A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:
Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Registruoti (0) Anonimiški (70)
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

N. Vasiliauskaitė. Tolerancija: kur ir kodėl jos nereikia (49)

2015 sausio mėn. 29 d. 11:39
Būna žodžių, kuriuos perteklingas viešas vartojimas neatpažįstamai transformuoja ir, ne be pagrindo, paverčia pejoratyvu. „Tolerancija“ – neabejotinai vienas jų. Kalbos apie ją erzina, skelia visuomenę į dvi dalis, kurių pirmoji vis moko, prašo ar reikalauja tolerancijos, o antroji atsako panieka: „Fui, tolerastai!“

M. Andrijevskis. Kada kils Maidanas Lietuvos sveikatos sistemoje? (130)

2015 sausio mėn. 29 d. 06:00
Ir graudu, ir juokinga klausytis tokių pamąstymų, kuriais pasidalino ministrė. Apmaudu, kad jau daugiau nei 20 metų prabėgo nuo Nepriklausomybės atgavimo, o SAM vis dar vadovaujasi mitais, organizuodama paslaugų teikimą.

G. Mažeikis. Kas įkvepia sąžiningus idiotus? (173)

2015 sausio mėn. 28 d. 15:00
Separatistų patyčios
Stopkadras
Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis ne kartą pasižymėjo tuo, kad arba abejojo humanitarinių ir socialinių mokslų svarba, arba manė, kad jie neturėtų lenkti technologijos mokslų. Vienas jo saikingesnių vertinimų skamba: „Socialinių ir humanitarinių mokslų perspektyvos, ko gero, nėra rožinės, nes Europos suklestėjimo pagrindas tikrai bus technologiniai mokslai, inovacijos, nauja gamyba, nauja inovatyvi pramonė“.

A. Lašas. Svetimas skausmas būna (atsakymas prof. V. Landsbergiui) (282)

2015 sausio mėn. 28 d. 10:57
A. Lašas. Svetimas skausmas būna (atsakymas prof. V. Landsbergiui)
AP/Scanpix
Po išpuolių prieš „Charlie Hebdo“ redakciją milijonai europiečių spontaniškai išėjo į gatves pareikšti savo užuojautos nekaltoms aukoms ir pasmerkti žudikus. Po Maskvos remiamų kovotojų išpuolių prieš nekaltus Mariupolio miesto gyventojus Vakarų Europoje masinių solidarumo akcijų nebuvo. Kodėl?

R. Lopata. Krizė pagal V. Ušacką ar karas pagal Lietuvą? (147)

2015 sausio mėn. 27 d. 12:57
Mylėtume Vytautą Landsbergį, ar nemylėtume jo, turime pripažinti – ypač santykiuose su Rusija reikia kalbėti žodžiais, nevyniojant juos į vatą. Ką matome šiandien profesoriaus konservatorių partijoje, Tėvynės Sąjungoje?