A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:
Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

D. Radzevičius. Politikos moralistai ir fariziejai nenori laisvos ir etiškos spaudos. Ir to neslepia (86)

2014 lapkričio mėn. 20 d. 16:27
Šiandien Seime dar kartą įvyko politinis tragikomedijos spektaklis, kuriame didesnioji dalis tautos rinktų atstovų neslėpdami pripažino – jie nenori laisvos ir socialiai atsakingos žurnalistikos ir žiniasklaidos.

M. Laurinavičius. Kodėl Rusijos grėsmė Baltijos šalims yra labai reali? (atsakymas K. Girniui) (205)

2014 lapkričio mėn. 19 d. 08:58
M. Laurinavičius. Kodėl Rusijos grėsmė Baltijos šalims yra labai reali? (atsakymas K. Girniui)
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Kęstučiui Girniui DELFI portale dar kartą nusprendus nuraminti susirūpinusius Lietuvos žmones, kad Rusijos agresijos prieš Lietuvą pavojus neatrodo realus, surizikuosiu dar kartą pabūti tuo, K. Girniaus žodžiais tariant, „profesionialiu kasandra“, kurie nuolat gąsdina Rusijos grėsme.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Rusijos apžvalgininkai mato mus klestinčiu regionu arba žmonijos susinaikinimo priežastimi (69)

2014 lapkričio mėn. 18 d. 18:22
Vadovaudamiesi mūsų šalies himne įrašytu Vinco Kudirkos nurodymu semti stiprybę iš praeities, nuolat į ją ir žvalgomės. 2014-uosius metus lyginame su 1914-aisiais, kai Europa paskendo Pirmojo pasaulinio karo liepsnose, sekdami pranešimus iš Rytų Ukrainos prisimename, kaip 1940-aisiais nesugebėjome bent simboliškai pasipriešinti Sovietų sąjungai, o aptarinėjant Vilniaus krašto lenkų mažumos pageidavimus savaip rašyti gatvių pavadinimus būtinai kas nors primena to krašto okupaciją tarpukariu.

J. Jurgelis. Kaip žeminamas partizaninis karas (250)

2014 lapkričio mėn. 18 d. 06:00
Jurgis Jurgelis
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
2000-jų metų vasario16-osios dienos proga iš Seimo tribūnos buvo perskaitytas keturiasdešimt dviejų LR Seimo narių konservatorių bei krikščionių demokratų pasirašytas pareiškimas. Šiuo pareiškimu politikai išsakė kritines pastabas dėl to, kad šalies prezidentas Valdas Adamkus įteikė valstybinį apdovanojimą pirmosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui Marijonui Misiukoniui, kurį politikai kaltina dėl partizano Antano Kraujelio savižudybės / nužudymo ir kitų sunkių nusikaltimų.

K. Girnius. Ar Baltijos šalys pavojuje? (147)

2014 lapkričio mėn. 17 d. 06:00
Padėtis Ukrainoje darosi grėsmingesnė. Prieš savaitę į Ukrainą įžengė dar daugiau gerai ginkluotų Rusijos karių, įvesta sunkiosios ginkluotės ir tankų. Karių ir ginkluotės telkimas nėra vienkartis įvykis, bet šis atvejis ypatingas tuo, kad jis įvyko kelių svarbių tarptautinių susitikimų išvakarėse.