A.Matonis. V.Valentinavičius: pilkas, bet ne kardinolas

 (268)
Toks premjero patarėjas Virgis Valentinvičius kartais pavadinamas „pilkuoju kardinolu“ Nr.2 ir lyginamas su pirmuoju tokį titulą pelniusiu Albinu Januška – vienu iš ryškiausių modernios Lietuvos vidaus ir užsienio politikos architektų per du tarnystės savo valstybei dešimtmečius kuo įvairiausiose pareigose, tarp jų – Nepriklausomybės akto signataro, URM sekretoriaus, prezidento vyriausiojo patarėjo ir kitose.
Audrius Matonis
Audrius Matonis
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Veikiausiai ne visi, dabar pavartojantys „pilkojo kardinolo“ sąvoką, skaitė bent jau „Tris muškietininkus“, tad verta prisiminti, kad tokią pravardę 17 amžiuje gavo tėvu Žozefu vadinęsis kapucinų vienuolis, kuris, pats likdamas šešėlyje, darė didelę įtaką kardinolui Rišeljė, valdžiusiam Prancūziją karaliaus Liudviko XIII vardu.

Dabar taip vadinami ypatingai galingi sprendimų lėmėjai, veikiantys neoficialiai ir vengiantys dėmesio.

Kai pasikeitus politinei konjunktūrai A.Januškai prieš penkerius metus teko trauktis iš valstybės tarnybos ir politikos scenos, rašiau:

„Taip, tiesa, A. Januška (...) kartais net ir draugų buvo pravardžiuojamas pilkuoju kardinolu. Taip, kartais jo įtaka valdžios koridoriuose atrodė stebėtinai didelė, kartais buvo sunku iškart suprasti strateguojamų sprendimų logiką. Tačiau net ir kritikų jis buvo laikomas žmogumi, kuriam priskiriama originalių ir drąsių sprendimų autorystė. Tokių sprendimų, kurių padaryti vieniems neužteko proto, o kitiems – drąsos.

To, ko ypač reikėjo, pavyzdžiui, slopinat vietinių veikėjų peršamas klejones apie dabar niekam nebeįdomią „neutralumo politiką“, derantis su latviais dėl jūros sienos, su rusais – dėl Kaliningrado tranzito, kai reikėjo įtikinti atsargius vakariečius, kad mes tinkami NATO narystei, ar ieškoti būdų atsiimti rusų užimtus prieškario ambasadų pastatus.“

Teigiama, kad partijos lyderio ir vienos karingos ministrės ypač adoruojamas buvęs „doras žurnalistas“, tapdamas konservatorių partijos nariu, užsitikrino vietą pirmajame partijos kandidatų penketuke per būsimuosius Seimo rinkimus. Įdomu, kaip į tai reaguos partijos mohikanai, atsidursiantys žemiau penketuko, tikėtina – ir pateksiančiųjų į Seimą - brūkšnio.
Audrius Matonis

Ar panašių nuopelnų galima būtų priskirti V.Valentinavičiui? Neprisiminiau nė vieno. Arba neturi, arba dirbo Lietuvai taip slaptai, kad net jo tiek velėtas VSD galėtų pavydėti. “Wikipedioje” skelbiama jo profesinė biografija yra gana lakoniška, žurnalistinis įdirbis prasideda Lietuvai jau įtvirtinus savo valstybingumą. Išties būtų įdomu pasiklausinėti buvusių studentų, kokias filosofijas V.Valentinavičius dėstė dar sovietmečiu Vilniaus valstybiniame Vinco V.Kapsuko universitete. Gal jis - didis konspiratorius?

Bet ir į tokį nepanašus: viešumon per „Wikileaks“ išlindę jo samprotavimai JAV ambasadoje apie esą būtinai keistiną LRT vadovybę iš esmės niekuo nesiskiria nuo to, ką jis kalbėjo ir viešai – per vieno oligarcho TV kanalą ir, regis, kito valdomą radiją. Tik tuomet dar niekas nesipiktino patarėjo pareiškimais ir nestatė į jam priderančią klerko vietą.

Kaip kad daro dabar: opoziciniai tvarkiečiai ir socialdemokratai reikalauja premjero pasiaiškinti, kieno vardu – savo ar patrono – rezgė planus perimti visuomeninį transliuotoją (tai jam, beje, netrukdė karts nuo karto svečiuotis LRT eteryje), ir žada siekti jo atstatydinimo. Tiesą pasakius, vertėjo jau prieš porą metų, kai šis valdininkas samprotavo apie pastarosios vyriausybės „gerumą“ vien todėl, kad ji ne socialdemokratų. Arba po to, kai pernai vasarį miestui ir pasauliui pasklido štai tokia žinia iš ministro pirmininko spaudos tarnybos:

„Dabar opozicija reiškia populizmą, destrukciją ir chaosą, o ne stabilumą, kurio labiausiai reikia krizei įveikti“.

Valdžios ir opozicijos dialoge būna ir aštresnių vertinimų. Tačiau cituotųjų autorius tuomet nebuvo politikas, nebebuvo politikos apžvalgininkas, o valdininkas – tas pats premjero patarėjas V.Valentinavičius. Valdininkas, kad ir politinio pasitikėjimo, samdytas už kuo įvairiausių politinių pažiūrų, ne tik dešiniųjų, mokesčių mokėtojų pinigus. Opoziciją niekinančius apibūdinimus V.Valentinavičius išplatino džiūgaudamas dėl tuomet paaugusių Tėvynės sąjungos ir smukusių opozicinių partijų reitingų.

V.Valentinavičiaus veikla valdininko kėdėje vertė ne kartą gūžčioti pečiais. Įskaitant buvusio žurnalisto mėginimus reguliuoti buvusių kolegų bendravimą ne tik su savo patronu, bet ir Seimo pirmininke, ar pastangas neprileisti LRT talkininkės prie A.Kubiliaus per vizitą JAV.
Audrius Matonis

Ankstesnis žiniasklaidos talkininkas V.Valentinavičius tuomet jau porą mėnesių buvo išdirbęs TS-LKD pirmininkui ir Vyriausybės vadovui A.Kubiliui, tad gal tokiu komentaru norėjo atkreipti dėmesį į savo kaip patarėjo veiklos efektyvumą. Nei valdininko darbdavys, nei apdalintieji jo epitetais tuomet nereagavo į panieką opozicijai - privalomam pilnakraujės demokratijos atributui. Kaip kad tyli dabar ir pats V.Valentinavičius – valdančiųjų reitingams senokai nusmurgus, ar paviešinus jo samprotavimus JAV ambasadoje apie jam netinkančią LRT administraciją. Pastarųjų jis net „neatsimena“. Įkvepiantis principingumas.

Narsesnis atrodė, kai ėjo vartyti tebetiriamos „mailiaus“ bylos – ar neminimi kartais joje įtakingi konservatoriai. Šurmulys tada lyg ir kilo, bet šurmuliu viskas ir baigėsi. Patarėjas Vyriausybės koridoriuose tuo tarpu, anot tai mačiusiųjų, „audė“ – ką ten opoziciją ar FNTT – net ir kai kuriuos ministrų kabineto narius už „partinės linijos nesilaikymą“. Arba Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovą – kam drįsta domėtis jo žvejų-museliautojų būrelio veikla.

Vyriausybės rūmuose jam už nugaros už ambicijas visur dalyvauti ir dalyti pamokymus seniai šaipomasi, kitose valdžios būstinėse – Prezidentūroje ir Seime – jis vadinamas intrigantu, bet į akis, matyt, pasakyti nedrįstama. Kol kas. Teigiama, kad partijos lyderio ir vienos karingos ministrės ypač adoruojamas buvęs „doras žurnalistas“, tapdamas konservatorių partijos nariu, užsitikrino vietą pirmajame partijos kandidatų penketuke per būsimuosius Seimo rinkimus. Įdomu, kaip į tai reaguos partijos mohikanai, atsidursiantys žemiau penketuko, tikėtina – ir pateksiančiųjų į Seimą - brūkšnio.

V.Valentinavičiaus veikla valdininko kėdėje vertė ne kartą gūžčioti pečiais. Įskaitant buvusio žurnalisto mėginimus reguliuoti buvusių kolegų bendravimą ne tik su savo patronu, bet ir Seimo pirmininke, ar pastangas neprileisti LRT talkininkės prie A.Kubiliaus per vizitą JAV, nes taip esą būtų sudarytos „išskirtinės sąlygos“ nacionaliniam transliuotojui. Nesvarbu, kad vienintelė LRT turėjo galimybę parodyti premjero vizito epizodą, svarbiau – asmeninis priešiškumas LRT žmonėms.

Prisipažįstu - nežinau, bet spėju, jog V.Valentinavičiaus plunksnai priklauso Vyriausybės spaudos tarnybos pernai sausį skelbtas pabarimas, kad Amerikos žurnalistai „pasiklydo vertime“, cituodami A.Kubiliaus pasisakymą apie sovietiniais metodais Lietuvoje esą veikusią CŽV, o lietuviai žurnalistai esą tą „paklydimą“ paskleidė Lietuvoje. Atrodo, kad pats V.Valentinavičius seniai pasiklydo tarp angažuoto komentatoriaus ir samdyto valdininko sąvokų bei supratimo, ką kuris turi veikti.

Bet tituluoti jį dėl to „pilkuoju kardinolu“? Atleiskit, juokinga. Juk net ir mėgintoji nuversti LRT administracija, nepaisant beprecedentės bado dietos, paskirtos nacionaliniam transliuotojui, tebedirba. Tiesa, nors V.Valentinavičius kratosi sąsajų su buvusiu darbdaviu – LNK, šiai televizijai stebėtinai puikiai sekasi dalyvauti viešinimo konkursuose: LNK susižėrė daugiausiai biudžeto lėšų iš visos žiniasklaidos.

Kitaip tariant, tikrų galių „piššš“, tik daug ambicijų ir dar daugiau noro sulaukti dėmesio savo personai.

Sąmokslo teorijų kūrimas ir skleidimas, „valstybininkų“ ir kitokių pramanytų klaninių schemų paišymas gali sutelkti paranojiškų bendraminčių kuopelę, bet valstybės gyvenimo nereguliuoja. Pilkojo kardinolo funkcijai atlikti reikia ne arogancijos ir pasipūtimo. Tam reikia košės galvoje, ir dar vieno tokio kieto atributo. Aš čia apie principus, jei ką.

Autorius yra LTV Naujienų tarnybos vadovas, bet čia skelbiama tik jo asmeninė nuomonė.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

V. Targamadzė. Egzaminai ir testai. Patyčios prieš mokytojus ir vaikus

Egzaminų šurmulys. Jau darosi įprasta, kad kažkas nurodo valstybinių ar mokyklinių brandos egzaminų klaidas, netikslumus, padejuoja dėl standartizuotų ar diagnostinių testų įdomybių ir pan. Atsakingieji ir užduotis rengusieji arba paskaito, arba gal ir ne.

R. Bogdanas. Lietuvių indėlis į „Brexit“ (91)

Turėdami omenyje, kad Lietuva yra nedidelė valstybė, galime pasipūtę pripažinti, kad svariai prisidėjome prie referendumo Jungtinėje Karalystėje rezultato. Lietuvių imigrantų prasižengimai teisėsaugai nuo girtavimo, muštynių iki vagysčių, visų įmanomų ir neįmanomų pašalpų melžimas iš „kvailų anglų“ buvo vienas iš argumentų, dėl kurių didesnė pusė britų pasakė „Ne“ Europos Sąjungai.

R. Valatka. Įvartis ranka į Europos ir Anglijos vartus – be galimybės atsilošti (562)

Prieš 30 metų pasaulio čempionato rungtynėse argentinietis Maradona į Anglijos vartus įmušė įvartį ranka. Anglijos svajonė buvo sužlugdyta bjauriausiu būdu. Ketvirtadienį britai referendume pakartojo Maradonos triuką. Kalė įvartį į ES vartus Camerono pakišta ranka. Bet šis įvartis krito ir į Anglijos vartus.

V. Sinica: kokią Europą rinksimės? Britų referendumo pamokos (146)

Šiemet dar nebuvo svarbesnės žinios už britų pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Visoje ES ji sutikta su dideliu ir pagrįstu liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu. Tačiau reaguoti reikėtų ne emocijomis, o išvadomis. Nemažai dalykų, kurie daug kam tapo akivaizdūs po britų pasitraukimo, būtų galėję padėti to išvengti, jei būtų suvokti ir įgyvendinti anksčiau.

R. Sadauskas. Obuoliavimas su populizmo demonais – pražūtingas pasirinkimas (53)

Tai buvo netikėta, kaip ilgai vienas kito pakęsti negalėjusių sutuoktinių skyrybos būna netikėtos jų antros eilės pusbroliams ir dėdienėms, sutikdavusiems juos kelis kartus per metus bendrų giminaičių laidotuvėse ir vestuvėse: „Šitaip gerai gyveno – mašina nauja, paskolą už namą išsimokėjo – tai ko jiems dar trūko...“