„Gausinga“, anot vieno iš evangelistų, minia ir „aklas elgeta Bartimiejus“. Kontrastas – didelė minia ir mažas žmogus, kurį toji minia gali nė nepastebėjusi paprasčiausiai sumindžioti. Arba pasiglemžti ir, tarytum pavasario ledonešis, nunešti pasroviui.
Minia galinga ir dažnai stichiška. O elgeta – silpnas, labai panašus į tuos, kurie prašo išmaldos mūsų gatvėse, autobusų arba traukinių stotyse, kavinėse, prie bažnyčių ... Toks pat skurdžius, tik dar ir aklas. Minios ir elgetos paveiksle galime pastebėti dar ryškesnį kontrastą – minia beveidė ir bevardė, tuo tarpu aklo elgetos vardas Evangelijoje pagal Morkų paminėtas: Bartimiejus. Elgetos vardas, kurio galbūt nė vienas iš minios nežinojo, visiems laikams įrašytas Biblijoje.
Išgirdęs, kad pro šalį eina tas Jėzus iš Nazareto, kuris, anot pasakojimų, daro didžius stebuklus, Bartimiejus pradeda „garsiai šaukti“ (Mk 10, 47). Galbūt kada nors esate girdėję šias Evangelijos pagal Morkų eilutes bažnyčioje? Ar pamenate, kaip kunigas skaitė aklojo elgetos šauksmą? Ne? Nieko nuostabaus. Nors ir kaip taisyklingai kunigas sudėliojo kirčius, nors ir kokia graži buvo jo tartis, bet jis nešaukė. Galbūt elgetos riksmą „Jėzau, pasigailėk manęs!“ ir perskaitė pakeltu balsu, tačiau nerėkė.
Kunigas – ne elgeta ir ne aklas. O Bartimiejus šaukia. Tai jo malda, nors pats jis to ir nesuvokia. Ne iš maldaknygės, ne kunigo užduota, ne išmokta atmintinai, bet iš širdies. Bartimiejus moko melstis. Ne „sukalbėti poterius“, bet melstis. Poteriai ir malda – ne tas pats. Dar daugiau, elgeta moko tikėti. Ar būtų šaukęsis pagalbos, jei nebūtų tikėjęsis, kad bus išgirstas? Tikėjimas – ne tas pats, kas mechaniškas „Tikiu Dievą Tėvą“ recitavimas bažnyčioje.
Įdomi aplinkinių žmonių reakcija. „Daugelis jį draudė, kad nutiltų“, – pastebi evangelistas Morkus (Mk 10, 48). Jie tikriausiai manė, kad Jėzus turi kur kas svarbesnių reikalų ir, be abejo, gerokai svarbesnių žmonių ... Greičiausiai tai ir paaiškina, kodėl jie bandė jį nutildyti: „Nerėk, netrukdyk, nedrumsk nei mums, nei Jėzui ramybės ...“
Tačiau Bartimiejus ne tik nenutyla, bet ima dar garsiau šaukti. Jėzus jam svarbesnis už „viešąją nuomonę“, smerkiančią tokį „netinkamą“ elgesį. Kažkas yra pasakęs: „Kai nėra jokios vilties, kai, regis, niekas tau padėti nebegali, kai supranti, jog esi bejėgis, o po tavimi – praraja, tada gimsta tikra malda ir tikra viltis“.
Beje, įdomi detalė: Evangelijoje pagal Luką minima, kad neregį elgetą bandė nutildyti „ėję priešakyje“, trumpai tariant „avangardas“. Paradoksas, bet ši istorija – ne išimtis. Ne tik Biblijoje, bet ir gyvenime. Deja, panašių istorijų, kuomet kelią prie Jėzaus bandė užtverti krikščionimis ir net bažnyčios avangardu save laikantys žmonės, apstu. O kas liūdniausia – jos kartojasi.
Jėzus sustoja. Jis pastebi tą, kuris daugeliui turbūt jau seniai buvo pabodęs, kuris didelės minios akyse buvo tiesiog „niekas“. „Pašaukite jį!“ (Mk 10, 49), liepia Jėzus, atkreipdamas į Bartimiejų žmonių dėmesį. Keista, bet tie, kurie ką tik bandė nutildyti neregį, netrukus ima jį guosti: „Nenusimink. Kelkis, jis tave šaukia“ (Mk 10, 49). Nejaugi prieštarausi, kai pats Jėzus kviečia? Nieko nuostabaus, kad „avangardas“, ką tik mėginęs elgetą „pastatyti į vietą“, po akimirkos lygiai taip pat uoliai demonstruoja savo palankumą. Taip reikia.
Toliau veiksme dalyvauja tik du asmenys, Jėzus ir Bartimiejus. Bevardės minios, stropiai saugojusios Mokytoją nuo etiketo nesilaikančio aklo elgetos, nebelieka. „Ko nori, kad tau padaryčiau?“, – klausia Jėzus. „Kad praregėčiau!“, – dar kartą sušunka Bartimiejus (Mk 10, 51). Dar vienas paradoksas: elgeta, dar prieš kelias akimirkas svajojęs apie maistą, pastogę, naujesnį drabužį, visa tai pamiršęs, maldauja tik vieno – praregėti. Jis nori matyti žvaigždėtą vasaros dangų, gėlių žiedais nusagstytą pievą, vaivorykštės juostą, tolumoje stūksančius kalnus, rasos lašą ant gležno žolės stiebo, šalia stovinčius žmones ... Tik tiek?! O vis dėlto jam tai buvo svarbiau už viską.