Justino Žilinsko romanas „KGB vaikai“ („Aukso žuvys“, 2013) – tai pasakojimas iš 1996 metų, skirtas įvairaus amžiaus jaunimo kartoms. Jauniausiai, kuri tik ką užaugo ir Nepriklausomybės pradžios laikus atsimena geriausiu atveju iš po stalo. Vyresnei, „lūžio kartai“, kuri po dar sovietinės mokyklos įstojo jau į nepriklausomos Lietuvos universitetus.
Knyga "KGB vaikai"
© DELFI

Romane pasakojama apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, įpinant į siužetą dviejų jaunuolių likimus, prieš šešiolika metų vykusias aktualijas ir patirtis iš dar senesnių laikų. Pagrindinių personažų – „naujųjų lietuvių“ dukters Rasos, kuri turi retą gebėjimą labai gerai jausti žmogaus šilumą, ir inteligentų sūnaus Viliaus – likimus suveda dokumentas, atskleidęs, kad per abiejų gyvenimus driekiasi Sovietų Sąjungos represinės organizacijos – KGB – šešėlis.

„Visos diktatūrinės valstybės, kurios norėjo kontroliuoti visuomenę, visada ieškodavo žmonių su kokiais nors ypatingais gebėjimais, kadangi norėjo valdyti ne tik tuos, kuriuos pažįsta, bet ir tuos, kurių nepažįsta. Iš to ir kyla įdomumas, kas tokie yra „KGB vaikai“ – sako autorius. – „Tai – nuotykių romanas, kuriame daug šnekų, važiavimo, bėgimo ir mažai filosofijos, be to, tai – detektyvinis romanas: veikėjai sprendžia tradicines užduotis: Kas? Kodėl? Ir dar tai – istorinis romanas: šeštųjų nepriklausomos Lietuvos metų tikrovė, politinė situacija ir kasdienybė su sovietinio laikotarpio reliktais.“ 

Tuos laikus atskleisti leidėjams norėjosi ne tik pačiu romanu, bet ir knygos apipavidalinimu. Leidinys iliustruotas Monikos Puzauskaitės iliustracijomis. Viršeliui apipavidalinti pasirinkta vaizdajuostės – dabar jau išnykusios, bet neseniai buvusios ypač svarbios pramogų kultūros detalės – fotografija ir forma. 

Romanas parašytas gyva, tikroviška kalba, nevengiant ir grubių žodžių bei 1996-ųjų žargono, be to, vienas iš veikėjų kalba tik rusiškai, tačiau nemokantiems kalbos bus pateiktas vertimas.

Istorikas Bernardas Gailius teigia, kad „J. Žilinskui pavyko labai taikliai nupiešti įtikinamą Lietuvos visuomenės portretą. Romane subtiliai atskleistas dažnai savotiškas formas įgijęs posovietinis patriotizmas, painios ir sunkios šeimų istorijos ir amžinas moralinis netikrumas – turbūt, būdingiausias posovietinės visuomenės bruožas. Ypač sėkmingai Žilinskas pavaizdavo anuomet dar tik bręstantį, o šiandien jau beveik akivaizdų kartų konfliktą. Vaikai užduoda klausimus apie praeitį taip, kad tėvai nepajėgia atsakyti – tai daugelis iš mūsų jau matė savo pačių šeimose. Šis skaudus procesas, matyt, neišvengiamai lydi kiekvieną didįjį visuomenės lūžį.“

Justinas Žilinskas
Justinas Žilinskas
© DELFI / Valdas Kopūstas

Justinas Žilinskas (gim. 1974) – teisininkas ir dėstytojas, rašytojas ir publicistas, vaikų literatūros autorius. Save vadina pasakotoju, nes pagaliau suprato, kad viskas, ką jis gyvenime daro – tai pasakoja. Ir studentams apie tarptautinę teisę, ir skaitytojams apie praeitį ar genetiškai modifikuotą ateitį, ir vaikams (mažiausiai savo trims) apie traukinukus Čiukčiuką ir Puškutį. 2006 m. išleista autoriaus knyga visai šeimai „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ laimėjo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus metų debiuto paauglių literatūroje apdovanojimą.

Ištraukos iš J. Žilinsko romano „KGB vaikai“

II. SERGĖTOJAS
<...>

– Kur jūs mane vežate? – uždaviau pirmąjį klausimą.
Domoj(1) , – atsakė jis.
Aišku, nieko. Kokia gali būti emocija iš „domoj“. Ši dvikalbystė man nusibodo. Nors nuo rusų kalbos mano kasdienybėje prabėgo jau dešimt metų, aš ją vis dar puikiai mokėjau. Pagaliau, čia ne vieta mesti tautiškumo kortą. Pradėjau kalbėti rusiškai:
– Į savo urvą? – tegul žino, manęs išgąsdinti taip lengvai nepavyks. Ne pats geriausias pokštas, bet gal suveiks. Juokas juk jaučiasi, jis turėtų suprasti užuominą, visi tą multiką matę... Tirlim pom pom. Ne. Tas pats. Šūdas.
– Į Kauną, – atsakė jis, – namo.
Nieko sau...

– O kas jūsų prašė mane vežti į Kauną? Iš kur jūs žinote, kur aš gyvenu? Gal aš visai nenoriu ten važiuoti! Paleiskite mane! – sušukau stengdamasi, kad tai nuskambėtų tragiškai.
Vyrus tokie triukai kartais veikia instinktyviai – įsijungia „patinas globėjas“, nors gali įsijungti ir „patinas nugalėtojas“. Bet kažkas turi įsijungti! 

Neįsijungė. Neatsakė. Nesusijaudino. Blogai, kad negaliu jam pažiūrėti tiesiai į akis, nebent atsisuktų. Dabar stebeilijausi į profilį, bet jis nekreipė dėmesio... Bet gal kol kas užtektų ir išjudinimo – na, kokios nors reakcijos... Sukaupiau visą pyktį:
– Tuoj pat sustokite! Tuoj pat! – surikau.
Nieko.
– Girdi, šunsnuki! 

Taip… Aišku, taip elgtis rizikinga, ypač jeigu jis su manimi elgiasi žmoniškai, o panašu, kad taip ir yra. Jam tik Vilius trukdė? Man mirtinai, mirtinai reikia ką nors apie jį sužinoti... Pajusti šilumą!
– Tu... Parazite!.. Terbaklyni!... Nuopisa!.. (ak, na ir skurdūs tie lietuviški atitikmenys...) – su kiekvienu keiksmu spaudžiau vis labiau. Normalus žmogus po tokių epitetų jau būtų pulsuote pulsavęs skirtingais šilumos atspalviais, o šis – kad nors ką! Lygu! Nei šilta, nei šalta, nors privalėjo kažkas būti...
– Impotentas, sumautas impotentas! – trenkiau tūzą. Na, nebūna vyrų, kurie į šitą žodį nereaguotų. Nebūna. Negali būti! 

Aha!.. Štai! Šiluma vos juntamai pasikeitė… Pašiltėjo! Kikena, niekšas...
Šįsyk net veido profilyje atsirado vos regima, vos juntama šypsenėlė, ir tada jis ištarė:
– Nesistenkite, nepavyks. Tiesiog mėgaukitės kelione. Viskas bus gerai.
Atsilošiau. Pralaimėjau. Visais frontais. Velniop visos mano nuojautos ir šilumos. O juk šitos nuojautos, jeigu taip galima pavadinti, manęs jau seniai, seniai nebuvo apgavusios! Ne veltui man rodės, kad tas Plikis kažkoks nenormalus. O šiam – visiškai dzin...

Suprantu, skamba keistai – šiluma, šiluma. Kaip vokalinio instrumentinio ansamblio „Armonikos“ dainoje (ir iš kur aš ją atsimenu? Radijo taškų imprintingas?) – „Ir už visuuus prakaaalbo šilumaaaaaaa...“ Tą nepaprastą dovaną – ne, kokią dar dovaną, pradžioje tiesiog nesąmonę – supratau būdama gal kokių dešimties, gal vienuolikos metų – tikriausiai, kai pradėjau bręsti. <...>

Bręstant atsirado dar vienas rūpestis – kaip rengtis? Kuo mažiau drabužių – tuo geriau jaučiau žmones (reikėjo man gimti kokioje nors Tuvalu!) Tik ar galite įsivaizduoti, ką reiškia nuolat šilti arba šalti nuo šalia esančių žmonių ir jų emocijų? Kartais troleibuse viduryje vasaros imdavau kalenti dantimis ir turėdavau išlipti. Kodėl? Ogi todėl, kad mane nusižiūrėdavo koks nors piktas pensininkas ir visokius mintyse lipdomus epitetus dėl, pavyzdžiui, per atviro drabužio siųsdavo šalčio bangomis. Todėl bene pirmasis mano poreikis, sulaukus aštuoniolikos, buvo automobilis. Nuosavas!

Kartą nutariau atlikti eksperimentą ir išbandžiau gaisrininkų termokostiumą – norėjau sužinoti, ar tikrai manęs nepasieks šiluma iš išorės. Jis pateisino mano lūkesčius, tačiau pati pasijutau kaip nesava. Atrodė lyg iš manęs kas nors būtų atėmę dalį regėjimo. Idėją siūdintis specialų apatinį kostiumą, kad pagaliau jausčiausi kaip kiekvienas „normalus“ žmogus, kad galėčiau vaikščioti į vakarėlius ar susibūrimus ir ten neprakaituoti ar nešalti, atmečiau. Supratau, kad su tuo pojūčiu teks kažkaip susigyventi. Kaip?

Vakarėliuose lįsdavau į giliausią kampą. Bijojau šokti, ypač lėtus šokius – mane apkabinęs vaikinas dažnai nesuprasdavo, kas darosi, o aš aiškinti nenorėjau. Buvau keista, ilgai to užteko visoms atmazkėms. Paplūdimyje būdavo baisiausia – bėgdavau į nuošaliausias vietas, kad tik nepatirčiau to nuolatinio nebylaus kabinėjimosi. Tačiau vieną dieną atsirado ryžto išbandyti meilės malonumus, nors net glaustytis man dažnai būdavo kančia.
<...>
Netikėtas merso gaisras man buvo baisus šokas. Turėjau jį nujausti. Antrasis šokas – nesugebėjimas suvokti Plikio šilumos ir, žinoma, bejėgiškumas (Dieve, kiek šiandien to bejėgiškumo!) ir prislėgė, ir savotiškai nuramino. Supratau, kad pasirinkimo neturiu, bet ir nesu pačiose blogiausiose rankose. Jeigu jis iš tikrųjų veža mane į Kauną, namo.

Tik Vilius! Vargšas brolis. Jis turbūt manimi taip ir nepatikėjo. O koks įdomus jo šilumos piešinys. Ir koks malonus! Kai ėmiau racionaliai mąstyti apie šitą savo pojūtį, man keletą kartų kilo mintis, kad tėvų šiluma turi būti kažkokia kitokia. Juk todėl jie ir tėvai. Tas pats kraujas. Kūno tąsa. Tačiau mano tėvai (na, taip, taip – įtėviai) – buvo tokie patys, kaip ir visi kiti žmonės. Tai graudino ir dar labiau didino mano vienatvę. Aš tokia buvau tik viena: apdovanota ir nuskriausta. Bet kai gavau tuos popierius, kai radau tuos vardus, kai sužinojau, kad turiu brolį!.. Kas, kas kitas, jei ne brolis, jeigu ne mano tikrieji tėvai bus „tokie“? Bet Vilius… Gal jis neišsidavė? O taip būtų buvę įdomu pajusti motiną, tėvą! Nespėjau... Jeigu Vilius taip šildė, tai kaip turėjo šildyti jie?

Jau leidomės Vilkpėdės kalnu į Savanorių prospektą. Aš beveik nusiraminau. Gal per anksti? Gyvenimas mane išmokė nepykti ant nepakeičiamų dalykų ir laukti savo akimirkos. Buvo baisiai smalsu, kas tas Plikis? Kodėl jis mane sekiojo? Kodėl veža namo? Kaip jis valdo savo šilumą? Ar tikrai jis buvo tas darbų mokytojas?
– O aš jus pažįstu, – vėl pradėjau pokalbį. Atseit, aprimusi, susitaikiusi. – Jūs dirbote mokykloje, kurią lankiau iki aštuntos klasės. Darbų mokytoju.
Jokio atsako.
– Tik štai nepamenu jūsų vardo.
– Antonas.
– Tėvavardis?
Tyli, slepia kaip ir savo šilumą. O juk atkasiu, tegu neabejoja.
– Žinote, vaikinai jus vadino „Tenkešu(2) “. Tada dar turėjote juodas garbanas.
Aha, vėl bent jau viduje vos vos šyptelėjo. Bet kokia savikontrolė! Mane apėmė azartas, tik labai įsijausti neskubėjau – dabar ne žaisti reikia, o pešti žinias. Ir kuo daugiau. Tai nebus lengva…
– Tai kas jūs toks? Darbų mokytojas? Karatė instruktorius? KGB agentas?
– Sergėtojas.
– Kas?!
Žinoma, jis nepakartojo. Tikrai taip ir pasakė – ne „sargybinis“, ne „sargas“, o „sergėtojas“. Tokią keistą, senovinę formą…
– Ir nuo ko sergėjate? Nuo netvarkos, mašinų ūžimo?
Jis ilgai tylėjo. Bet po to pasakė net tris žodžius:
– Nuo didelių nemalonumų.
Suprunkščiau:
– Ir jie tyko kieme?
– Ir kieme.
– Tai manimi susidomėjo ka–gė–bė? – nusprendžiau neatstoti. Nebus normalaus pokalbio – tai nebus. Bet gal bent ką nors išpešiu iš Plikio. Ir nevadinsiu jo Antonu – per daug įprastas vardas.
– Kagėbė daugiau nebėra.
Oho! Būtent šis atsakymas vėl šiek tiek paveikė šiluminį lauką, pajutau nesutramdytą jausmą. Nusivylimas? Liūdesys? Tik trumpą akimirką, bet ką tai galėtų reikšti?! Visgi, skalikas užuodė pėdsaką, kaip čia tuo pasinaudojus?..
– O mano tėvas buvo kagėbistas, – mestelėjau, tiesiog patikrinimui.
Jokios reakcijos... Ne, visgi buvo – lengvutis atšalimas... Aha! Ne geležinis senis! Šitos temos jį veikia labiau nei vulgarūs įžeidinėjimai...
– Jūs jį pažinojote... – ištariau, – ir jis jums nepatiko!
Čia nutiko visiškai nesuprantamas dalykas. Plikio šiluma trumpam blykstelėjo, pakeitė atspalvius ir visiškai susilpnėjo. Taip susilpnėjo, tarsi jis būtų nutolęs nuo manęs ne per pusmetrį, o per keletą metrų. Tai bent!
– Oho! – šūktelėjau, – aš taip nemoku...
Bet jis neatsiliepė, tik susikaupęs žvelgė į priekį. Galiniame veidrodėlyje vienas po kito tolo geltonai mirksintys Savanorių prospekto šviesoforai. Žvilgtelėjau į spidometrą. Šimtasdvim kilometrų per valandą. Jeigu pasitaikytų policija – gerai nesibaigtų. O tikrai – jeigu pasitaikytų? Ką darytum, Rasyt? Prašytum pagalbos? „Išleiskit, gelbėkit, pagrobė?!“ Ar?.. Hmm, mane draskė prieštaringi jausmai – šis žmogus mane labai domino, nes jis savo šilumą valdė taip, kaip aš turbūt niekada nesugebėčiau. Ir baugino – jeigu jis šitaip valdo savo šilumą, galima įsivaizduoti, ką mato ar jaučia iš manęs. Aš jam net ne nuoga, aš – nulupta!
<...>
Išsitiesiau ant sėdynės – tarsi norėdama nusnūsti. Tada be mažiausio garso paėmiau vieną lapą ir įsikišau į švarkelio kišenę. paskui kitą. Porą sugrūdau tarp sėdynės ir atlošo. Vis geriau negu nieko. Plikis, rodos, visai nesidomėjo, ką aš ten veikiu. Tuo geriau…

Grigiškės… Vievis… Mano kišenės jau pilnos. Žiebtuvėlis rankinėje. Ką gi, pabandysiu.
– Kitoje degalinėje galėsite trumpam sustoti?
– Gerai.
<...>

Plikis, laikydamasis pažado, pamatęs degalinę pasuko link šviesų. „Atgijau“ – ėmiau taisytis plaukus, timptelėjau švarkelį, susigraibiau rankinę. Nejaugi taip ir išleis – nieko nepasakęs? Mašina sustojo.
Ne zaderžyvajsia(3) , – tepasakė jis.
Išlipau, įkvėpiau bjauraus drėgno oro, atsiduodančio benzinu. Ar jie šioje skylėje turi tualetą? Durys į parduotuvę, be abejo, uždarytos, tik už langelio sėdėjo budintysis. Jis mane nužvelgė, neslėpdamas gašlumo. tačiau tingumas nugalėjo, maždaug: „ai, per daug pastangų, o ir nėra kur, aš gi darbe“...
Tulikan? – perstūmė kramtomą už kito žando.
– Jeigu būtų galima, – nusišypsojau.
– Iš anos pusės. Neišsivežk rakto, – pastūmė stalčiuką.

Nutipenau už pastato. Ten šviesą metė tik viena tolima lempa, ir tikrai nebuvo jauku. Nuo šalčio jau beveik sugrubusiomis rankomis atsirakinau duris, užsidegiau šviesą. Maža, prišnerkšta patalpėlė, leisgyvis čiaupas, veidrodis nudaužtu kampu ir iš jo į mane spoksanti didžiaakė, susivėlusi, matyt, labai pavargusi mergina. Pažvelgiau į lubas – atrodo, gaisro signalizacijos nėra? Nors kam deginti, jeigu yra klozetas? Aš turbūt greičiau suplėšysiu į smulkius gabaliukus, nei sukrausiu lauželį.

Staiga pajutau, kad kažkas stovi už durų. Kas? Plikis? Ne... Budėtojas? Kitas vėlyvas keleivis? Tik ko man jaudintis – durų spynelė užkirsta, negi kas nors laušis?! Bet kūnas siuntė nerimo signalus. Pervėrė šiurpas. Tai dar nebuvo pavojus, bet situacija nieko gero nežadėjo. Staiga supratau, kad labai norėčiau, jog pasirodytų Plikis ir nuvytų tą neaiškų tipą, kuris nekantriai paklebeno rankeną. Štai ką reiškia saugumo pojūtis. Galimi du keliai – laukti čia, nes Plikis vis tiek turėtų pasirodyti. Bandyti išeiti. O ko man bijoti? Visgi čia juk degalinė! O išgirdęs riksmą Plikis tikrai atbėgs. Rėkti aš moku. Oi, kaip moku!

Nuleidau vandenį. Kol į bakelį bėgo vanduo, subėriau likusias skiautes. Gaila, po galais. Labai gaila… Bet dabar jau žinau, ko ieškoti, kai tik bus proga – nesunkiai rasiu.
Vėl kažkas paklebeno durų rankeną. Jas atvėrus į mane nesveikai blizgančiomis akimis įsispoksojo skustas plačiasprandis vyrukas, dėl kurio profesijos ar bent įpročių abejonių nebuvo.

– O! – ištarė jis ir tai, panašu, turėjo reikšti susižavėjimą. Bet nuo tokio susižavėjo mane tarsi ledinio vandens kibiru perliejo. Nieko, įpratusi, kas dar bus, kai atsuksiu nugarą... Išdidžiai, tarsi būčiau kokia Velso princesė, neatsiliepiau į jo „o“. Nusigręžiau ir ramiu žingsniu pasukau atgal link automobilių. Visą tą laiką nugara žiauriai šalo. Jis ką, užmirš net nusimyžti čia bespoksodamas?

Plikis stovėjo šalia mašinos ir rūkė. O, parūkyti! Bet ne. Aš mečiau. Ir niekas manęs neprivers vėl išsitraukti cigaretės. O kaip norėtųsi... Tikėjausi, jog Plikis pamatęs mane nors kiek nustebs, įvertins mano pasitikėjimą juo, na, ką nors išreikš – nuostabą, dėkingumą. Juk nepabėgau, grįžau, nepuoliau isterikuoti, kviesti policijos, slėptis degalinėje… Kur tau – jis tik batu užtrynė numestą biką ir įsėdo į volvo. Netoliese riogsojo sustojęs penktos klasės BMW – „ryklys“, iš kurio matyt atsirado tas aikčiotojas. Salonan įlindau visa sustirusi ir beveik kalendama dantimis.
– Viskas gerai? – pasiteiravo „sergėtojas“.
– Taip, dėkoju, – atsakiau, tik dabar prisiminusi, kad „mažo reikalo“ taip ir nepadariau, bet nieko – pakentėsiu.
Plikis užvedė variklį. Mums išsukant atgal į automagistralę, pastebėjau, kad į „ryklį“ veik šokte įšoko tas pats prie tualeto sutiktas tipas.

Kai nuvažiavome dešimtį ar penkiolika kilometrų, pajutau labai nežymų Plikio šilumos pasikeitimą. Jis vėso – labai pamažu, tolygiai, kartas nuo karto įdėmiau žvilgtelėdamas į galinio vaizdo veidrodėlį. Spidometro rodyklė šoktelėjo iki 150 kilometrų per valandą, taigi lėkėm tikrąja šio žodžio prasme. Netikėtai vairuotojas prabilo:
– Atsisėsk tvarkingai, užspausk duris ir prisisek.
– Prisisegti sėdint gale?! – beveik pasipiktinau.
– Taip. Turim uodegą.
– Kaip tai? – susidomėjusi pažvelgiau pro galinį langą. Iš tiesų, nedideliu atstumu mus vijosi automobilis. Ar maža automobilių važiuoja iš paskos, ypač pasigavę „sponsorių“, tad vėl paklausiau:
– Kodėl taip manote?
– Argi nejauti? – klausimu atsiliepė jis..
– Kas ten? Kagėbė? – pasidomėjau pratęsdama ankstėlesnio pokalbio giją.

Plikis neatsakė. Turbūt svarstė gynybos planą. Nors ir jaučiau, kad jis šiek tiek įsitempęs, su didžiule nuostaba suvokiau, kad tegul mus vejasi nors ir pats šėtonas – su Plikiu aš jo nebijau. Šis „darbų mokytojas“ savo darbą padarys iki galo. Ir kokybiškai. Toks tvirtumo jausmas mano pasaulyje buvo nemaža naujiena – juk visus kitus žmones pirmiausia aš galėjau apibūdinti kaip nesibaigiančias abejones, kurias išduodavo jų šiluminiai laukai. Plikis neabejojo. Ar bent jau sugebėjo abejones nuslėpti nuo visų, taip pat ir nuo manęs. 

– Kad ir ką darysiu – lik mašinoje. Supratai? – paliepė, nutraukdamas mano mintis.
– Supratau, – atsakiau.
Atrodo, jau Žiežmariai.
– Tai ilgai netruks, – pažadėjo „sergėtojas“. 

Jis parodė posūkį, ėmė stabdyti. Persekiotojai pasuko paskui mus. Nenuvažiavome ir poros šimtų metrų nuo greitkelio, kai jie drąsiai užlindo į priekį ir kirto per stabdžius, cypindami padangas. Plikis irgi sustabdė – staigiai, bet be jokios grėsmės blokuotojo bamperiui. Pažinau tą patį „ryklį“ iš degalinės. Ach štai kaip… Ir vėl domisi manim?

Plikis nelaukė – kažkuo nešinas pirmas iššoko į lauką, ir jau kitą akimirką tas „kažkas“ trenkė į bemvo galinį stiklą. Dar po sekundės Plikis užšoko ir perbėgo persekiojusios mašinos stogu, variklio dangčiu ir žiebė porą negailestingų kirčių į žibintus. Nelabai net galėjau susigaudyti, kas čia vyksta – mat iš mašinos išsiritę keletas bachūrų kažkodėl paknopstomis skuodė nuo jos tolyn. O mano „sergėtojas“ jau sėdėjo savo vietoje ir įjungęs atbulinę pavarą visu greičiu tolo nuo kioskelio. Pajutau, kad jis džiaugėsi – santūriai, bet nuoširdžiai.

– Ką jūs padarėte? – vos galėjau patikėti savo akimis, bet dabar bent jau supratau, kaip jis įvarė Viliui tokį šoką, tokią baimę ir ką iš tiesų reiškė „sutvarkė tris“.
– Įmečiau į jų saloną limonkės muliažą.
– Ką?
– Granatos muliažą. Iš krūmų greitai neišlįs. 

Vadinasi, jis tiesiog juos pamokė? Paauklėjo banditėlius? Tai bent dėdulė… Ir kokia fizinė forma! Gal ne tik dėl plaukų jį pravardžiuodavo Tenkešu? 

Mes vėl lėkėme greitkeliu. Dabar jau niekas mūsų nesivijo, ir spėjau, kad bachūrai lig šiol dreba, bijodami prisiartinti prie tiesiogine prasme sumindyto „ryklio“. Užtruks, kol parsiras iš Žiežmarių, – net jeigu kitus saviškius pakvies. O juk kviesti bus tokia gėda… Tokia gėda! Ne, už šito tipo – saugiau nei už mūro. Neatsakytas lieka tik toks vienas paprastas klausimas: kodėl jis mane saugo?

Vis dėlto miegas įveikė. Juk buvo arti trečios ryto. Atrodytų, snaudžiau neilgai, bet pabudusi išvydau, kad jau važiuojame neapšviesta gatve. Kuris čia mikrorajonas, greitai susigaudyti nepavyko. Po šalį slinko gigantiški, prieš keletą metų suręsti neskoningi naujųjų lietuvių namai (tada žmonės dar negalvojo, kad šildymas ir būsto išlaikymas – irgi kainuoja). Tik niekaip nesupratau – jeigu aš gyvenu Vitkausko (4) gatvėje, tai važiuoti reikia kitais keliais. Matyt, vairuotojas pasirinko man nežinomą maršrutą, arba… Arba!..

– O kur mes važiuojame? – pašokau.
– Namo, – vėl atsakė jis.
– Bet mano namai yra visai kitur!
– Būtent, visai kitur.
– Ką?!
Tačiau volvo jau suko į vieno iš tų didelių namų kiemą. Aš galėjau tik stebėti kokių trijų metrų aukščio akliną tvorą, pamažu užsiveriančius automatinius vartus, kruopščiai atkertančius mane nuo gatvės, kurios net pavadinimo nespėjau sužinoti.

Besąlygišką pasitikėjimą ir žavėjimąsi Plikiu it vėjas nupūtė. Juk turėjo būti aišku nuo pat pirmos akimirkos: jis tik dirbo savo darbą. O kam jis dirbo? Na, ir kas, kad šis žmogus man nepadarė nieko blogo. Ir Viliui nepadarė. Kol kas. Banditai irgi taip elgiasi, kai turi velniškai svarbią priežastį ko nors nedaryti. Tik kokia toji priežastis? Negi aš? Ar tai, ką aš turiu? Sąrašai? Bet apie sąrašus niekas negalėjo žinoti. Aš juos radau, bet niekam nieko nesakiau, išskyrus Vilių. O Vilius liko ten, prie Pūčkorių. Bet nereikia panikuoti, panašu, kad aš – vertinga. Tik būtina išsiaiškinti, kuo, ir tą vertę saugoti, nes ji saugo mane. Kaip viskas logiška ir aišku, net bjauru. Pavargau taip, kad nenoriu net isterikuoti.

Aurelijus Katkevičius: tai kyga, visiška panardinanti į jau istoriją tapusios mūsų jaunystės atmosferą (knygos recenzija)

Aurelijus Katkevičius
Aurelijus Katkevičius
© DELFI / Tomas Vinickas

Koks turi būti trileris? Atsakymas čia labai paprastas – įdomus. Ir tiek. Ir viskas.
Toks, kad atsivertęs pirmą puslapį nevalgytum, nemiegotum, neitum į tualetą, vaikytum šalin pažaisti kviečiančius vaikus – iki užversi paskutinį puslapį. O va kaip tai padaryti, kaip sugundyti skaitytoja panirti į sugalvotus nuotykius su visa galva – jau visai kitas klausimas.

Apie trilerius – kažkada bandžiau įvesti lietuvišką terminą „šiurpė“, bet taip ir neprigijo, na, ir tiek to – rašyti atsiliepimus nelengva dėl vienos paprastos priežasties: nenorėdamas sugadinti malonumo karštligiškai versti puslapius kitiems skaitytojams, negali nei siužeto peripetijų nupasakoti, nei personažų per daug apdainuoti ir jau visai negali aptarinėti, kaip baigiasi ir ar pabaiga tinkama. Tiesą sakant, pabaiga tokio tipo leidiniuose būna tinkama tuomet, kai skubiai pradedi internete ieškoti – o gal yra tęsinys... Ir kaip ten toliau buvo... Arba ne – kai pradedi pats toliau galvoti, kas dar galėtų nutikti personažams (kurie iki knygos pabaigos jau, ko gero, bus tapę herojais) autoriaus arba nebūtinai autoriaus sukurtame pasaulyje.

Justino Žilinsko „KGB vaikai“ yra trileris. Bent jau tą pirmąją sąlygą – pasiimti skaitytoją ir jo nepaleisti iki pat paskutinio puslapio – jis atitinka kuo puikiausiai.

Ir vis dėlto – į kokią sceną mus pasikviečia Justinas? Kokiose dekoracijose vyksta veiksmas?

1996 metai. Lietuvoje jau yra litai, o ne žvėriukai, bet avietiniai ir žali švarkai dar yra verslaus žmogaus uniforma. „Motorolos“ mobilaus plytą būtinai kavinėje reikia pasidėti ant staliuko ir apsidairyti – ar visi matė, ką aš čia pasidėjau. Algos išmokamos tada, kai iš Kauno atvažiuoja vaikinas su lagaminu grynųjų pinigų. Lietuva nei iš šio, nei iš to atsiduria tarp didžiausių pasaulyje retųjų metalų – galio, germanio – eksportuotojų. Sklinda miesto legendos apie „raudonąjį gyvsidabrį“. Veikia prekių birža, kur prekiaujama armatūra, cementu, ruberoidu ir kitomis maloniomis statybinėmis smulkmenomis. Viskas tik prasideda ir laukiniams Vakarams prilygstantis laisvės ir aukso karštinės skersvėjis košia kol kas dar visai pilkas Vilniaus senamiesčio gatveles.

Pjūties ir pjovimo metas. Dar visai gyva viskas, kas buvo visai neseniai, kai svarbiausias įvykis gyvenimuose buvo vadinamosios „lenktynės ant lafetų“ – kai vieną po kito Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadus vežė į kapus. Dar labai gyvai skamba „o kur tu buvai sausio 13-ąją“. Dar neišblėso iš atminties paskutinis pokalbis tuose rūmuose, į kuriuos ranka rodė dabar jau nukeltas Leninas: „Tai jūs, kai straipsnį parašote, vieną kopiją perduokite mums, mes norėtume patikrinti, ar labai jus cenzūruoja redaktoriai, ar nespaudžia kūrybinio jaunimo...“

Atrodo, galima ir įmanoma viskas. Na, beveik. Ir net nežinai, ką su visu tuo daryti. Ir svarbiausia – ko dar iki šiol ne visai išmokome – dabar jau, kai virš galvos nėra kieto ideologinio betono, dažnokai už savo žodžius ir veiksmus turėsi atsakyti, Marcelijaus Martinaičio žodžiais tariant, „kaip už daiktą“.

Štai šitame naujos pradžios ir naujų galimybių lauke ir gyvena Justino Žilinsko knygos herojai. Netrūksta jokių trileriui reikalingų sudedamųjų dalių – gaudynių, muštynių, žmonių su ypatingomis galiomis, paslaptingų nepažįstamųjų ir pagrindinių blogiukų, visą knygą apsimetančių pilkosiomis pelytėmis.

Vienintelis man kiek kliuvęs dalykas – autorius yra tiek paniręs į tos tokios netolimos epochos realijas, kad kartais detalus scenografijos ar aksesuarų vaizdavimas permuša pasakojimo ritmą. Epochos atgaivinimo misija truputį prismaugia veiksmą.

Keista ir įdomu matyti, kaip jaunystės prisiminimai virsta ir istorija, ir scenografija. Keista ir įdomu matyti, kaip tokioje pažįstamoje scenoje atsiranda ir gyvena nuotykis. Knyga, visiška panardinanti į jau istoriją tapusios mūsų jaunystės atmosferą. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Net kiek pavydžiu atsiversiantiems pirmą kartą.

1. Namo
2. Kapitonas Tenkešas – to paties pavadinimo vengrų TV serialo veikėjas.Šis serialas aštuntame dešimtmetyje buvo nuolat rodomas per mokinių atostogas.
3. Neužtruk.
4. Dab. P. Plechavičiaus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (35)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Vilniaus oro uosto atidarymo laukė dėl įdomios priežasties – pomėgiu užkrėtė ir žmoną (9)

Petras Kaukėnas yra avionikos specialistas . 26 metų vaikinui tenka dažnai atsakinėti į...

Lietuje pabudusi „Karklė“ tęsia linksmybes vienam rytas baigėsi komisariate (22)

Šeštadienio rytą festivalininkai „ Karklėje “ prabudo nuo lietaus lašų barbenimo į...

Lekiate prie jūros? Nepamirškite, Jus stebi (77)

Atostogauti galima ir reikia, tik ne tuomet, kai vairuoji. Tokią žinią visą vasarą vairuotojams...

Elitinėje vietoje – gėdingas vaizdas (122)

Išklypusios plytelės ir išlūžę latakai, daug metų neveikiantis apgriuvę fontanas. Taip jau ne...

Lietuviai rado dar vieną apsipirkimo maršrutą (245)

Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje šiemet prekių ir paslaugų...

Karščiausioje Žemės vietoje gyvybė rasta rūgštyje (3)

Siurrealistinių spalvų peizaže dominuoja ryškiai žalia ir geltona, burbuliuoja karštas vanduo,...

Vienas šuolis į vandenį pakeitė šeimos gyvenimą istorija sujaudino tūkstančius (93)

Birželio 10 d. vilnietis Aurimas Vėbra patyrė labai sudėtingą traum ą – kaklo penkto...

Pirmą „Lietuvos ryto“ treniruotę surengęs R. Kurtinaitis palinkėjo A. Gudaičiui parvežti medalį susipažino su asistentu (20)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda šeštadienio rytą surengė pirmą treniruotę, kurią,...