A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:
Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

K. Jovaišas. Lietuvos rusai: šalies patriotai ar penktoji Putino kolona? (605)

2014 balandžio mėn. 22 d. 14:44
Krymo okupendumas, iki neregėtų aukštumų pakėlęs Vladimiro Putino populiarumo kreivę, įtikinamai rodo, kad Rusijos ekspansijai pritaria ne tik politinis elitas, bet ir paprasti rusai. Pritarimo okupendumui prasme svarbu ne tai, kad rusai pagrįstai laikomi gerais, šiltais, atvirais ir nuoširdžiais žmonėmis, o tai, kad pasąmonės lygmeniu jiems organiškai būdingas imperinis mąstymas.

S. Jurkevičius. Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą (781)

2014 balandžio mėn. 22 d. 07:00
Pasisakymą apie padėtį švietimo sistemoje būtų galima pradėti citata iš „Lietuvos ryto“ Laiko ženklų skilties: „Lietuvos švietimo problemos žinomos jau ne vienerius metus: drausmės mokyklose stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, geriausiu atveju nukreipti į vidutinį lygį, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas.“ Akivaizdu, kad esama padėtis švietimo sistemoje kelia visuomenės rūpestį ir nerimą.

V. Vingrienė. Po Vilniaus centrą dviračiais važinėji - dar ne žaliasis (39)

2014 balandžio mėn. 22 d. 07:00
Žalieji dažnai asocijuojami tik su vienos – ekologinės problemos sprendimu.Bet jų veikla šiandien daug platesnė, yra ir skirtingų žaliųjų krypčių.Viena kryptis koncentruojasi tik ties siaurai suprastais gamtosaugos aspektais. Kiti atstovauja liberalizmui – iškelia individualizmą ir esą visas problemas išspręsiantį žaliąjį verslą.

Č. Iškauskas. Perversmai Baltijos šalyse: šiandien jo reikia mūsų galvose (78)

2014 balandžio mėn. 21 d. 09:03
Č. Iškauskas. Perversmai Baltijos šalyse: šiandien jo reikia mūsų galvose
"Panevezio balsas"
Perversmas – staigus ko nors virsmas, pasikeitimas ar pakeitimas, jeigu tai ne gamtos, mokslo ar šiaip gyvenimo permaina, – suprantamas dažniausiai su ideologiniu atspalviu. Žinynai apibrėžia santvarkos, revoliucinius, karinius, valstybės perversmus, kai valdžia pereina iš rankų į rankas, keičiasi lyderiai, diktatoriai, imperatoriai. Dažniausiai jie nepaliečia gyventojų daugumos, o vyksta tarsi paviršiniuose visuomeniniuose vandenyse.

Pažaislyje palaidotas K. Pacas prieš mirtį sudegino vienuolyno statybos sąskaitas vienuolyne rengiamas paskaitų ciklas (102)

2014 balandžio mėn. 20 d. 10:00
Saugodamas istoriją, vienuolių kamaldulių palikimą, svetingumo komplekso „Monte Pacis”, įkurto Pažaislio vienuolyne, kolektyvas kartu su vienuolyne gyvenančiomis ir juo besirūpinančiomis seserimis kazimierietėmis inicijuoja ilgalaikį renginių ciklą.