“Lietuvos žinios” ketvirtadienį per visą puslapį teigia, jog tai – skandalas. Ir klausia, ar tai yra “įžvalgus pinigų investavimas ar vis dėlto verslininko noras savo rankose turėti reikalingus pareigūnus. (Tiems, kas nesupranta apie kokį verslininką eina kalbą, pasufleruosiu, jog tai yra “Krekenavos agrofirmos” pagrindinis savininkas Viktoras Uspaskichas).
Mano atsakymas į šį klausimą labai paprastas: “Lietuvos žinos”, deja, pasišiukšlino ir padarė tai, ko nederėtų daryti save gerbiančiam laikraščiui ir save gerbiančiam žurnalistui, o tas didžiulis, visą puslapį užimantis straipsnis yra visiška nesąmonė. Beje, nuoširdžiai tikiuosi, atsiradusi tik dėl neišmanymo, o ne sąmoningai.
Tačiau gal apie viską iš pradžių.
Nežinau, kodėl, tačiau “Lietuvos žinios” visiškai neužsimena, kad mano buvę kolegos “Lietuvos ryte” ir aš įsigijome “Krekenavos agrofirmos” akcijų.
Nežino? Gali būti. Bet juk galėjo pasidomėti. Būtų sužinojusios, jog visi mes “Krekenavos agrofirmos” akcijas pirkome 1996-1997 metais – kai Lietuva išgyveno pirmąjį akcijų biržos pakilimą. Aplinkybė, kurią šioje vietoje būtina paminėti: V.Uspaskichas tada nebuvo šios bendrovės didžiausias akcininkas.
Nežinau, kas paskatino R.Valatką įsigyti “Krekenavos agrofirmos” akcijų, bet galiu drąsiai teigti, kad V.Gaižauskaitė ir R.Grumadaitė tai padarė mano paskatintos. Beje, kartu su mumis “Lietuvos ryte” tada dar dirbo ir dabartinė Konstitucinio Teismo atstovė spaudai Ramunė Sakalauskaitė, kurią aš taip pat įkalbinėjau investuoti. Tačiau ji nepasidavė ir laikėsi pozicijos, jog geriau yra investuoti į batus. Šiandien ji tikriausiai dėl to džiaugiasi.
Teisingumo dėlei, turėčiau pasakyti, jog po keliasdešimt ar kelis šimtus litų investavome ne tik į “Krekenavos agrofirmą”. Pirkome ir “Vilniaus vingio”, “Kauno audinių”, “Vernito”, “Ekrano” ir kitų tuo metu biržoje kotiruojamų bendrovių akcijų.
Taip pat teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad priešingai nei, pavyzdžiui, “Vilniaus vingio” atveju, investicijos į “Krekenavos agrofirmą” nebuvo sėkmingos.
Šiandien mano turimų akcijų nominali vertė yra 770 litų, tačiau pabandykite paklausti bet kurio maklerio, kiek jos šiandien vertos iš tikrųjų ir, neabejoju, jog išgirsite gerokai mažesnę sumą. Beje, taip pat išgirstumėte, jog 1999 metais, šios bendrovės akcijos buvo perkeltos į Nelistinguojamų ir nuo tada jomis galima prekiauti tik užbiržiniais sandoriais.
Jei kam įdomu, nuo 2006 metų sausio iš viso savininkus pakeitė beveik 19 tūkstančių “Krekenavos agrofirmos” akcijų, o už vieną akciją šiuose sandoriuose mokėta vidutiniškai po 0,33 cento (šioje vietoje galima prisiminti, kad, jei neklystu, 1996 metais “Krekenavos agrofirmos” akcijos biržoje kainavo apie 1,5 lito).
Nuoširdžiai tikiu, kad tiek V.Gaižauskaitė, tiek R.Grumadaitė apie turimas “Krekenavos agrofirmos” akcijas, buvo pamiršusios. Kodėl? Todėl, kad aš ir pats nustebau banko pažymoje šiandien pamatęs, jog ir aš jų tebeturiu (kaip ir 38 “Vernito” akcijas, likusias iš tų pačių laikų).
Būtent todėl įžvelgti šioje vietoje kokias nors sąmokslo teorijas ir kalbėti apie kokias nors įtakas gali tik visiškas naivuolis, piktavalis ar visiškai šių dalykų neišmanantis žmogus. Tikiu, kad “Lietuvos žinios” priklauso pastarųjų kategorijai, kaip, beje ir Seimo narys, kuris šiam dienraščiui perdavė iš Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo gautą informaciją šiam dienraščiui (jo pavardę žinau, tačiau nežinau, ar būtina ją minėti).
Tiesa, nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia ir būtų neblogai, jei “Lietuvos žinios” savo klaidą kaip nors ištaisytų, nes kai kurie dalykai vis dėlto verčia nerimauti. Pavyzdžiui, tai, jog prašydamos “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovo Ryčio Juozapavičiaus komentaro, “Lietuvos žinios” nepasivargino jo informuoti apie faktines aplinkybes – turimų akcijų skaičių, jų įsigijimo laiką. Gal todėl ir pats komentaras, nors R.Juozapavičius teigia kalbėjęs daugiau apie teorinę galimybę, atrodo, kaltinantis straipsnyje minimus asmenis. Jis taip pat teigia nežinantis jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų įtarti R.Grumadaitę ar V.Gaižauskaitę supainiojus viešuosius ir privačius interesus.
Gal “Lietuvos žinios” tiesiog labai skubėjo? Ir pamiršo liaudies išmintį, jog skubos darbą velnias gaudo?
Gal bus gera pamoka? Norėtųsi tuo tikėti.