– Iš tiesų mokslininkai tuos knygos ženklus yra suskirstę į atskiras kategorijas, tačiau gal nevertėtų „Atgimimo“ skaitytojų varginti aiškinant, kuo marginalija skiriasi nuo proveniencijos ir kokią vietą klasifikacijoje užima graffiti. Daug svarbiau yra suprasti, kad visi tie dalykai yra puikus šaltinis studijuojant praėjusių epochų žmonių gyvenimo būdą, visuomenės nuotaikas, atskirų žmonių pasąmonės slėpinius, jų kasdienybės detales. Tuose ženkluose svarbios medžiagos randame ne tik mes, knygotyrininkai, bet ir socialinės psichologijos, menotyros ar bendrosios istorijos tyrinėtojai. Aišku, mus šie ženklai labiausiai domina knygų ir visuomenės sąsajų, informacijos socialinės sklaidos, skaitymo proceso raidos požiūriais.
– Pradinės mokyklos elementoriuje esu Petrui Cvirkai pripiešęs ilgas ausis. Tai koks nors knygotyrininkas gal kada nors ir šitą mano „meną” atidžiai studijuos?
– Mūsų akimis žiūrint, tokio tipo sovietinių laikų vaikų teplionės nėra vertingas informacijos šaltinis vien jau dėl to, kad praėjo per mažai laiko. Mes dar daug ką iš ten ir taip neblogai atsimename. Bet kai XVIII amžiaus vadovėlyje ar vaikiškoje knygoje randame ką nors panašaus, tai jau visiškai kitas atvejis. Štai Estijoje, Pahlenų dvaro bibliotekoje, buvo rasta to meto knygų su tokiais vaikų piešinukais, teplionėmis. Estų kolegos juos nuodugniai išstudijavo ir tos studijos sulaukė didelio susidomėjimo Europoje. Tuose piešiniuose vyrauja karo tematika, visokios kovos scenos. Tai daug ką pasako ir apie pačių dvarininkų Pahlenų požiūrį į vaikų auklėjimą, ir apie tuos laikus apskritai.
– Ko gero, įdėmesnis tyrinėtojas iš tokių detalių gali sužinoti daugiau nei iš fundamentalių istorijos veikalų. Juk pastaruosiuose paprastiems žmonėms, o tuo labiau vaikams, vietos dažniausiai nelieka. O ir šaltinių apie jų gyvenimą nėra tiek daug. Bet įrašai ar piešinukai knygose vertingi dar ir dėl to, kad juose žmonės be kaukių, atsiskleidžia be kokių nors interpretuotojų įsikišimo.
– Italų mokslininkas Giuseppe Zevola (Dževola) yra net išleidęs ženklų archyviniuose dokumentuose albumą. Ir paaiškėjo, kad prieš keletą šimtmečių dokumentus rūšiavę žmonės ne tik labai nuobodžiavo, bet ir smarkiai nemėgo savo vyresnybės. Tuose dokumentuose pripiešta visokių kandžių karikatūrų, vaizduojančių ginkluotose dvikovose pralaiminčius archyvarus. Yra ir kitokių motyvų, pavyzdžiui, meilės scenų, o religinių – nedaug. Zevola daro išvadą, kad to meto ir to krašto žmonėms tikėjimo dogmos nelabai rūpėjo...
– Arba jie buvo labai dievobaimingi?
– Gal ir taip, bet visapusiškesnės studijos tikrai gali šį faktą paaiškinti tiksliau. Bet kokiu atveju yra pretekstas tokioms studijoms ir medžiaga įžvalgoms. Tokie unikalūs šaltiniai yra neabejotinai naudingi tyrinėjant individo vietą istorijoje. Tik dažnai būna labai sunku nustatyti marginalijų autorystę. Ir, žinoma, labai svarbu, kad dažniausiai visi tie ženklai knygose ar dokumentuose atsiranda impulsyviai, be jokio išankstinio plano. Kaip kad ir mes, pavyzdžiui, kalbame telefonu ar klausome nuobodžios paskaitos ir kažką pasąmoningai tepliojame popieriuje.
Tokiu būdu tyrinėtojai gauna informacijos apie neoficialią, autentišką kultūrą. Štai mes su istorikais pabandėme surasti visus, kiek įmanoma, marginalinius konkrečių veikėjų portretus mūsų senojoje raštijoje. Tokių radome penkiolika ar šešiolika. Labai įdomus rezultatas, kaip tie istoriniai asmenys buvo vaizduojami oficialiai ir kaip – portretinėse marginalijose. Neseniai tą kolekciją rodžiau Anglijoje ir ji tenykščius kolegas labai sudomino. Ypač kad galima lyginti, kaip toje pačioje epochoje, bet skirtinguose kraštuose buvo suprantami ir vertinami savi herojai. Juolab kad tai visiškai autentiški vertinimai.
Štai iš tos kolekcijos vienas atvejis: XIX a. vadovėlyje gana profesionaliai greičiausia gimnazisto ranka nupieštas, kaip spėjame, caro laikų mokytojas. Toks raudona nosimi, piktas valdininkas. Iš karto matyti nesumeluotas pieštinės marginalijos autoriaus požiūris į tą asmenį, o gal ir apskritai į tą luomą. O rašytinės marginalijos atskleidžia dar kitokių įdomių dalykų, daugiau susijusių su jų autorių mąstysena, pasaulėjauta.
– Gal galima sakyti, kad rašytinės marginalijos, kokios nors epigramos, replikos sujungia ir impulsyvų, ir racionalų pradus? Juk senojoje raštijoje eiliavimo kanonų, tam tikros dėstymo struktūros buvo griežtai paisoma. Pagaliau tekstas turi būti rišlus.
– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad, priešingai nei portretinės ar pieštinės marginalijos, paprastai beveik neturinčios jokio ryšio su knygos turiniu, rašytinės gali būti dvejopos. Volteras arba Leninas paraštėse gausiai komentavo skaitomus tekstus. Tai tokio tipo įrašai domina kitus specialistus, o yra ir su turiniu nesusijusių įrašų.
– Bet jų pačių turinys gal konkretesnis nei pieštinių marginalijų?
– Jiems būdingas oponavimas oficialiajai aplinkai, o tai mes dabar vadiname socialine kritika. Poreikis kaip nors fiksuoti savo nepasitenkinimą pasaulio tvarka egzistuoja nuo seniausių laikų. Beje, tokio tipo įrašai turi savo pavadinimą – paskvinatai.
– Tos pačios lotyniškos kilmės žodis, kaip ir paskvilis, toks piktai pašaipus kūrinėlis?
– Taip, tik labai trumpas. Taigi tie paskvinatai, tos pašaipos dažniausiai seniau buvo nukreiptos prieš popiežius. Matyt, ne vienas jų to ir nusipelnė. Arba šiaip nebuvo labai populiarūs. LDK raštijoje ši mada taip pat labai greitai paplito. Daug kas šio reiškinio mūsų krašte įkvėpėju laiko XVI vidurio ispanų kilmės poetą Petrą Roizijų, kurio šmaikščių epigramų ar dedikacijų buvo visur pilna, ir ne tik oficialiai išleistų.
Nuo XVI a. vidurio Lietuvoje tokių, moderniai kalbant, socialinę tikrovę kritikuojančių įrašų daugėja geometrine progresija. Įdomu, kad atskirai galima kalbėti apie įrašus, pratęsiančius anksčiau darytuosius. Dažnai jie tiems ankstesniesiems oponuoja. Pavyzdžiui, kažkas paraštėje užrašė atlikęs gerų darbų, dvasinių pratybų, o kita ranka vėliau prirašyta: žiūrėk, mąstydamas apie Dangų nenugarmėk į pragarą!
– Labai šiuolaikiška mąstysena...
– Karnavalo, arba neformalioji, kultūra atsirado Renesanso epochoje. Ir ji puikiausiai išsilaikė iki mūsų dienų. Juk tais laikais už normų nepaisymą buvo griežtai baudžiama, bet privačioje erdvėje nedaug kas visokiausių draudimų paisė ir tada. Ir tai iš įrašų knygose labai aiškiai matyti. Bet, žinoma, tarp tokių įrašų gal patys autentiškiausi vis dėlto yra tie, sakyčiau, atsidūsėjimai. Turiu galvoje tokius nuoširdžius žodžius, kaip tie, kažkieno ranka lietuviškai įrašyti Sarbievijaus poezijos tomelyje: „Kur aš biednas kūnas?“ Beje, šis įrašas – bene seniausias iš tokio pobūdžio aptiktų lietuviškų.
– Be tų impulsyvių, niekam neadresuotų įrašų knygose turbūt aptinkate ir tam tikrų „praktinio susirašinėjimo” su palikuonimis atvejų?
– Visi svarbiausi šeimos ar apylinkių įvykiai dažnai būdavo „registruojami“ paraštėse. Kada kas gimė, kada mirė, kada užėjo maras ir t.t. Taip buvo fiksuojama ir perduodama kultūrinė atmintis, kurią moksliškai interpretuodami dabar vadiname atminties komunikacija.
– Čia galima įžvelgti bent dvi reiškinio puses. Viena vertus, įrašai buvo reikalingi išsaugoti gyvenimų istoriją, antra vertus, pati knyga buvo suprantama kaip tvarus ir todėl tam reikalui tinkamiausias daiktas. Jos tvarumu buvo neabejojama.
– Labai tikslus ir talpus žodis. Bet mūsų kultūroje tokio supratimo beveik nebėra. Tarpukariu tokių įrašų dar pasitaikydavo, o sovietmečiu jie iš knygų dingo. Nes buvo naikinama knyginė kultūra. Bet ir kitose šalyse apie praėjusio amžiaus vidurį, dar iki atsirandant internetui, knyga ėmė netekti tos savo ypatingos reikšmės, savo fundamentalaus statuso. Tokia civilizacijos raidos logika ir nebūtinai mes turime galvoti, kad knygos reikšmei mažėjant artėja katastrofa. Tiesiog atsirado naujų komunikacijos priemonių ir jų atsiras dar daugiau.
– Bet, jei dar kartais paimu į rankas knygą, galiu ją šiek tiek paterlioti ar ne?
– Kadangi esu bibliofilų klubo narys, tai sakyčiau ne, negalima knygų terlioti, nebent pieštuku atsargiai užsirašytum savo pavardę, kada knyga įsigyta ir kiek kainavo, nes tokie duomenys bus įdomūs jau po kokio dešimtmečio. O kaip tyrinėtojas galiu drąsiai sakyti – darykite, kaip norit. Užsirašykite, ką norite, pailiustruokite ar šiaip ką atsieto pavaizduokite. Nuo to knygų kultūra nenukentės. Nebent specialiai siektumėte knygą paniekinti terlionėmis. O jūsų knygų graffiti duos peno būsimiems tyrinėtojams.