Drįstu teigti, kad žmonių bejėgiškumo jausmas savo valstybėje yra viena didžiausių problemų šių dienų Lietuvoje. Teisinėse demokratinėse šalyse yra ne vienas instrumentas, leidžiantis išgirsti piliečių nuomonę apie įvairaus lygio svarbos gyvenimo klausimus, bet didžioji jų dalis Lietuvoje neveikia, išskyrus nuomonių apklausas, kurias vykdo tiek valstybės, tiek ir privačios institucijos. Kalbant apie piliečių teisę lemti Lietuvos gyvenimą, dažnai ji ir pasibaigia suteikta teise rinkti valdžią, kuri turėtų atstovauti mūsų interesams. Kaip rodo įvykiai po šių savivaldybių rinkimų, dažniausiai atstovauja tik sau ir neretai tokie, kuriais jau galėtų ir turėtų pasidomėti teisėsauga.
O vis dėlto, svarbiausius Valstybei ir Tautai klausimus spręsti, kaip teigia mūsų Konstitucija, turi tauta ir piliečiai referendumo būdu. Bet, ar ši teisė yra užtikrinta Lietuvoje? Kodėl ji palikta tik valdžiai, kai dėl referendumo inicijavimo pakanka susitarti ketvirtadaliui šalies Seimo? Tiek balsų, esant politikų sutarimui, dar galima surinkti, bet ką daryti, jeigu politikų interesai skiriasi nuo piliečių interesų. Pavyzdžiui, kai kalbame apie gerų, galinčių užlopyti visas landas antikorupcinių įstatymų priėmimą, suvokiame, jog sunkiausia yra ne tokį įstatymo projektą parengti, o jį priimti Seime ir kiekvieną kartą džiaugiamės, jeigu Seimo nariai jo nesugadino, nepadarė nuo priėmimo pradžios neveikiančiu, atveriančio kelią naujoms landoms.
O dabar studentų vadovams ir eiliniams studentams sakant, kad aukštojo mokslo reformoje yra daugybė skubiai taisytinų vietų ir inteligentijos žmonėms (tarp jų ir valstybės kūrėjams) suabejojus švietimo ministro kompetencija, girdime trumpą ministerijos atsakymą: peržiūrėsime savo žingsnius tik tada, kai patys nuspręsime. Ir Vyriausybė tai tik nebyliai stebi.
Remiantis mūsų Konstitucija, inicijuoti referendumą gali ir 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę Lietuvos piliečių, bet kai įsigilini į aplinkybes - per kokį laiką reikia surinkti piliečių parašus referendumo sušaukimui, kokius apie save duomenis turi pateikti žmonės, remiantys šią iniciatyvą, kokias plačias galimybes turi valdžios institucijos tuos parašus vėliau ,,išbrokuoti“, kaip yra neatsižvelgta į gyventojų emigracijos lygį, vertinant galimus referendumo rezultatus - supranti, kad Lietuvoje piliečiams suteikta teisė referendumo teisė yra realiai neveikianti ir turi būti skubiai taisytina. Referendumo teisė neveikia ir jeigu žmonės norėtų spręsti savo miesto, rajono gyvenimo svarbiausius klausimus.
Žinoma, ne kiekvieną kartą reikia inicijuoti referendumus, kurių surengimas kainuoja nemažus pinigus. Tokią prabangą gali leisti tik tokia turtinga šalis, kaip Šveicarija. Kita vertus, nedaugelis Europos valstybių pasižymi tokiais miližiniškais emigracijos mastais, kaip Lietuva, nedaug kur yra toks didžiulis atotrūkis tarp valdžios ir piliečių. Jeigu referendumas Lietuvoje taptų ir visuomenės iniciatyva, tai jį būtų galima organizuoti taupant mokesčių mokėtojų lėšas tik per rinkimus. Bet teisinėse demokratinėse valstybėse ne tik referendumu galima sužinoti savo valstybės piliečių nuomonę. Yra dar ir viešos valdžios konsultacijos su piliečiais.
Deja, Lietuvoje iki šiol neveikė ir šis mechanizmas. Tai, kad valdžia prieš kurį laiką paskelbė, kad nori sulaukti gyventojų pasiūlymų, kaip būtų galima sumažinti kontrabandą, o dabar ir kaip sumažinti nedarbą, yra sveikintinas žingsnis, bet sustota pusiaukelėje. Ar valdžia informavo, kokius pasiūlymus pateikė žmonės? Ar apibendrino juos? Ar paskelbė, kurie iš jų pasirodė jai nepriimtini ir dėl kokių priežasčių?
Ji pagimdė tik savo siūlymus ir galima suabejoti, ar patys žmonės siūlė įvesti kasos aparatus, ragino Mokesčių inspekciją stebėti dažniausiai per Rusijos ir Baltarusijos sieną keliaujančius asmenis, ar šie negyvena ne pagal pajamas, vietoj to, kad ši pasidomėtų vietos valdžios ir nacionalinio lygmens politikais, partijomis - ar jų nemaitina kontrabandiniai pinigai. Ar tikrai žmonės siūlė riboti galimybę atsiskaityti grynaisiais pinigais, o svarbiausia, neaišku, ar geri siūlymai nenuėjo į smėlį.
Viešosioms konsultacijoms Lietuvoje nėra vietos nei pagal mūsų šalyje veikiančias teisines normas, nei pagal mūsų tarptautinius įsipareigojimus. Lietuvoje iki šiol praktiškai neveikia tarptautinė Orhuso konvencija, kurią Lietuva jau seniai ratifikavo. Pagal minėtą konvenciją piliečių reikėtų klausti, kur ir kaip galima vykdyti statybas, naikinti žaliuosius plotus, kas Lietuvoje daroma ignoruojant Lietuvos gyventojų nuomonę. Geriausiu atveju tik informuojama apie numatomus planus kažkokiuose pranešimuose. O jeigu koks nors pilietis pakiltų ginti savo teisę gyventi normalioje aplinkoje, ar jam nenutiks kaip tam žmogui, kuriam kitų valstybių valdoma kompanija TEO be problemų išrašė 12 milijonų litų ieškinį. Už teisę būti atsakingu, domėtis, kas vyksta, protestuoti, surašytą mūsų šalies Konstitucijoje.
O jeigu kalbama apie mūsų tautos ir valstybės gyvenimo simbolius, ar čia yra palikta teisė Lietuvos piliečiams reikšti savo nuomonę, taip, kad išgirstų ir valdžia? Ar čia nesusiduriame ir su kita situacija, kai kurie tos pačios visuomenės nariai: architektai, menininkai, inžinieriai, kitų profesijų žmonės suvokia, kad tartis su kitais visuomenės nariais neverta. Svarbiausia - susitarti su valdžia, kuri viską sprendžia. Todėl kaip iš gausybės rago pasipylė susitarusių su valdžia menininkų darbai, tokie, kaip vamzdis prie Neries, Mindaugo sapnas po tiltu ar koks kitas ,,šedevras“, kurio žmonėms kažin, ar reikia, bet reikia tam, kas sugebėjo prieiti prie valdžios. O gal ir kai kuriems tos pačios valdžios veikėjams, supratusiems, kad per tokį meną galima plauti pinigus.
Ir baisūs paminklai, skirti įamžinti labai svarbius mūsų valstybei įvykius ar asmenybes dar laukia pastatymo Lietuvoje. Jei juos žmonės pamatytų kaip projektą paminklo Nepriklausomybės kūrėjams, lietuvybės puoselėtojams Vileišiams, kažin, ar norėtų, kad tai išvystų dienos šviesą. Galime tik džiaugtis, kad kol kas jie neįgyvendinti, nes valstybėje nėra lėšų.
O Gedimino griūvantis kalnas su pilimi, tapusia mūsų valstybės simboliu? O Katedra, kurios sienos aižėja, ypač ties Valavičių koplyčia. Ar tai žinome ir ar tai mums rūpi? Ar tauta nebeturi lūkesčių ir norų, kai kalbama apie mūsų valstybės simbolių išsaugojimą, atkūrimą ar sukūrimą, nes reikia galvoti apie tai, kaip išgyventi, prasimaitinti, nors valdžia kalba apie ekonomikos augimą?
O gal turi, bet galvoja, kad nuo mūsų balso niekas nepasikeis. Supranta, kad Valdovų rūmai galėjo būti pastatyti tik todėl, kad to panorėjo įtakingiausias to meto politikas. Ir buvo skirta tiek pinigų, kiek šis norėjo, nepasidomėjus, kur tie pinigai nuėjo. O jeigu panorėtų kažką svarbaus valstybėje pastatyti žmonės? Pavyzdžiui, paminklą tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, kurio, kokia gėda, Vilnius mūsų valstybės sostinė iki šiol neturi, nors projektas yra dar nuo tarpukario Lietuvos laikų ir jis neprimena tų baisių siūlymų, kurie dabar dažnai gimsta.
O, jei būtų panorėta su visuomenės kontrole pastatyti skaidriai Tautos namus, apie kuriuos svajojo tas pats J. Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kiti to meto lietuvių šviesuoliai ir ką daug metų norėjo įgyvendinti šių dienų mūsų valstybės inteligentai, įskaitant ir poetą Justiną Marcinkevičių. Ar tada valdžia šį balsą išgirstų? O jeigu pareikalautų neversti istorinės Lukiškių aikštės Vilniuje asfalto grindiniu su pakraštyje stovinčiais medžiais, kur nebeliktų vietos žmonėms? Jeigu būtų vietos referendumas, nuomonę galėtų išsakyti visi žmonės. Ne tik ekspertai.
Turi būti kelias, kaip visuomenė išsako savo nuomonę, kuri gali būti ir kitokia, nei norėtų valdžia ar prie jos priėję asmenys.Vargu, ar pakanka jau tik pareiškimų po to, kai viskas nuspręsta. Būtinos diskusijos svarbiausiais valstybės ir tautos gyvenimo klausimais ir mechanizmai, kaip tų diskusijų rezultatai privalo tapti sprendimais. Lietuvoje, kur nėra tradicijos girdėti savo tautos balsą, tai nelengva padaryti. Šalyje, kur realiai neveikia referendumas, kaip piliečių iniciatyva, nevyksta valdžios viešosios konsultacijos su žmonėmis, neįgyvendinta Orhuso ir kitos tarptautinės konvencijos, nepadaryta daug kitų sprendimų, suteikiančių teisę ir tiems, kas nėra valdžioje, dalyvauti valstybės gyvenime, kyla problema, kad tauta ir atskiras žmogus nesijaučia šeimininkais savo valstybėje.
Bet, svarbiausia, turime atsakyti ir patys: ar norime burtis kartu į įvairias visuomenines organizacijas, diskusijų klubus, forumus, būti aktyvūs savo valstybės piliečiai, kad pasiektume, jog šis balsas taptų Lietuvos balsu. O tada galėtume priversti ir valdžią padaryti realiai veikiančiu referendumo įstatymą, rengti su visuomene viešąsias konsultacijas, sukurti visas sąlygas, kad savo valstybėje žmonės jaustųsi šeimininkais, o ne priedu prie valdžios.
VISUOMENINIS DISKUSIJŲ FORUMAS "TAUTA, PILIEČIAI, VALSTYBĖ"
Kviečia 2011 m. balandžio 7 d. (ketvirtadienį) į ketvirtąjį susitikimą tema
ŽVILGSNIS Į LIETUVĄ NUO GEDIMINO KALNO
Apie Gedimino kalno ir Katedros išsaugojimą, požiūrį į Valdovų Rūmus ir Tautos namus, Lukiškių aikštę. Jono Basanavičiaus ir Vileišių paminklus išsakys:
Romas Pakalnis, Lietuvos Nacionalinės UNESCO Komisijos Pirmininkas
Birutė Kulnytė, Lietuvos Nacionalinio Muziejaus Direktorė
Napoleonas Kitkauskas, Restauratorius, Architektūros istorikas
Antanas Gudelis, Tautos Namų Santaros Valdybos Pirmininkas
Marius Šaliamonas, ,Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo konkurso komisijos narys
Vytautas Rubavičius, Rašytojas, kultūrologas
Pokalbį veda politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas
Renginys vyks Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje
(Gedimino pr. 3, Vilnius)
Pradžia - 18 val.
Kviečiame dalyvauti ir pareikšti nuomonę mokslinės, akademinės
bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmones, studentijos atstovus,
visuomeninių organizacijų narius, visus, visus, kam rūpi Lietuvos
valstybė ir jos ateitis, tuos, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis
atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą.