Klausimas konstruojamas taip, jog sudaro regimybę, esą pats paskyrimas savaime buvo vos ne nusikalstamas, o paskyrimo autoriai – kažkokie suokalbininkai. Paleista viešumon abejonė nuo ilgo, dažnai - anonimiško, kartojimo tapo sureikšminta tiek, jog parlamentinis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jau kvočia Valstybės saugumo departamento vadovus būtent apie tai ir svarstoma galimybė sutverti specialią komisiją.
Keistai atrodytų, jei VSD būtų priverstas aiškintis dėl šio ir kitų panašių, iš esmės – rutininių paskyrimų kokiai nors specialiai parlamentinei komisijai. Ypač turint galvoje, kad bet kokia informacija apie specialiųjų tarnybų veikos organizavimo principus yra viena geidžiamiausių prekių kitų šalių spectarnyboms, o tokios komisijos darbo konfidencialumas būtų, švelniai tariant, efemerinis.
V.Pociūnas nebuvo pirmas ir tikrai nebus paskutinis VSD karininkas, paskirtas dirbti į Lietuvos diplomatinę atstovybę užsienyje, įskaitant tą pačią Baltarusiją. Tačiau dabar lieka įspūdis, jog mėginama tokį skyrimą parodyti kaip, mažų mažiausiai, intrigų pasekmę ar kažkieno finansiniams interesams tarnaujančios grupuotės VSD ir URM viduje susidorojimą su jai koją kaišiojusiu pareigūnu.
Kaip čia neprisiminsi neseno rusų žiniasklaidos mėginimo įpainioti jį į tariamą telefoninį suokalbį su gruzinais prieš “neryžtingą” Baltarusijos opozicijos lyderį…
Turbūt simptomatiška ir tai, jog sukeltas puolimas prieš valstybės saugumo ir diplomatijos “smegenis” keistai sutampa su “Mažeikių naftos” pardavimu ne “Kremliaus draugams”, o lenkams – strateginiams Lietuvos partneriams Europos Sąjungoje ir NATO, su naftos blokada ir su Maskvos griežimu dantimis po elegantiškos “smegenų” užuominos, kad gali tekti paremontuoti avarinį geležinkelio ruožą, kuriuo eina tranzitas į Kaliningradą.
Taigi, praėjus vos savaitei po pareigūno žūties Lietuvos viešoji erdvė sukunkuliavo nuo priešų ir kenkėjų paieškų tarp saviškių, čia, Lietuvoje. Priešais ir kenkėjais anonimiškomis užuominomis be faktų paspirties įvardijami tie, su kuriais buvo tapatinamos pastangos pasipriešinti siekiams per energetiką, ekonomiką, perkamus politikus pajungti Lietuvą “didžiojo kaimyno” strateginiams interesams.
Ne be cinizmo, deja, būdingo politikai bei “pokiliminei” tarpvalstybinių santykių veiklai, ir atsiprašant dėl to V.Pociūno artimųjų, tenka retoriškai klausti: kas gi dabar šildosi rankas ant Lietuvos pareigūno žūties? Tikrai ne Lietuva.
Perfrazuojant kolegą žurnalistą, nenustebčiau, kad Medininkų žudikams ir sukčiams politikos pažadukams jaukų glėbį atvėrusi motina Rusija pasirodys besanti ta pamotė, kuri dalį brolių lietuvių užkeikė juodvarniais, ant savų kranksinčiais.
Kad vyksta, o gal tik bręsta kažkas rimta, galbūt – staiga improvizuotai, pasinaudojus netikėta tragedija, o gal – pagal kokį nors “Strekoza plius” planą - galima pajusti iš menkai mėginamų slėpti “informuotų šaltinių” pastangų kryptingai formuoti išankstinę nuomonę apie tai – politikų, žiniasklaidos, visuomenės.
Tuo tarpu pradinis kompetentingų asmenų pasimetimas, ką sakyti, o ko – ne, pagimdė kuo palankiausią terpę miglotoms užuominoms ir kryptingoms interpretacijoms.
Jau kedenami žuvusiojo patalai. Viešojoje erdvėje sklando užuominos apie neva slapta padarytus, saugiai, net VSD vadovybei nepasiekiamoje vietoje, saugomus pareigūnų ir verslininkų pokalbių įrašus. Jų “nutekinimas” esą sukeltų tokį sprogimą visuomenėje, kokio dar nebuvę.
Galbūt tai pasiruošimas būsimiems rinkimams, galbūt – eilinis raundas kovoje už įtaką Lietuvai ir Lietuvoje, o gal perspėjimas svarbiai valstybės institucijai “neišsišokinėti”.
Specialiųjų tarnybų darbuotojai žino, koks svarbus darbo sėkmės laidas yra užtikrintas jausmas, jog esi saugus. Saugus ne nuo priešo išpuolių, nuo kurių negali apsidrausti, o nuo dūrio į nugarą iš saviškių. Kur tuo metu bevykdytum pareigą – planuodamas operacijas savoje šalyje ar vykdydamas užduotį svetur.
Jei tas saugumo jausmas bus pakirstas – šnipštas iš pavienio agento, šnipštas iš visos specialiosios tarnybos. Gal to ir siekiama?
Tie, kurie pagal savo kompetenciją privalo turėti daugiau informacijos, turėtų faktais išsklaidyti užuominų sukeltas abejones. Faktai, viešuma privalo būti priešpastatyti kryptingiems gandams ir užuominoms. To reikėjo dar vakar. Rytoj gali būti kur kas mažiau norinčiųjų girdėti.