Atsakymas yra labai paprastas: noras gyventi gimtojoje žemėje, kur kalbama tavo gimtąja kalba, pagarba savo valstybės ir tautos kultūrai bei istorijai bei viltis, kad ši valstybė, kurioje gyvens ne kokie nors pašalaičiai, o mylintys Lietuvą žmonės, kada nors atsistos ant kojų ir įveiks visas savo negandas. Taps ne mažiau teisine, demokratine, ne mažiau ekonomiškai ir socialiai išsivysčiusia valstybe nei kiti Europos kraštai, bet skirtingai nuo jų neužmirš savo tautos šaknų. Ir dar vienas dalykas skatina mylėti žmones savo gimtąjį kraštą. Graži gamta. Dar beveik neišnaikinta, panašiai kaip Skandinavijos kraštuose, bet ir į ją tiesiasi purvinos, asmeninių ir grupinių interesų stumiamos rankos.
Lyg neturėdamas kitų darbų Seimas imasi būtent tų įstatymų, kurie naikina vieną iš nedaugelio likusių saitų su savo žeme Lietuvoje – gamtą. Svarsto tuo pačiu metu, kai Lietuvoje skausmingai suvokiama, kad mūsų maža, kelis milijonus gyventojus turinti valstybė per dvidešimt nepriklausomybės metų prarado beveik trečdalį gyventojų. Ir negirdi net ir Nacionalinės premijos laureatų protesto balso, raginančio bent jau neliesti gamtos. Į šviesą išlenda interesai tų, kurie savo sklypus atsikėlė iš įvairių Lietuvos pašalių prie upių, ežerų ar net jūros, bet negali juose nieko daryti, nes tai draudžia įstatymas, reikalaujantis saugoti gamtą. Tarsi kažkoks paskutinis mohikanas, užsilikęs per klaidą plačios savivalės jūroje.
Tiesa, ir to įstatymo nedaug kas paisė, tvoromis iki pat vandens apstatytose pakrančių teritorijose darė, ką norėjo. Bet tai kitas klausimas. Kaip padaryti, kad Lietuvoje ne tik būtų priimti geri įstatymai, bet kad jie būtų ir vykdomi. Žinoma, ir žmones apgavo valstybė, kai išdalino sklypus iki ežero, upės ar jūros kranto, nors pagal įstatymą žemė prie pat vandens yra visų Lietuvos piliečių. Vėliau kai kurie tuos sklypus pardavė už rinkos kainą. Nesvarumo būklėje atsidūrė nekalti žmonės, apgauti valstybės ir tų, kurie tą žemę ,,susiveikė“. Kurie norėjo tik vieno: turėti savo žemės lopinėlį toliau nuo miesto, prie vandens, kur galėtų atsipalaiduoti su šeima po sunkių savaitės darbų.
Visą šią juridinę situaciją, akivaizdu, reikėjo kažkaip sureguliuoti. Bet buvo dvi galimybės. Viena: akcentuojant visų Lietuvos piliečių konstitucinę teisę naudotis savo šalies gamtos teikiamais malonumais, numatant ir griežtą atsakomybę už šios gamtos niokojimą bei šiukšlinimą ir ieškant sutarimo, kad įsigiję sklypus prie vandens telkinių turėtų galimybę džiaugtis privatumu šiame savo žemės lopinėlyje.
Bet buvo ir kita galimybė. Matyti visų pirma interesus tų, kurie mėgsta save vadinti šalies elitu, tarp kurių, matyt, yra ir šio Seimo narių ar už jų stovinčių kitų įtakingų asmenų ir atverti visas duris jau įstatymo tvarka įgytuose sklypuose miškuose, prie vandens telkinių daryti, ką šie nori, per daug nekreipiant dėmesio į kitų valstybės piliečių interesus. Atrodo, kad šiuo keliu Seimas ir nori eiti. Žinoma, jeigu jo nesustabdys visuomenės balsas.
Šią savaitę Seimas vėl grįš prie Miškų įstatymo svarstymo. Jo dėka norima įgyvendinti įtakingų mūsų valstybės veikėjų interesus. Yra ir kitas įstatymo projektas: dėl leidimų daryti ką nori saugotinose valstybės teritorijose. Žinoma, prisidengiant paprasto žmogaus vargais suremontuoti trobą, bet nutylint, kiek sklypų šiose teritorijose įsigijo Seimo nariai ir už jų stovintys asmenys.
Tiesa, svarstant Miškų įstatymą, Seimui teko žengti vieną žingsnį atgal. Išsigandus visuomenės balso, atsisakyta suteikti galimybę miškuose statyti gyvenamųjų namų kvartalus, ten, kur anksčiau pagal juridinius dokumentus joks gyvenamasis namas nestovėjo. O juk naujų gyvenamųjų namų statyba verstų kirsti ištisus miškų plotus. Kitaip ne tik namų, bet ir komunikacijų nepravesi. Šiam sumanymui sužlugus, atsisukta į pakrantes, nes, kaip sako vienas iš visuomenės protesto prieš savivalę miškų teritorijoje galinčio atverti Miškų įstatymo priėmimą iniciatorius ornitologas judėjimo „Už gamtą“ vadovas Algirdas Knystautas, ,,miško glūduma, kur nėra vandens, nedaug ką domina. Miškų įstatymu yra siekiama, prisidengiant paprastais žmonėmis, prastumti aferą ir leisti apstatyti ežerų, upių pakrantes“.
Ir kas įdomiausia: šio proceso priešakyje stovi Seimo Aplinkos apsaugos komitetas ar bent jau jo pirmininkas konservatorius Jonas Šimėnas, kurį neseniai kaltino interesų konfliktu, kai buvo priiminėjamas įstatymas dėl alternatyvių, atsinaujinančių energetinių išteklių. Dabar ir vėl Seimo salėje skambėjo jam kaltinimai dėl interesų stumiant jau kitą įstatymą. Pats J. Šimėnas reikalavo kaltinimus paneigti. Bet kas gali patikrinti deklaracijose surašytus Seimo narių interesus, įvertinti, ar jų šeima, artimieji gyveno pagal pajamas, ar negavo kokios naudos iš Seime prastumtų įstatymų? Net prokuratūra negali apklausti Seimo narių. Juos saugo teisinė neliečiamybė.
Praėjusios savaitės įvykiai, balsuojant dėl jos atėmimo iš buvusio „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nario Evaldo Lementausko parodė, kad kiti Seimo nariai nėra aktyvūs, kai reikia ją atimti. Ką žinai, gal vėliau bus balsuojama ir dėl tavo teisinės neliečiamybės. Juo labiau nėra garantijų, ar toks politikas neprabils prokuratūroje ir teisme apie nurodymus, gautus iš partijos vadovų, daryti tamsius darbus. Jau geriau tegu tokie nemalonūs ne tik atskiriems politikams, bet ir partijoms tyrimai bus numarinti arba visai nepradėti.
O žmonėms visa tai regint, tenka tik spėlioti. Kur koks Seimo narys ar kitas valdžios pareigūnas, politikas kokius interesus turi, jeigu stumia vieną ar kitą žalingą visuomenei įstatymą. Galbūt padorūs Seimo nariai, kurių yra ir šiame parlamente, patys galėtų pasiūlyti, kaip valstybės tarnybos turėtų patikrinti jų deklaruotų interesų ir pajamų skaidrumą, ne tik suvedant skaičiukus sausoje pateiktų deklaracijų buhalterijoje? Juk kitaip gėdos ir atsakomybės šleifas vienodai tenka visiems. Ir tiems, kurie yra valdžioje, ir tiems, kurie opozicijoje.
Kas tada supras toje kaltinimų jūroje, kuris Seimo narys buvo kaltas, o kuris – ne. O šiandien reikėtų, kad ir vieni, ir kiti be jokių išsisukinėjimų paaiškintų, kodėl Seimas trukdo prokuratūros ir teismų darbą, aiškinantis politinės korupcijos bylas. Ir kodėl visuomenininkui aplinkosaugininkui, remiamam kultūros šviesuolių, tenka stoti į kovą prieš aplinkosaugininku besivadinantį politiką bei jo stumiamus įstatymus.
Kol kas politinis gyvenimas Lietuvoje dar nėra toks skaidrus kaip demokratinėse Europos valstybėse. Politikų interesai skendi migloje. Todėl visuomenei tenka protestuoti prieš šių interesų išraišką: parengtus įstatymo projektus ir kitus valstybės teisinius aktus, kad nereikėtų padoriems Lietuvos žmonėms iš savo krašto emigruoti, suvokus praloštą kovą už savo valstybę prieš purvinus kai kurių jos veikėjų interesus. Šiandien tai yra kova už gamtą ir tikrą aplinkosaugą. Rytoj ji gali būti už visų piliečių, o ne įtakingų asmenų pažeidusių įstatymus, interesų gynimą naujai rengiamame Baudžiamajame Kodekse, kuris mums stojant į ES buvo pakoreguotas taip, kad pakliuvusieji į valdžią, jei neturėjo sąžinės, galėjo pelnytis, kiek norėjo, be atsakomybės.
Tenka dar kartą naujomis aplinkybėmis pripažinti: valdžios ir teisėsaugos savivalę gali pažaboti tik aktyvūs piliečiai, žmonės neabejingi savo valstybės ir tautos likimui. Tam yra būtina neegoistiškų interesų vedamiems žmonėms, tarp jų tautos šviesuoliams, apsisprendusiems skirti dalį laiko visuomenės gyvenimui, ieškoti bendrų sąlyčio taškų, paremti vieniems kitų iniciatyvas.
Kitaip atskirų organizacijų, net ir labai iškilių žmonių pareiškimai liks tik balsas tyruose. Aplinkosauga bus suprantama, kaip gamtos naikinimas. Kova prieš korupciją, kaip naujų korupcinių įstatymų kūrimas. O valstybė ir jos valdžia, kaip tam tikros institucijos, kurios tarnauja tik ,,grupės draugų“ interesams, paliekant vienintelę teisę kitiems Lietuvos žmonėms: emigruoti.