Energingi bendram lietuvių gyvenimui esminės problemos svarstymai, besiremiantys į konfrontuojančias principines nuostatas, yra sveikstančios vertybinės konfrontacijos ženklas ir būtinas demokratinės politikos aspektas. Vis dėlto šiame pamąstyme norėčiau atkreipti dėmesį į vieną šių diskusijų spragą. Mūsų viešasis diskursas vis dar stokoja svaresnio visuomenės mokslų atstovų indėlio. Sociologija ir, kiek mažiau, politikos mokslas yra tos disciplinos, kurios turi ką pasakyti mokestinės politikos klausimais, bet nesako. Arba sako per mažai.

Malonia išimtimi laikytinas Andriaus Švarplio straipsnis „Progresiniai mokesčiai, „rinkos institutai“ ir socialinis jautrumas“. Laisvos rinkos institutą kritikuoti gana nesudėtinga ir populiaru, tačiau šio straipsnio autoriaus šūviai instituto kryptimi itin pamatuoti ir taiklūs. Socialinių mokslų daktaras Švarplys aštriai sukritikavo mūsiškių neoliberalizmo šauklių „ekspertiškumą“ bei juo maskuojamą nuogų interesų gynimą. Instituto ekspertų diskursas šiame rašinyje apibūdinamas kaip „anti-pilietinis“ ir stokojantis socialinio jautrumo.

Kai nepripažįstama visuomenės idėja

Adomas Pūras
Progresinius mokesčius reikia suprasti ne kaip pavydo, o kaip elementaraus teisingumo mokesčius. Valstybei šių funkcijų neprisiimant, susidaro apgailėtina situacija, kuomet individo šansai į gerą išsilavinimą, sveiką, saugų ir ilgą gyvenimą bei gerą karjerą lieka nemaža dalimi sąlygoti nuo individo nepriklausančių veiksnių.
Tačiau pastarasis teiginys yra kone tautologinis. Mat radikalieji laisvos rinkos apologetai visuomenės idėjos nepripažįsta iš principo. Kaip sykį yra pasakiusi neoliberalizmo močiutė Margaret Thatcher, „tokio dalyko, kaip visuomenė, nėra. Yra vyrai, yra moterys ir yra šeimos“. Ši nekaltai, o kam nors gal ir kilniai skambanti frazė savyje būtent ir slepia Švarplio identifikuotą „anti-pilietiškumą“ ir socialinio jautrumo stoką. Išvertus į politinės praktikos kalbą, neoliberalusis visuomenės idėjos neigimas reiškia, kad individų nevaržo socialinė aplinka ar kokie nors paslėpti dominavimo santykiai, jog kiekvienas yra absoliučiai laisvas susikurti savąją gerovę, jog to nepadariusieji vien tik patys atsakingi už savo gyvenimo istorijos nenusisekimus, ir valstybė šiems nevykėliams neturi daug ko pasiūlyti. Ir neprivalo.

Tik įsijautus į tokią anti-visuomenišką mąstyseną, galima pamėginti suprasti kai kuriuos LLRI specialistų argumentus prieš progresinius mokesčius (nors ir kaip nuo to įskaustų smegenys). Taip žvelgiant į lietuviškųjų individų rūšis, atsiranda skirstymai tarp darbštuolio Jono ir tinginio Petro, tarp savo sėkmės kalvių ir nevykėlių pavyduolių, norinčių nugvelbti dalį pirmųjų sėkmės per mokesčius. Taip žmonės staiga ima emigruoti dėl to, kad nuo daugiatūkstantinės algos (kurią bet kas, jei tik DIRBTŲ, užsidirbtų) valstybė ketina nubraukti papildomus kelis šimtus litų nevykėlių naudai. Taip prieinama netgi prie regresinių mokesčių idėjos, mat, jeigu jau esi niekieno nevaržomas kurti savąją sėkmės istoriją, ją kursi dar mitriau skatinamas į šlovės kalną lipant mažėjančių mokesčių.

Tiesmukiausiai ekonomistinis anti-visuomeniškumas atsiskleidė vienos LLRI prijaučiančios „liberalių“ pažiūrų žurnalistės rašinyje, kuriame žmonės klasifikuojami į tris grupes: Zosios (suprask, tinginiai, bemoksliai ir šiaip nevykėliai), „vidutiniokai“, kuriems pritrūko iniciatyvumo iš tiesų oriam gyvenimui susikurti, ir tie, kurie pagaliau užsidirbo galimybei pasidairyti po Europą (aukščiausia vertybė!) ir iš kurių valstybė dabar sumanė beširdiškai šią teisę atimti, tuo siekdama tik vieno - paglostyti burbeklišką Zosių pavydą.

Akademinės disciplinos tarp kairės ir dešinės

Kad ir kokie pigūs, visi šie argumentai, vienaip ar kitaip, bando kabintis į ekonomikos mokslo tiesas. Akademinė ekonomikos disciplina (o tiksliau dominuojanti šio mokslo paradigma) ir neoliberalizmo ideologija yra dvi to paties medalio pusės. Apie tai prieš kelis metus yra kalbėjęs buvęs Amerikos Sociologijos Asociacijos prezidentas Michaelas Burawoy. Anot jo, visuomenės egzistavimą neigiantys ekonominiai modeliai yra tampriai susiję su politiniu siekiu plėsti rinką.

Tuo tarpu sociologijos disciplina, Burawoy teigimu, istoriškai yra suaugusi su kita vertybine misija – ginti pilietinę visuomenę nuo ardančiųjų rinkos jėgų. Ir iš tiesų, sociologija XIX amžiuje gimsta kaip bandymas spręsti industrinės revoliucijos sukeltas socialines problemas. Priešingai nei ekonomika, sociologija buvo ir šiandien išlieka daugiau kairioji disciplina, svariai prisidėjusi prie vakarietiškosios gerovės valstybės konstravimo. Burawoy kvietė pasaulio sociologus nepamiršti savo istorinės misijos, kurios reikšmė dar labiau išaugo neoliberalizmo epochoje ir visuomenę neigiančių idėjų kontekste. Tačiau ar viešojoje erdvėje dažnai girdime mūsų sociologus?

Nemaloni tiesa, tačiau dažnam lietuviui žodis sociologija greičiausiai asocijuojasi tik su partijų, politikų ir institucijų populiarumo apklausomis. Galima kiek tik nori kritikuoti LLRI „ekspertiškumo“ grimasas ar piktintis neoliberalaus ekonomizmo dominavimu konstruojant viešąją nuomonę, tačiau rimtą iššūkį tokiam viešosios ekspertizės monopolizavimui galėtų mesti tik stiprėjantys alternatyvūs visuomenės mokslų balsai, kurių, deja, viešojoje erdvėje beveik negirdime.

Žinoma, progresinių mokesčių naudai daug svarių argumentų pateikė tokie viešieji intelektualai kaip Kęstutis Girnius, Romas Lazutka, Povilas Gylys ir tas pats Švarplys. Sutinkant su šių autorių mintimis, vis dėlto būtina pabrėžti, jog čia dažniausiai apsiribojama ekonominių argumentų ginčijimu, moraliniais solidarumo siekiais bei progresinių mokesčių pavyzdžiais iš civilizuoto pasaulio, tačiau vakarų pasaulyje tas pats solidarumo siekio deklaravimas yra tampriai surištas su klasikinėmis sociologinėmis įžvalgomis bei statistika.

Apie ką turėtų kalbėti viešieji sociologai?

Adomas Pūras
Parama progresiniams mokesčiams ir gerovės valstybės idėjai negali remtis vien moraline maksima padėti silpnesniam. Siekdami sukurti sąžiningesnę ir oresnę Lietuvą, turime remtis sudėtingais socialinės realybės priežastingumais.
Kaip visuomenės mokslas sociologija turėtų supažindinti viešąją nuomonę su socialiniais sąlygotumais, ribojančiais atskirų individų šansus ir didele dalimi veikiančiais jų gyvenimo istorijas. Pavyzdžiui, gerai žinoma, jog tėvų socio-ekonominė padėtis dažniausiai atsigamina vaikų padėtyje. Neturtingų tėvų vaiko šansai patekti į turtingesniųjų aukštą statistiškai visuomet yra mažesni nei turtingų tėvų vaiko šansai tame aukšte išsilaikyti. Apie tai socialiniai mokslai kalba pasitelkdami socialinio (ne)mobilumo sąvoką.

Būtent valstybė, prisiimdama socialinio teisingumo perskirstymo funkciją, privalo siekti sulyginti individų šansus, ir mokestinė politika čia tampa vienu svarbiausių instrumentų. Progresinius mokesčius reikia suprasti ne kaip pavydo, o kaip elementaraus teisingumo mokesčius. Valstybei šių funkcijų neprisiimant, susidaro apgailėtina situacija, kuomet individo šansai į gerą išsilavinimą, sveiką, saugų ir ilgą gyvenimą bei gerą karjerą lieka nemaža dalimi sąlygoti nuo individo nepriklausančių veiksnių. (Tą dvidešimtajame amžiuje suprato ir daugelis vakarų liberalų, kadangi liberalizmo misija yra išlaisvinti žmogų, tik dabar jau ne vien iš teisinės, bei ir iš ekonominės neteisybės gniaužtų. Deja, Lietuvos liberalams socialinis liberalizmas išlieka gili mįslė). Tai jokiu būdų nereiškia, jog gyvenime nėra apstu įkvepiančių ir skatintinų išimčių, kuomet individo veržlumas nugali bet kokias socialines kliūtis, tačiau sprendžiant visuomenės gyvenimo klausimus žiūrėti reikia ne į išimtis, o į nemalonias statistines tendencijas bei jų socialines priežastis, ir siekti jas pašalinti.

Netgi ignoruojant šį argumentą ir trumpam sutinkant su mintimi, jog visuomenė yra sudaryta iš nevykusių ir sėkmingų individų, lieka kiti sociologiniai faktai. Štai socialinės epidemiologijos disciplina (pusiau sociologinis, pusiau medicininis mokslas) yra aiškiai parodžiusi, jog gerovės valstybės principus puoselėjančiose valstybėse žmonės gyvena sveikiau ir ilgiau.

Daugybė ligų koreliuoja su prasta socio-ekonomine padėtimi – gyvenimo trukmė yra didele dalimi sąlygota išsilavinimo ir pajamų. Pasaulio sveikatos organizacija socialinį neteisingumą neseniai įvardino pagrindiniu žmonijos žudiku ir paskelbė, jog fundamentaliosios žmonių sveikatos priežastys yra ne biologinės, o politinės ir ekonominės! Socialinės epidemiologijos atstovai vieningai pasisako už mokestinės politikos taikymą, siekiant sulyginti žmonių šansus į gerą sveikatą ir ilgą gyvenimą.

Tebūnie tezė apie absoliučią individų laisvę kurti savo gerovę yra teisinga, tebūnie ir ligos bei ankstyva mirtis tėra bausmės už nemokėjimą stropiai mokytis ir dirbti (taip susikuriant sąlygas sveikatingai kasdienybei). Tačiau netgi sutikus su šiais abejotinais teiginiais, lieka milžiniška ekonominė našta, kuria ligų gydymas, mažesnis produktyvumas bei ankstyvos mirtys užgriūna mokesčių mokėtojų pečius (netgi „darbščiųjų ir sveikųjų“) ir valstybės vystymosi potencialą.

Viešiau visuomenės mokslų atstovams derėtų prabilti ir apie nusikalstamumą, vėlgi aiškiai koreliuojantį su socialine nelygybe. Lygiai kaip bloga sveikata nėra vien laisvai pasirinkto nesveiko gyvenimo būdo (ar genų) padarinys, nusikalstamumas ir pavojai gatvėse nėra iš oro atsirandančių pasirinkimų nusikalsti pasekmės. Jeigu kam nors progresiniai mokesčiai ir socialinis teisingumas nėra vertybės savaime, tai saugiai vaikščioti gatvėmis ir nesibaiminant išleisti vaikus į mokyklą nori visi. O ją jau kalbėti apie kalinių išlaikymo naštą.

Siekiant oresnio lietuviškojo gyvenimo

Tai viso labo pačios elementariausios sociologinio mąstymo įžvalgos, ir tikrai apmaudu, jog čia jas tenka pristatyti kaip kažką mažai girdimo. Deja, viešajame diskurse tokio pobūdžio minčių beveik neturime, ir neturėsime tol, kol viešojo eksperto vaidmuo išliks monopolizuotas doktrinieriškų ekonomistų. Jeigu Lietuva nori svajoti apie gerovės valstybę, prireiks svaraus įvairių visuomenės mokslų indėlio, visų pirma viešosios funkcijos prisiimti nebijančių sociologų.

Parama progresiniams mokesčiams ir gerovės valstybės idėjai negali remtis vien moraline maksima padėti silpnesniam. Siekdami sukurti sąžiningesnę ir oresnę Lietuvą, turime remtis sudėtingais socialinės realybės priežastingumais. Nelygybė ir išnaudojimas reiškiasi šimtais skirtingų būdų, kuriems atskleisti reikalingi moksliniai tyrimai, nuo kurių būtent ir turėtų atsispirti išmintinga gerovės politika.

R. Lazutka taikliai identifikavo vieną opiausių lietuviškojo gyvenimo nelaimių: „padėtis Lietuvos darbo rinkoje yra tragiška. Darbuotojai neorganizuoti, profesinės sąjungos leisgyvės, nevyksta Vakaruose įprastos kolektyvinės derybos dėl algų. Todėl nenuostabu, kad darbuotojams apmokama gerokai mažiau nei jie pagamina“. Žinoma, tai galime pagrįstai vertinti kaip kritiką pačių darbuotojų atžvilgiu, nesugebančių apginti savo interesų, tačiau tuo pačiu tai yra dar vienas neišnaudotas veiklos baras visuomenės mokslų atstovams.

Pasaulyje šiandien itin gajos „viešosios sociologijos“ praktikos, kuomet akademikas ne tik metodiškai tyrinėja ir aiškina socialinius reiškinius, bet ir tikslingai dirba su įvairaus pobūdžio kolektyvais (tarp jų ir profsąjungomis), stokojančiais žinių, įgūdžių ir laiko savo teisėtiems interesams apginti. Norėtųsi kažką panašaus išvysti ir Lietuvoje. Naudingo ir įdomaus darbo čia būtų per akis.

Žinoma, išdėstytos mintys jokiu būdu nereiškia, jog visi Lietuvos socialinių mokslų atstovai staiga turėtų imtis aktyvaus viešojo intelektualo vaidmens. Istoriškai visuomenės moksluose visuomet tvyrojo įtampa tarp teorijos ir praktikos, ir didelė dalis akademikų pagrįstai nori atsidėti moksliniams tyrimams ir darbui su studentais.

Tai visiškai suprantamas noras, o duoklę visuomenei šie akademikai atiduoda kitais būdais (pavyzdžiui, aukščiausio lygio TSPMI dėstytojai neabejotinai rengia profesionalių ir atsakingų valstybės tarnautojų kartą). Tačiau vakaruose šis „atsiribojusio“ mokslininko tipas sveikai atsveriamas viešąjį vaidmenį prisiimančių akademikų. Lietuvoje toks vaidmenų pliuralizmas labiau būdingas ekonomistams, bet, deja, ne sociologams. Laimei, tam reikia tik šiek tiek daugiau iniciatyvos.

Rinka ir Moralė

Pabaigai norėtųsi paantrinti A. Švarpliui, teigusiam, jog, skaitant LLRI ekspertinius rašinius, galima pasijusti grįžus į 18-19 amžius. Iš tiesų, atrodo, jog mūsų neoliberalams egzistuoja tiktai du keliai: Marksizmas ir rinkos fundamentalizmas. Tačiau pilietinė visuomenė visuomet sveikiausiai vystėsi vidurio kelio valstybėse. Tik čia „nematomai rinkos rankai“ sėkmingai asistavo ir matoma teisingumo politikos ranka, kuriai protingai valdyti reikalingas A. Švarplio įvardintas „pilietinis ekspertų diskursas“.

Šiais metais Lietuvos laisvos rinkos institutas paskelbė rašinio konkursą tema „Rinka ir moralė“ ir sąlygose pareikalavo įrodyti, jog „rinka skatina moralų ir etišką elgesį“. Tačiau tai nėra tapatūs dalykai: Lietuvai iš tikrųjų reikia rinkos ir moralės, tik ne aklos, o kryptingos ir paremtos tyrimais bei faktais. Tai užduotis mūsų visuomenės mokslų atstovams.

Autorius studijuoja mokslo istorijos magistrą Utrechto Universitete, Nyderlanduose.