A.Matonis. V.Valentinavičius: pilkas, bet ne kardinolas

 (268)
Toks premjero patarėjas Virgis Valentinvičius kartais pavadinamas „pilkuoju kardinolu“ Nr.2 ir lyginamas su pirmuoju tokį titulą pelniusiu Albinu Januška – vienu iš ryškiausių modernios Lietuvos vidaus ir užsienio politikos architektų per du tarnystės savo valstybei dešimtmečius kuo įvairiausiose pareigose, tarp jų – Nepriklausomybės akto signataro, URM sekretoriaus, prezidento vyriausiojo patarėjo ir kitose.
Audrius Matonis
Audrius Matonis
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Veikiausiai ne visi, dabar pavartojantys „pilkojo kardinolo“ sąvoką, skaitė bent jau „Tris muškietininkus“, tad verta prisiminti, kad tokią pravardę 17 amžiuje gavo tėvu Žozefu vadinęsis kapucinų vienuolis, kuris, pats likdamas šešėlyje, darė didelę įtaką kardinolui Rišeljė, valdžiusiam Prancūziją karaliaus Liudviko XIII vardu.

Dabar taip vadinami ypatingai galingi sprendimų lėmėjai, veikiantys neoficialiai ir vengiantys dėmesio.

Kai pasikeitus politinei konjunktūrai A.Januškai prieš penkerius metus teko trauktis iš valstybės tarnybos ir politikos scenos, rašiau:

„Taip, tiesa, A. Januška (...) kartais net ir draugų buvo pravardžiuojamas pilkuoju kardinolu. Taip, kartais jo įtaka valdžios koridoriuose atrodė stebėtinai didelė, kartais buvo sunku iškart suprasti strateguojamų sprendimų logiką. Tačiau net ir kritikų jis buvo laikomas žmogumi, kuriam priskiriama originalių ir drąsių sprendimų autorystė. Tokių sprendimų, kurių padaryti vieniems neužteko proto, o kitiems – drąsos.

To, ko ypač reikėjo, pavyzdžiui, slopinat vietinių veikėjų peršamas klejones apie dabar niekam nebeįdomią „neutralumo politiką“, derantis su latviais dėl jūros sienos, su rusais – dėl Kaliningrado tranzito, kai reikėjo įtikinti atsargius vakariečius, kad mes tinkami NATO narystei, ar ieškoti būdų atsiimti rusų užimtus prieškario ambasadų pastatus.“

Teigiama, kad partijos lyderio ir vienos karingos ministrės ypač adoruojamas buvęs „doras žurnalistas“, tapdamas konservatorių partijos nariu, užsitikrino vietą pirmajame partijos kandidatų penketuke per būsimuosius Seimo rinkimus. Įdomu, kaip į tai reaguos partijos mohikanai, atsidursiantys žemiau penketuko, tikėtina – ir pateksiančiųjų į Seimą - brūkšnio.
Audrius Matonis

Ar panašių nuopelnų galima būtų priskirti V.Valentinavičiui? Neprisiminiau nė vieno. Arba neturi, arba dirbo Lietuvai taip slaptai, kad net jo tiek velėtas VSD galėtų pavydėti. “Wikipedioje” skelbiama jo profesinė biografija yra gana lakoniška, žurnalistinis įdirbis prasideda Lietuvai jau įtvirtinus savo valstybingumą. Išties būtų įdomu pasiklausinėti buvusių studentų, kokias filosofijas V.Valentinavičius dėstė dar sovietmečiu Vilniaus valstybiniame Vinco V.Kapsuko universitete. Gal jis - didis konspiratorius?

Bet ir į tokį nepanašus: viešumon per „Wikileaks“ išlindę jo samprotavimai JAV ambasadoje apie esą būtinai keistiną LRT vadovybę iš esmės niekuo nesiskiria nuo to, ką jis kalbėjo ir viešai – per vieno oligarcho TV kanalą ir, regis, kito valdomą radiją. Tik tuomet dar niekas nesipiktino patarėjo pareiškimais ir nestatė į jam priderančią klerko vietą.

Kaip kad daro dabar: opoziciniai tvarkiečiai ir socialdemokratai reikalauja premjero pasiaiškinti, kieno vardu – savo ar patrono – rezgė planus perimti visuomeninį transliuotoją (tai jam, beje, netrukdė karts nuo karto svečiuotis LRT eteryje), ir žada siekti jo atstatydinimo. Tiesą pasakius, vertėjo jau prieš porą metų, kai šis valdininkas samprotavo apie pastarosios vyriausybės „gerumą“ vien todėl, kad ji ne socialdemokratų. Arba po to, kai pernai vasarį miestui ir pasauliui pasklido štai tokia žinia iš ministro pirmininko spaudos tarnybos:

„Dabar opozicija reiškia populizmą, destrukciją ir chaosą, o ne stabilumą, kurio labiausiai reikia krizei įveikti“.

Valdžios ir opozicijos dialoge būna ir aštresnių vertinimų. Tačiau cituotųjų autorius tuomet nebuvo politikas, nebebuvo politikos apžvalgininkas, o valdininkas – tas pats premjero patarėjas V.Valentinavičius. Valdininkas, kad ir politinio pasitikėjimo, samdytas už kuo įvairiausių politinių pažiūrų, ne tik dešiniųjų, mokesčių mokėtojų pinigus. Opoziciją niekinančius apibūdinimus V.Valentinavičius išplatino džiūgaudamas dėl tuomet paaugusių Tėvynės sąjungos ir smukusių opozicinių partijų reitingų.

V.Valentinavičiaus veikla valdininko kėdėje vertė ne kartą gūžčioti pečiais. Įskaitant buvusio žurnalisto mėginimus reguliuoti buvusių kolegų bendravimą ne tik su savo patronu, bet ir Seimo pirmininke, ar pastangas neprileisti LRT talkininkės prie A.Kubiliaus per vizitą JAV.
Audrius Matonis

Ankstesnis žiniasklaidos talkininkas V.Valentinavičius tuomet jau porą mėnesių buvo išdirbęs TS-LKD pirmininkui ir Vyriausybės vadovui A.Kubiliui, tad gal tokiu komentaru norėjo atkreipti dėmesį į savo kaip patarėjo veiklos efektyvumą. Nei valdininko darbdavys, nei apdalintieji jo epitetais tuomet nereagavo į panieką opozicijai - privalomam pilnakraujės demokratijos atributui. Kaip kad tyli dabar ir pats V.Valentinavičius – valdančiųjų reitingams senokai nusmurgus, ar paviešinus jo samprotavimus JAV ambasadoje apie jam netinkančią LRT administraciją. Pastarųjų jis net „neatsimena“. Įkvepiantis principingumas.

Narsesnis atrodė, kai ėjo vartyti tebetiriamos „mailiaus“ bylos – ar neminimi kartais joje įtakingi konservatoriai. Šurmulys tada lyg ir kilo, bet šurmuliu viskas ir baigėsi. Patarėjas Vyriausybės koridoriuose tuo tarpu, anot tai mačiusiųjų, „audė“ – ką ten opoziciją ar FNTT – net ir kai kuriuos ministrų kabineto narius už „partinės linijos nesilaikymą“. Arba Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovą – kam drįsta domėtis jo žvejų-museliautojų būrelio veikla.

Vyriausybės rūmuose jam už nugaros už ambicijas visur dalyvauti ir dalyti pamokymus seniai šaipomasi, kitose valdžios būstinėse – Prezidentūroje ir Seime – jis vadinamas intrigantu, bet į akis, matyt, pasakyti nedrįstama. Kol kas. Teigiama, kad partijos lyderio ir vienos karingos ministrės ypač adoruojamas buvęs „doras žurnalistas“, tapdamas konservatorių partijos nariu, užsitikrino vietą pirmajame partijos kandidatų penketuke per būsimuosius Seimo rinkimus. Įdomu, kaip į tai reaguos partijos mohikanai, atsidursiantys žemiau penketuko, tikėtina – ir pateksiančiųjų į Seimą - brūkšnio.

V.Valentinavičiaus veikla valdininko kėdėje vertė ne kartą gūžčioti pečiais. Įskaitant buvusio žurnalisto mėginimus reguliuoti buvusių kolegų bendravimą ne tik su savo patronu, bet ir Seimo pirmininke, ar pastangas neprileisti LRT talkininkės prie A.Kubiliaus per vizitą JAV, nes taip esą būtų sudarytos „išskirtinės sąlygos“ nacionaliniam transliuotojui. Nesvarbu, kad vienintelė LRT turėjo galimybę parodyti premjero vizito epizodą, svarbiau – asmeninis priešiškumas LRT žmonėms.

Prisipažįstu - nežinau, bet spėju, jog V.Valentinavičiaus plunksnai priklauso Vyriausybės spaudos tarnybos pernai sausį skelbtas pabarimas, kad Amerikos žurnalistai „pasiklydo vertime“, cituodami A.Kubiliaus pasisakymą apie sovietiniais metodais Lietuvoje esą veikusią CŽV, o lietuviai žurnalistai esą tą „paklydimą“ paskleidė Lietuvoje. Atrodo, kad pats V.Valentinavičius seniai pasiklydo tarp angažuoto komentatoriaus ir samdyto valdininko sąvokų bei supratimo, ką kuris turi veikti.

Bet tituluoti jį dėl to „pilkuoju kardinolu“? Atleiskit, juokinga. Juk net ir mėgintoji nuversti LRT administracija, nepaisant beprecedentės bado dietos, paskirtos nacionaliniam transliuotojui, tebedirba. Tiesa, nors V.Valentinavičius kratosi sąsajų su buvusiu darbdaviu – LNK, šiai televizijai stebėtinai puikiai sekasi dalyvauti viešinimo konkursuose: LNK susižėrė daugiausiai biudžeto lėšų iš visos žiniasklaidos.

Kitaip tariant, tikrų galių „piššš“, tik daug ambicijų ir dar daugiau noro sulaukti dėmesio savo personai.

Sąmokslo teorijų kūrimas ir skleidimas, „valstybininkų“ ir kitokių pramanytų klaninių schemų paišymas gali sutelkti paranojiškų bendraminčių kuopelę, bet valstybės gyvenimo nereguliuoja. Pilkojo kardinolo funkcijai atlikti reikia ne arogancijos ir pasipūtimo. Tam reikia košės galvoje, ir dar vieno tokio kieto atributo. Aš čia apie principus, jei ką.

Autorius yra LTV Naujienų tarnybos vadovas, bet čia skelbiama tik jo asmeninė nuomonė.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

D. Pūras. Ką daryti, kad pajudėtumėm iš 1960-ųjų lygio (39)

Kiekvieną kartą, kai randasi nauja Vyriausybė, būna vilčių, kad ji imsis seniai laukiamų permainų. Kaip turėtų veikti Vyriausybė ir ministrai, jei iš tikrųjų būtų ryžtasi proveržiui?

E. Lucasas. NATO atsidūrė mirtiname pavojuje – padariniai gali būti pragaištingi (694)

Po praeitais metais Slovakijos pietuose įsikūrusiame viešbutyje „Chateau Bela“ įvykusios saugumo konferencijos išdėsčiau niūrias mintis apie šį jaukų renginį, pavadintą „Žvarbūs vėjai Vidurio Europoje“. Šiemet orai – dar blogesni.

A. Užkalnis: aš emigruoju (786)

Artėja stebuklų metas, kai naktimis kalba gyvuliai, o sužibusi Kalėdų žvaigždė šviečia, kaip mėlynas policijos žiburėlis. Naudodamasis proga, norėjau paklausti, kodėl į oro uostą valdžios atstovus vežioja su mėlynais žiburėliais, priešpriešine eismo juosta, ir rėkdami „vairuotojai mašinytes patraukiam praleidžiam koloną“?

R. Tracevskis. Lietuva savo suvereniteto Lenkijai perduoti neprivalo (171)

Saulius Skvernelis pareiškė, jog sieks, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų labiau kaimyniški. Tai yra gerai. Tik, perkraunant santykius, naujajai Vyriausybei svarbu žinoti, kad Lietuva savo suvereniteto Lenkijai neperdavė ir perduoti neprivalo, t. y. tik Lietuvos politikams, ne Lenkijos, spręsti dėl tokių dalykų kaip įrašai pasuose (Lietuvos pasuose, ne Lenkijos) ir švietimo reikalai (Lietuvoje, ne Lenkijoje).

A. Krupavičius. Kaip Vyriausybei nepridurniuoti? (43)

Naujoji valdančioji dauguma, pirmiausia valstiečių ir žaliųjų sąjungos asmenyje, daug kartų kartojo, kad vienas svarbiausių jos prioritetų bus švietimo ir mokslo politika. Tačiau ką nors darant bet kurioje srityje, būtina įvertinti tai, kas yra gerai, ką reikia pataisyti ir, galiausiai, ko reikia, galbūt, atsisakyti. Visais atvejais pradžioje pirmasis žingsnis yra esamos situacijos analizė. Ji turi būti objektyvi, nešališka, detali ir patikima.