Kiekvieno politiko, įskaitant ir šalies vadovus, atsakomybė už savo šalyje vykstančius procesus pasireiškia pagal tris esminius aspektus. Visų pirma, ar prezidentas suvokia savo asmeninę atsakomybę, ar tik norėtų užversti ją kitiems. Antra, ar valstybės vadovas pats stengiasi įveikti galimas blogybes valstybėje, naudodamas Konstitucijoje ir kituose įstatymuose jam patikėtais svertais, o gal tik kalba ir apsiriboja situacijos konstatavimu. Ir trečia: ar prezidentas jaučiasi valstybės vadovu ir savo iniciatyvas siekia įgyvendinti.
Kad mūsų valstybėje daryti kažką reikia, suprato tiek V. Adamkus, tiek ir D. Grybauskaitė. Prezidento Algirdo Brazausko kalbos priminė sovietinių laikų komunistų partijos vadovo ataskaitą, o ne teisinės demokratinės valstybės vadovo kalbą. Perskaityti metinį pranešimą prezidentui Rolandui Paksui sutrukdė apkalta. Todėl šių politikų kalbų čia nenagrinėsiu, nors jų darbai ir teisėsaugos ar teismų reakcija, o gal priešingai kai kur ir nereagavimas į juos taip pat, aišku, turėjo poveikį Lietuvos žmonių pasitikėjimui savo valstybe.
Visuose V. Adamkaus antrosios kadencijos metiniuose pranešimuose ryški mintis apie šį nepasitikėjimą. 2005 metais tapęs šalies vadovu jis teigė, jog Lietuvai didelis iššūkis yra politinis susvetimėjimas, pilietinės ir politinės brandos stoka, o taip pat ir pat tautos nykimas, lydimas nevaldomų demografinių bei emigracijos procesų. 2010 m. pirmajame savo metiniame pranešime D. Grybauskaitė irgi pažymėjo, jog grimztame į nusivylimą ir nepasitikėjimą politika, valdžios institucijomis, savimi ir savo valstybe, iš ten - tik žingsnis į bejėgiškumą ir sąstingį. Ir paragino atsigręžti į žmogų.
Bet net paskutinėje metinėje prezidento V. Adamkaus kalboje išgirdome, kad jis tarsi kažkoks pašalinis stebėtojas stebi, kas vyksta Lietuvoje. Jis ir tą kartą tik pasidalino mintimis apie Lietuvos dabartį ir ateitį bei mus, Lietuvos žmones, einančius savo istorijos keliu ir pripažino, kad kartu su Lietuva ieškojo ir ieško atsakymo į klausimą, kur yra nevisavertės mūsų visuomenės savijautos šaknys. Jo teigimu, didžiausias praradimas yra tai, kad Lietuvoje nesusikūrė, nesubrendo atvira pilietinė visuomenė, paremta socialine partneryste, kad nepavyko išlaikyti Atgimimo laikų žmonių bendrystės, atsakomybės jausmo už Lietuvą. Ir čia įžvelgė politikų bei viešojo gyvenimo dalyvių atsakomybę.
Tuo tarpu D. Grybauskaitė jau pirmajame savo pranešime bandė ieškoti priežasčių, kodėl žmonės Lietuvoje nepasitiki valdžia, politikais, politika apskritai ir konstatavo šią padėtį. Ji teigė, kad dėl visko kalta strateginio mąstymo stoka valdžioje, kur dažnai galimi užkulisiniai susitarimai. Tokia praktika tęsiasi ne pirmus metus ir kad ją pakeistumėm, reikia imtis įstatymų tobulinimo bei jų priėmimo tvarkos. Be to, esminė problema, jos nuomone, yra ir žmonių netikėjimas, kad galima apvalyti Lietuvą savo balsais. Ji pridūrė, kad tai rimčiausias įspėjimas politinėms partijoms, kurios užsiskliaudė savo siauruose partiniuose interesuose ir pamiršo žmogų. O praėjus metams savo antrojoje kalboje D. Grybauskaitė nebevardino, kokios yra valstybės problemos, bet sakė, ką padarė pati ir teikė siūlymus.
Šiose dviejų šalies vadovų kalbose ir atsispindi pirmas esminis skirtumas - kaip jie patys suvokia savo atsakomybę už įvykius valstybėje. Jos V. Adamkus nepripažino ir po dešimties metų valdymo, o D. Grybauskaitė atkreipė į tai dėmesį tik po dvejų metų buvimo valdžioje. Tuo tarpu išbuvęs valdžioje pirmuosius antrosios kadencijos metus V. Adamkus teigė, kad jam tenka tik konstatuoti, kad sulaukusioje šešiolikos metų atkurtojoje Lietuvos valstybėje matome didėjantį piliečių nusivylimą ir silpnėjantį patriotizmą.
D. Grybauskaitė tik konstatuoti nesiruošia. Jau antrajame savo metiniame pranešime ji pareiškė, kad situaciją ir aktualijas kiekvienoje gyvenimo srityje ji stebi, analizuoja ir reaguoja, nelaukdama metinių progų. Ir ji, kaip valstybės vadovė, išsakė, ką ji pati padarė per praėjusius metus, kad keistų padėtį šalyje, nesikratydama atsakomybės ir nurodydama kliūtis.
Ir prezidentė D. Grybauskaitė nevengia atsakomybės adresuoti kitoms valdžioms Lietuvoje. Visų pirma Seimui, kas ypač tapo aišku jos antrojoje kalboje, kai ji prabilo apie korupcinių įstatymų gimimo priežastis. Taip pat teisėsaugai ir teismams, vis dar nesugebantiems įgyvendinti teisingumo. Abu šalies vadovai negailėjo kritikos ir partijoms.
Prezidento atsakomybės klausimas V. Adamkaus kalbose išsiplauna ir dėl to, kad jis jose beveik nerado vietos pakalbėti apie įstatymines iniciatyvas, kurias pats siūlė. Gal dėl to, kad jų ne tiek daug buvo. 2007 m. jis paragino Seimo narius skubiau svarstyti Teismų įstatymą, o vėliau ne kartą pareiškė, kad jų priėmimas yra įstrigęs. Vėliau jam rūpėjo įstatymo pataisos, kurios uždraustų fiziniams ir juridiniams asmenims finansuoti partijas, kas turėtų sumažinti pernelyg glaudų ryšį tarp verslo ir politikos, bet baigęs kadenciją, pripažino, kad šios pataisos dulka dar Seimo stalčiuose.
2006 m. pranešime V. Adamkus užsiminė apie ilgai, net septynerius metus, Seime vilkinamą Valstybės politikų etikos kodeksą. Tai ir viskas. Prie vienų įstatymų pataisų parengimo prisidėjo Prezidentūra, dėl kitų tik apgailestavo.
Šiuo požiūriu D. Grybauskaitės metiniai pranešimai ir jos veikla yra visiška priešingybė. Ir tai yra antras esminis bruožas, skiriantis V. Adamkaus darbus nuo D. Grybauskaitės. Jau pirmajame savo metiniame pranešime, atsakydama į visuomenės lūkesčius, prezidentė D. Grybauskaitė suformulavo kertinius uždavinius Seimui, priimant antikorupcinius įstatymus. Visiems šiems siūlymams Seimas pritarė. Daliai - iš karto, dalį atmetė ir sulaukęs prezidentės veto vis tiek priėmė, nors kai kur ir sudėliojo saugiklius, apsunkinančius įstatymų įgyvendinimą.
Antrojoje metinėje kalboje D. Grybauskaitė atkreipė dėmesį, kodėl vetavo Seimo priimtus įstatymus, įskaitant tuos, kur atsispindėjo jos, kaip valstybės vadovės iniciatyvos, kur įžvelgė korupcines skyles ir pareiškė, kad ypatingą dėmesį skirs įstatymų kūrimo procesams. Taip pat kalbėjo apie jų įgyvendinimą ir kad nuo to priklausys teisėsaugos institucijos ir teismų darbo vertinimas, nes teisėsaugai ir teismams jau buvo suteikta ir dar turėtų būti duodama papildomų, naujų veiksmingų instrumentų kovai su korupcija, įskaitant ir galias vykdant įstatymą dėl neteisėto turto konfiskavimo. Ji taip pat savo kalboje paleido į apyvartą ir skambią frazę apie tai, kad daugiau kyšininkų vaikšto laisvėje nei sėdi už grotų, kuo turbūt atkreipė dėmesį, jog Seimas turėtų apsvarstyti Baudžiamojo kodekso pataisas, leidžiančias sugriežtinti laisvės atėmimo bausmės už ekonominius nusikaltimus taikymą.
Ar šiuos prezidentės D. Grybauskaitės žodžius teisėsauga ir teisėjai išgirs labiau nei panašius V. Adamkaus paraginimus, parodys laikas.V. Adamkus, pavyzdžiui, 2006 m. pranešime teigė, kad asmeniškai reikalaus atitinkamų teisėsaugos institucijų atidžiai stebėti europinių struktūrinių fondų lėšų įsisavinimą, ne kartą laidė kritikos strėles į teismų ir teisėsaugos daržą, bet jo dažnai niekas negirdėjo. Todėl jau 2008 m. pranešime jis pripažino, kad net Nacionalinė kovos su korupcija programa virto formaliu susirašinėjimu tarp valstybės institucijų, o jos pagrindinis tikslas - šalinti korupcijos paplitimo priežastis – nesulaukė deramo dėmesio.
Toje kalboje taip pat pareiškė, jog valdžios politika neduoda rezultatų svarbiausiose šalies gyvenimo srityse - ten, kur pokyčiai tiesiog būtini, o galimus laimėjimus užgožia būtent valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams, skatinantys nepasitikėjimą valstybe. Bet neaišku, ar V. Adamkus laikė save valdžia?
D. Grybauskaitė save tokia valdžia tikrai laiko. Ir tai yra dar vienas esminis jos skirtumas nuo V. Adamkaus, bent jau antrosios kadencijos metu. Šį D. Grybauskaitės suvokimą jaučia teisėsauga bei teismai, išgyvenę ir galvų kapojimo metą. Seime jau matosi nepasitenkinimo ženklų prezidentės D. Grybauskaitės žingsniais, kurie lyg ir pažemina, jų nuomone, Seimo vietą valdžių sąrangoje. Neigiami jausmai prezidentės D. Grybauskaitės atžvilgiu, matyt, tik sustiprės po jos kritikos parsidavėliams bei atskiroms grupėms, atsakingoms už korupcines landas įstatymuose, bet parlamento nariai kol kas dar įvykdo prezidentės prašymus.
Ko jau ko, bet prezidentei D. Grybauskaitei tikrai negalima prikišti atsakomybės stokos už tai, kas vyksta valstybėje, bet akivaizdu yra kita: Lietuva bus stipri teisinė ir demokratinė valstybė tik tada, kai joje bus ne tik stipri ir norinti dirbti prezidentė, bet ir turintis tautos bei piliečių palaikymą Seimas, įstatymus taikanti lygiai visiems teisėsauga, teismai, o taip ir aktyvi, žinanti, ko nori, tauta. Trijų paskutinių labai svarbių teisinės demokratinės valstybės elementų kol kas Lietuvoje neturime, todėl yra nevėlu pagalvoti kiekvienam apie savo atsakomybę už valstybę, tačiau nemažiau svarbu yra nemenkinti ir kitų darbų, jeigu tai yra daroma bendram labui Lietuvos įstatymų rėmuose.
Labai norėtųsi tikėtis, kad prezidentės D. Grybauskaitės kitoje metinėje kalboje atsiras vietos ir žodžiui „tauta“, kurį V. Adamkus dažnai minėjo šalia pilietinės visuomenės ir valstybės. D. Grybauskaitė kalba daugiau apie žmogų, kartais pilietį arba visuomenę, tačiau be tautos valstybės teritorija yra tik žemė, apibrėžta valstybės sienomis. Tik atsiradus visiems trims komponentams: tautai, piliečiams ir valstybei bus galima tikėtis ir eilinių žmonių, ir valdžios atstovų atsakomybės už mūsų krašto likimą, o tai yra geriausias kelias ugdyti pasitikėjimą savo valstybe ir patriotizmo jausmus.