Į šiuos darbus anksčiau mažai kas norėjo gilintis, nes buvo galima sulaukti ir nemalonumų. Ir, kas žino, ar nebūtų tai jau tik istorija, paslėpusi valstybės puvimo iš vidaus priežastis, jeigu ne įžūlus Kristinos Brazauskienės elgesys.
Dažnai šių valdžios asmenų veiklą iki šiol slepia tylos ar net melo skraistė. Sužinoti apie A. Brazausko epochos laikų valstybę, kaip ir apie kitų valdžiusių Lietuvą asmenų poveikį mūsų kraštui, yra svarbu ir šiandien. Kitaip nesuvoksime to, kas įvyko. Kodėl žmonės nusivilia savo valstybe. Neišsiaiškinę, kas atsitiko mūsų valstybėje per tuos 20 metų, neatstatę teisingumo, negalėsime kurti ir teisingesnės Lietuvos.
Juk žmonės nusivilia ne Lietuva, o tuo, kuo Lietuva tapo: jai vadovavusių veikėjų ir jų šeimos narių asmeniniu dvaru, kur teisėsauga atliko tik aptarnaujantį vaidmenį, slėpdama jų nusikaltimus. Tik dabar sužinome tiesą apie moters, kuri nori vadintis prezidento našle, darbus. Tampa aišku ir tai, kad šioje epochoje buvo ,,dengiama“ ne tik K. Brazauskienės veikla, o šios epochos autorius rūpinosi ne tik jos gerbūviu.
Dabar visi suvokia: be įtakingo politinio ,,stogo“ šių darbų atlikti buvo neįmanoma. Dar nenutilus gedulingam A. Brazausko laidotuvių maršui viena turtingiausių šalies moterų laikoma K. Brazauskienė, tamsiais būdais sukrovusi kapitalą, panoro dar kartą įkišti ranką į Lietuvos žmonių kišenę. Šį kartą siekdama prezidento našlės rentos. Ir tai padėjo atskleisti politinės korupcijos virtuvę.
Informacijos pakanka, kad Seimo nariai įkurtų parlamentinę tyrimo komisiją K. Brazauskienės prichvatizacijos darbams išaiškinti. Tiek dėl vadinamo ,,Šešupės‘‘ valgyklos privatizavimo (1,5 tūkst. kvadratinių metrų puikiausių patalpų Gedimino prospekte), tiek ir dėl ,,Draugystės‘‘ viešbučio, kuris iki šiol žmonių akyse prichvatizacijos ir korupcijos simboliu Lietuvoje. Reikėtų išsiaškinti ir kas iš Lietuvos politikų ar teisėsaugos atstovų dengė bei numarino šias bylas.
Informacijos pakanka, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba pradėtų aiškintis, ar pagal legalias pajamas gyvena K. Brazauskienė ir jos šeima, valdanti daugybę įvairių nekilnojamojo turto objektų visoje Lietuvoje, ar dalis pinigų nenukeliavo į sąskaitas ofšorų zonoje. Juo labiau, kad K. Brazauskienė pati turėjo reikalų su EBSW žmonėmis, įkūrusiais savo verslą ofšorinėje zonoje.
Informacijos pakanka ir tam, kad būtų išsiaiškinta, ar K. Brazauskienės objekto statyboje šalia ,,Draugystės“ viešbučio nebuvo naudotos lėšos, skirtos valstybės Nacionalinio stadiono statybai, kai Vyriausybę valdė socialdemokratai, o Vilniaus savivaldybę iš A. Zuoko rankų jau buvo perėmę Tvarkos ir teisingumo partijos politikai. Svarbu nesulaukti senaties.
Bet ar imsis ši valdžia ir teisėsauga konkrečių veiksmų, ar apsiribos tik tuščiais pareiškimais? Tai gali būti lakmuso popierėlis, kuris visiems parodys, ar ši valdžia bei teisėsauga taip pat nori teisingos Lietuvos. Vis dėlto, šis klausimas liečia jau ne atskirų asmenų galimą korupciją, o greičiausiai partijų viršūnėlių inicijuotą korupciją.
Šiandieninis noras kuo skubiau pastatyti paminklą A. Brazauskui yra tik išorinė valdžios pasimetimo pusė. Suvokiama, kad reikia kuo greičiau atlikti visus darbus, įvertinant faktą, kad į Anapilį išėjo šalies vadovas. Ir po to galbūt pasistengti visiškai pamiršti aplinkybes, kaip buvo sukurta iki šiol veikianti valdžios funkcionavimo sistema Lietuvoje, kai rūpinamasi tik savo gerbūviu ir kai vogimas būnant valdžioje dažnai net nelaikomas ir vagyste.
Valstybės ateitį galėjome kurti Sąjūdžio idėjų šviesoje, bet vis dėlto buvo pasukta keliu, nubrėžtu senos partinės nomenklatūros. Juo susiviliojo ir dalis su Sąjūdžio idėjomis į valdžią atėjusių pragmatikų. Vėliau šį naują valstybės būvį užtvirtino LDDP pergalė rinkimuose į Seimą 1992 m., prezidento rinkimai 1993 m. ir LDDP klano įsiviešpatavimas penkeriems metams per patį ,, prichvatizacijos‘‘ proceso šalyje įkarštį.
Artima LDDP vadovams EBSW grupė tapo Lietuvos šeimininkė, o šių procesų faktiniu ir moraliniu lyderiu buvo Algirdas Brazauskas, kuris vėliau savo tamsius darbus pratęsė vėl sugrįžęs 2000-2006 metais, kai tapo šalies premjeru. Tada per Lietuvą nuvilnijo ,,Lietuvos dujų“, „Vakarų skirstomųjų tinklų“ ir ,,Alitos“ nauja privatizavimo-prichvatizavimo banga. Jų privatizavimo aplinkybės taip pat iki šiol skendi migloje, nors jau aišku, kad valstybė ir jos žmonės po tokių sandėrių neteko milžiniškų pinigų. O kiek pasiėmė tie, kas pardavė?
Teisinėse demokratinėse valstybėse apie kurio nors aukšto rango politiko, juo labiau šalies vadovo epochos pabaigą kalbama tada, kai tik šis asmuo pasitraukia iš savo pareigų. Ir tos šalies žmonėms nekyla jokių nemalonių siurprizų, kad kokios nors tamsios šalies vadovo, jo aplinkos žmonių veiklos detalės buvo nutylėtos ar net nuslėptos teisėsaugos, kai šis asmuo dar buvo valdžioje. Jeigu vis dėlto tokių klausimų po buvimo valdžioje atsiranda, tai šalies vadovas į juos atsako baigęs kadenciją. Atsako galbūt ir dėl to, kad po to jis pats ir jo šeimos nariai galėtų džiaugtis ramybe. Ir tik nedemokratinėse valstybėse padaromi sandėriai su sąžine bei teisėsauga, užtikrinant kad kiti asmenys, atėję į valdžią, nelies buvusio vadovo ir jo sukurto klano praturtėjimo klausimo ir visų su tuo susietų aplinkybių.
Lietuvos tradicija, deja, panaši į nedemokratinių šalių, o apie aukšto politiko epochos pabaigą prabylama tik po jo mirties. Iki tol blogus valdžios darbus stengiamasi nutylėti, nuslėpti, tikintis, kad visa tai pasimes istorijos vingiuose. Žmonės bijo apie tai viešai kalbėti, o jeigu ir pasirodo kokie nors straipsniai ar reportažai šia tema, tai tik kaip išimtis. Tie, kas apie tai prabyla laikomi baltomis varnomis. Bet kai einama tokiu keliu, tada ir kyla panašios problemos, kaip atsitiko iškeliavus į Anapilį prezidentui A. Brazauskui. Jos gali kilti kitiems šalies vadovams.
Lietuvoje A. Brazausko epochos galą ne vienas žmogus pajuto tik tada, kai šis žmogus, kurio žodis buvo įstatymas ir jam pakluso visi, atgulė amžino poilsio. Ir tik vienetai, įskaitant šio straipsnio autorių, gali ramiai pasakyti: mes apie A. Brazausko tamsius darbus kalbėjome ir rašėme ir tada, kai jis dar buvo gyvas ir norėjome, kad jis duotų visus atsakymus, bet tada šių klausimų nenorėjo girdėti nei A. Brazauskas, nei pati visuomenė. Nenorėjo girdėti ir negalėjo, nes buvo sukaustyta A. Brazausko epochos baimės ledo.
Tai daug ką pasako ir apie mūsų valstybę. Iki šiol esame neteisinė ir nedemokratinė valstybė, nors bandome save pasauliui pateikti kitaip. Aišku, teisės ir demokratijos Lietuvoje yra daug daugiau nei į Rytus nuo Lietuvos, bet iki šiol niekaip negalime priaugti prie demokratinės Europos standartų.
Atsisveikinimas su A. Brazausko epocha tampa rimtu išbandymu mūsų valstybei ir jo piliečiams, Lietuvos tautai, rodančiu, ar mes sugebame bent 20-aisiais Lietuvos gyvenimo metais be baimės žvelgti į negeroves, kurios yra mūsų valstybėje ir tos, kurios buvo praeityje. Žinoma, pagal nuopelnus reikia įvertinti ir gerus buvusių valstybės vadovų darbus.
Jei sugebėsime pagal nuopelnus atsisveikinti su A. Brazausko prichvatizacijos epocha, tada nesunku bus pasakyti „sudie“ ir kitų mūsų valstybę valdžiusių asmenų epochai.
Apie A. Brazausko epochą ir jos herojus, tikiu, bus kalbama vis daugiau, bet pats žmogus jau atsakyti, deja, nieko negali...Todėl į visus šiuos klausimus turėtų atsakyti teisėsauga ir kitos valstybės institucijos. Žmonės nori gyventi be melo laisvoje, teisingoje Lietuvoje. Tai turi suprasti valdžia ir teisėsauga.