus, nemiga, jaunystė, bendrabutis, pirmakursiškas stresas, mokestis už mokslą, laiko stygius, išsiblaškymas, nuobodus vadovėlis, per didelis krūvis), o jei moteris atrodo protinga, tai irgi taip tik atrodo (optinė apgaulė, iliuzija, kurią sukuria darbštumas, kantrumas, klusnumas, bukas kartojimas – tradicinės “moteriškos” dorybės), iš tiesų “visos moterys kvailos” ir jokia patirtis, jokie kontrapavyzdžiai minios smegeninėn įaugusios tezės nebepaneigs.
Et vice versa: kvailas vyras nėra kvailas (tik tinginys ar nestandartiškai mąstanti asmenybė, netikusios švietimo sistemos auka), nes jis – vyras (o vyrai protingi pagal apibrėžimą); protinga moteris nėra protinga (tik darbšti, uoli, pareiginga kalikė), nes ji – moteris (pagal apibrėžimą, “moteris” ir “protas” – nesuderinamos kategorijos, contradictio in adjecto; paaiškinti jos aukštus balus, žinoma, reikia, bet nesunku – paaiškinimo schema visada po ranka, tereikia dar kartą pakartoti pradinę tezę). Ką čia bepridursi – nuginkluojanti (“vyriška”) logika, ar ne? Akivaizdus nestandartinio mąstymo pavyzdys.
Mintis, kad mąstoma ne kelnėse ir ne kelnėmis, kad mąstymas ir gabumai neturi nieko bendra su lytimi ir, vadinasi, (jokia) lytis neturėtų būti faktorius priimant ar nepriimant į universitetą, diskriminaciją skelbiančiam ponui atrodo stulbinanti, neįtikėtina, absurdiška, nedovanotinai įžūli. Suprantama: kaip čia nesušuksi apie diskriminaciją, jeigu prarandi privilegijuotą padėtį, leidusią ramiai žvelgti su panieka į pusę žmonijos, argumentuojant vien prigimtiniu kelnių turiniu?
JAV baltieji, praradę išskirtines teises sėdėti autobuso priekyje, irgi visai pagrįstai pasijuto diskriminuojami: dabar tenka varžytis dėl teisės į vietą, kurią dar taip neseniai galėjo laikyti sava. O dar jei negalima nebaudžiamai užgaulioti! Ech… Prarasti privilegijas, prarasti teisę diskriminuoti reiškia patirti baisią diskriminaciją…
Taip, esama gerai besimokančių, bet nesugebančių savarankiškai mąstyti studenčių (kaip ir studentų). Taip, esama talentingų studentų (kaip ir studenčių). Taip, blogi egzaminų rezultatai – ne visada asmens negabumo rodiklis. Taip, vertinimo sistema nėra tobula – ir niekada nebus (nes tobulų dalykų nebūna – nei Lietuvoje, nei už jos ribų). Taip, universiteto diplomas – ne asmens išskirtinės kokybės ženklas, tik peršokta kartelė.
Visa problema, kad universitetų ir studijuojančių asmenų Lietuvoje per daug, kad tą kartelę peršoka daugybė tų, kuriems/ioms to leisti nereiktų. Tik, deja, tai visiškai, niekaip, jokiu būdu ar forma nėra susiję su studijuojančių žmonių lytimi (kai kam šito ryšio taip norėtųsi). Tiesiog praradę privilegijas nevykėliai mėgsta garsiai šaukti apie patirtą “skriaudą”, o tie, kas šimtmečiais privilegijų neturėjo, dažnai net ir atsivėrus durims nedrįsta pro jas žengti.
Ir apskritai, neįmanoma sugalvoti tokios nesąmonės, kurios atkaklus socialiai institucionalizuotas kartojimas nepaverstų savaime suprantama tiesa (taigi, tikrove).