A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:

Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
Registruoti (0) Anonimiški (70)
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

N. Putinaitė. Balas „7“: situacija be išeities (3)

LR Seimas svarsto Mokslo ir studijų įstatymo pataisas dėl rotacijos. Pateiktas pasiūlymas, kuris gali būti priimtas dar šioje sesijoje. Svarstomos pataisos nebalansuoja ant praktinio absurdo ir prieštaravimo Konstitucijai ribos: Konstitucijai veikiausiai prieštaraujanti nuostata pridengia Konstitucijai atitinkančios nuostatos absurdą.

A. Tapinas. Lietuva – f**k you! Ai, ir dar eik na***! (300)

Kraupi antraštė? Man kraupi. Ir mano kompiuteriui kraupi, nes tik parašius tokius žodžius jis pakibo ir reikėjo tris kartus perkrauti. Ir daugumai Lietuvą mylinčių žmonių ji kraupi. Tai bet nieko tokio. Pratinkitės.

R. Bogdanas. Skydas Lietuvai - kad nebaigtumėm kaip gruzinai (213)

Nuo pat mūsų įstojimo į NATO 2004 m. buvo vengiama kalbėti apie bet kokius realius gynybos veiksmus. Net pats mūsų priėmimas turėjo pakankamai skeptikų, kurie pagaliau nusileido dėl mūsų narystės, bet daugiau – nė žingsnio. Penktas straipsnis dėl kolektyvinės gynybos yra, ir to užtenka.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Referendume dėl pilietybės galėtumėm balsuoti ir dėl vienalyčių santuokų (453)

Interneto socialiniuose tinkluose sparčiai plintanti akcija puošti savo profilio nuotraukas vaivorykštės spalvomis taip sveikinant JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimą įteisinti vienalytes santuokas visose 50 valstijų. Nuo pat savo atsiradimo laisvės kelrode engiamoms pasaulio tautoms buvusi šalis dar kartą parodė lyderystę žmogaus teisių srityje, o Lietuvos politikai – savo nesugebėjimą išsivaduoti iš posovietinės informacinės erdvės, kupinos neapykantos ir baimės mitų.

R. Valatka. Jei tu lietuviškas chamas, atplauk balta Pieno įstatymo puta (368)

JAV Aukščiausias Teismas visoje Amerikoje legalizavo vyro santuoką su vyru ir moters – su moterimi. Seimo dauguma 69-ąjį kartą pabijojo legalizuoti net w, x ir q raideles lenkų ir svetur nutekėjusių tautinių moterų pasuose. Užtat priėmė įstatymą, kuriuo pieno perdirbėjams uždrausta pirkti žaliavos užsienyje, jei tik Lietuvoje liko nesupirktas nors vienas tautinio pieno lašas.