Toks įspūdis susidaro ir skaitant polemiką dokumentų rinkinio „SSSR i Litva v gody vtoroj mirovoj vojny“ tema. Priminsiu, kad dar prieš pirmojo šios knygos tomo pasirodymą, pasirodė įtarimai, esą su rusų kolegomis šį rinkinį parengę lietuvių istorikai gali imti neigti Lietuvos ir Baltijos šalių okupacijos faktą, tokios sąmokslo teorijos tęsiasi ir praėjus nuo šios knygos pasirodymo dviem metams. Tik dabar pasirodė naujos versijos, neva šiame darbe pripažįstamas Lietuvos ir Baltijos šalių 1940 metais aneksijos teisėtumas.
Teigti, kad būtent tokių teiginių pagrindas būtent kreivojo veidrodžio atspindys, leidžia per šiuos metus Lietuvoje ir užsienyje pasirodžiusios recenzijos, parašytos mokslininkų profesionalų, tyrinėjančių šią epochą.
Nors Lietuvoje dar nesusiformavo norma, rašyti kolegų darbams recenzijas, tačiau darbas, apie kurį čia kalbama, susilaukė net dviejų mokslininkų recenzijų (dr. Nerijaus Šepečio – Naujasis židinys – Aidai, 2006 Nr.6-7 bei prof. Aldonos Gaigalaitės – Lituanistika, 2007, Nr. 2). Šie autoriai, kaip ir kitas Lietuvos istorikų autoritetas dr. Antanas Kulakauskas, dalyvavęs pirmajame knygos pristatyme dar 2006 metų gegužę, net nebandė svarstyti įtarimų rinkinio sudarytojams“ tariama Tėvynės išdavyste“, kaip tai mielai lig šiol daro kai kurie politikai ir publicistai.
Vadovaujantis sąmokslo teorijų logika, šioje vietoje jau girdžiu įtarimą, kad gal Lietuvos istorijos institutas nupirko šiuos istorikus, tačiau tokiu atveju kaip paaiškinti tą faktą, kad užsienio šalių istorikai, tokie kaip vienas žinomiausių JAV sovietologų prof. Alfredas Erikas Sennas prof. Alfredas Erikas Sennas ir vokiečių istorikas dr. Karstenas Brügemannas (Forschungen zur baltischen Geschichte 3, 2008, S. 296- 301) parašė dar palankesnes recenzijas šiam rinkiniui, nei jų lietuvių kolegos.
Priminsiu, kad vertindamas šį rinkinį, prof. Sennas konstatavo, kad tai „labai vertingas dokumentų rinkinys, reikšmingai prisidedantis prie 1940 metų problematikos studijų“, o Lietuvos politikų reakciją į šį dokumentų rinkinį įvertino kaip naują bandymą parengti draudžiamų knygų sąrašą („index librorum prohibitorum“). Vokiečių istorikas, linkėdamas latvių ir estų kolegoms kartu su rusais kada nors parengti panašų dokumentų rinkinį, įvertino ir jo vaidmenį šiandieninių debatų dėl istorijos vertinimų Rusijoje kontekste: „Savaime suprantama, kad šiame dokumentų rinkinyje nėra nei užuominos apie „socialistinę revoliuciją“ ar kokią kitokią savanorišką tų valstybių įstojimo į SSSR formą.
Įvado autorės žodžiais, santykiai tarp Lietuvos ir Maskvos nustojo būti dvišaliais, nuo to momento, kai birželio 15 d. Raudonoji armija peržengė Lietuvos valstybės sieną. Nuo tos datos ir prasidėjo“ Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos o vėliau ir aneksijos procesas“ (P. 54). Štai tokiu būdu rusų istorikės pastangomis ir buvo eksportuota rusų istorikų prakeikta „okupacijos koncepcija“, tik šį kartą atgal į Rusiją“.
Publikacija neliko nepastebėta ir kitų šalių intelektualų ir politikų tarpe. Pokalbyje su autoriumi ją labai aukštai vertino vienas Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo įkūrėjų Adamas Michnikas, Lietuvos istorijos institute lankėsi Latvijos ir Estijos ambasadoriai, norėdami sužinoti, kaip Lietuvos ir Rusijos istorikams pavyko kartu parengti tokį svarbų jų nuomone dokumentų rinkinį.
Galima pažymėti, kad ne tik kitų Baltijos šalių diplomatai bet ir latvių kolegos, konkrečiai Bonifacas Daukštas ir Inesis Feldmanis, džiūgaudami sutiko šios publikacijos pasirodymą, konstatuodami, kad autoritetingi „rusų istorikai pripažino okupacijos faktą“ . Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad būtent toks latvių istorikų džiaugsmas neliko nepastebėtas Maskvoje.
Kiek man yra žinoma, Rusijos ambasadų Rygoje ir Taline pažymose šis rinkinys buvo kvalifikuotas, kaip „Rusijos interesų, Tėvynės išdavimas“, jų pasėkoje Rusijos Mokslų Akademijos Visuotinės istorijos institutas ir istorikai dalyvavę rengiant šį dokumentų rinkinį, pateko į Kremliaus nemalonę. Pasak Rusijos istorikų ir vieno aukšto Lietuvos politiko, nuo didesnių nemalonumų rusų kolegas istorikus išgelbėjo Lietuvos dešinieji (sic!). Jų puolimas prieš minėtą dokumentų rinkinį leido rusų pusei surasti bendrą šio konflikto Rusijoje ir Lietuvoje vardiklį – „jastreba pobilisj“ (vanagai susimušė) ir bent laikinai nesiimti sankcijų prieš rusų istorikus.
Taigi šio dokumentų rinkinio atžvilgiu turime iš ties unikalią situaciją: tiek rusų, tiek lietuvių autoriai, dalyvavę knygos rengime, yra Tėvynės Rusijos ir Tėvynės Lietuvos išdavikai!
Tačiau gal šioje vietoje iš tiesų yra teisus Lietuvos istorijos instituto laborantas Tomas Baranauskas metęs iššūkį ne tik pripažintiems istorikams, rinkinio sudarytojams dr. Česlovui Laurinavičiui ir dr. Algimantui Kasparavičiui, tačiau ir darbą recenzavusiems žinomiems Lietuvos ir Vakarų šalių mokslininkams?
Priminsiu, kad pagrindinė diskusija sukasi dėl termino aneksija vartojimo, arba dėl chronologinės ribos, kuriuo yra užbaigiamas dokumentų rinkinio pirmasis tomas. Dokumentų rinkinio sudarytojai laikėsi atsargios nuomonės, kad Lietuvos Respublikos okupacijos laikotarpis, prasidėjęs 1940 m. birželį tęsėsi iki 1940 m. rugpjūčio 3 d. ją inkorporavus į SSSR, arba aneksavus. Baranauskas tvirtina, kad tuo lietuvių istorikai, ir konkrečiai šio straipsnio autorius, pripažįsta aneksijos teisėtumą. Tačiau giliau paanalizavus Baranausko teiginius, akivaizdžiai matyti, kad jie gali būti įvertinti, kaip paprasčiausia demagogija.
Autorius, polemizuodamas su manimi dėl aneksijos termino, naudojo ir 2007 m. 9-ame „Akiračių“ numeryje publikuotą tekstą, parašytą Česlovo Laurinavičiaus ir Alvydo Nikžentaičio ir tikrai negalėjo nepastebėti, kad būtent šie „blogiečiai“ taip interpretavo aneksiją: „Išverčiant į politikų kalbą aneksijos terminą, galima pabrėžti, kad jis yra lygiai toks pats nusikaltimas prieš žmoniją, kaip ir okupacija“ (Akiračiai, 2007 Nr. 9. P. 5). Kitais žodžiais tariant, rugpjūčio mėnesį okupacija peraugo į naują kokybę, tačiau nuo to abu šie reiškiniai netapo teisėtais. Baranauskas nematė, gal pražiopsojo šią citatą ar tik ciniškai siekė apkaltinti savo oponentus istorijos revizija?
Įvertinus visą Baranausko kūrinį, peršasi būtent tokia prielaida. Autorius, neigdamas 1940 metų rugpjūčio 3 dieną, kaip Lietuvos aneksijos datą, ragina remtis solidžiais tyrimais, nurodydamas estų mokslininko disertaciją tarptautinės teisės tema. Susipažinus su paties Baranausko rekomenduota studija, tik dar labiau tenka abejoti Baranausko objektyvumu.
Aptaręs 1940 metų birželio – rugpjūčio įvykius, Baranausko rekomenduotos knygos autorius konstatuoja: „ Estijos, Latvijos ir Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940 metų rugpjūtį po jų okupacijos tų pačių metų birželio mėnesį nebuvo savanoriškas aktas ir turi būti kvalifikuojamas kaip teritorijų užgrobimas panaudojus jėgą, t.y. aneksija“ (Включение Эстонии, Латвии и Литвы в состав Советского Союза в августе 1940 года после их оккупации в июне того же года не было добровольным актом и должно квалифицироваться как насильственный захват территории, т.е. аннексия). (Lauri Mälksoo, Sovietinė aneksija ir valstybės tęstinumas: tarptautinis – teisinis Estijos, Latvijos, Lietuvos statusas 1940-1991 m. ir po 1991 m., P. 133 (internete PDF formatu).
Prisipažinsiu, nurodydamas tekstą „Vikipedijoje“, norėjau tik iliustruoti, kaip plačiai paplitęs teiginys apie 1940 metų rugpjūčio 3 dieną, kaip Lietuvos aneksijos datą. Tačiau šiuo atveju net į „Vikipediją“ patekusi informacija ne visada turi būti nepatikima, ką patvirtina ir Baranausko, kaip autoriteto, pateikiamas estų autoriaus darbas.
Tokiu būdu pripažįstant, kad tiek Baltijos šalių okupacija, tiek aneksija buvo neteisėtas Sovietų Sąjungos žingsnis, kad aneksija tik neteisėta okupacijos tąsa kitomis formomis galima būtų nesureikšminti vartojamų terminų klausimo. Tačiau atkreipti dėmesį į terminijos problemas verčia neatsakingas politikų elgesys bei chaosas painiojant šiuos terminus Lietuvos Respublikos įstatymuose. Istorikas, nenorintis politizuoti, galėtų numoti ranka į šią teisinę painiavą - juk gyvename kreivų veidrodžių šalyje, tačiau, kai politikai ima grasinti teisminiu persekiojimu istorikams, kad šie vertindami istoriją, nesivadovauja jų suformuluotomis klaidingomis istorinėmis formuluotėmis, istorinių – teisinių terminų vartojimas tampa jau ir istoriko tyrimo bei debatų su politikais lauku.
Istorijos nihilizmas, pasireiškęs diskutuojant skaudžiais 1939-1940 m., sparčiai plinta toliau. 2008 m. 04. 21 d. Šarūnas Navickis „Bernardinuose“, reikšdamas simpatijas naujai žemaičių partijai, ima ginti ir visų bent šiokį tokį istoriko išsilavinimą turinčių autorių absoliučiu niekalu vadinamą Pitchell‘o knygą „Žemaitija“, keldamas klausimą: „O kuri istorija neginčijamai autentiška?“ Tokių nuolat vis besikartojančių recidyvų šviesoje, panašiai kaip iki Sąjūdžio epochos pradžios, vėl tampame mankurtais, nenorinčiais pažinti savosios istorijos. O įsivaizdavimas, kad politikai savo nutarimais gali pakeisti istoriją, mus grąžina į tą epochą, iš kurios išsivadavome prieš 18 metų.