A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:
Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

A. Vaišnys. Kremliui lojaliems atlikėjams – neduoti Lietuvos vizos (495)

2014 liepos mėn. 24 d. 14:58
„Muzika ir politika nieko bendra neturi“, – pasakyta gal net per švelniai, tiesa? Juk apskritai nieko bendra kultūra su politika neturi! Išskyrus žmones. Kita itin populiari mintis: „Nepainiokime sporto ir politikos: sportas – sau, o politika...“. Jei tik kažkas moka pinigus, svarbiausia – draugystė.

D. Pūras. Sveikatos apsauga – kas laukia po V. Andriukaičio? (134)

2014 liepos mėn. 24 d. 09:58
Sveikatos sistemos koridoriuose jau senokai aptarinėjama, kas bus kitaip, kai ministro postą paliks Vytenis Andriukaitis. Nors jau paaiškėjo, kad V. Andriukaitį pakeitė Rimantė Šalaševičiūtė, klaustukų išlieka nemažai. Akivaizdu, kad R. Šalaševičiūtei reikės patarėjų ir patarimų, ir artimiausiu metu galbūt jau matysime, kas ir kaip keičiasi bandant tvarkytis su permainoms atsparia, inertiška ir neskaidria sistema.

V. Raškauskas. Svarinsko Lietuva (atsakymas D. Sužiedėliui) (165)

2014 liepos mėn. 23 d. 16:30
V. Raškauskas. Svarinsko Lietuva (atsakymas D. Sužiedėliui)
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Net ir visuotinai gerbiamo žmogaus mirtis gali tapti įrankiu rankose tų, kurie nepraleidžia progos pasipuikuoti savąja ideologija ir noru ją primesti kitiems. Vos tik pašarvojus amžinybėn iškeliavusį monsinjorą Alfonsą Svarinską, viešumoje pasirodė jo sudėtingą, lageriais nužymėtą, gyvenimo kelią smerkiantis straipsnis.

D. Šakalienė. Putino pastangos panaudoti Lietuvos žmogaus teisių gynėjus – brukalas ar įžūli manipuliacija? (159)

2014 liepos mėn. 23 d. 13:01
Dovilė Šakalienė, S.Mankevičiaus nuotr.
Į Žmogaus teisių stebėjimo institutą, tiesiai į asmeninį vadovo elektroninį paštą, ėmė plaukti Rusijos Federacijos ambasados siunčiami laiškai. Nuo gegužės pabaigos gauti trys kreipimaisi, kurių turinys tiek prasilenkia su sveiku protu, kad trikdo ir verčia svarstyti, ar turėtume juos vertinti kaip brukalą, kaip psichikos sveikatos specialisto konsultacijos besiprašantį pagalbos šauksmą ar kaip įžūlų mėginimą manipuliuoti žmogaus teisių principais ir Lietuvos pilietine visuomene.

A. Troickis. Lietuvą aplankius (48)

2014 liepos mėn. 21 d. 18:01
Lietuvoje turiu seną pažįstamą nuo 1978 m. – draugą Virgį Stakėną. Pagal išsilavinimą iš pradžių dirbęs mokytoju, dabar – garsus bardas, bliuzo ir baladžių atlikėjas.