A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:
Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

N. Vasiliauskaitė. Tiesos nėra? Ne, tai istorija nesibaigė (197)

2014 spalio mėn. 20 d. 06:00
Dar vasarą rašiau socialiniuose tinkluose: „Žaliųjų žmogeliukų“ taktika ir įžūlus V. Putino melavimas „mūsų ten nėra“ – ne kas kita, kaip sąmoningas Vakarų pop-postmodernistinės dvasios trolinimas: „Argi ne jūs sakote, kad tiesos nėra – viskas tik interpretacijos? Gerai, štai mūsų interpretacija – kad mūsų ten nėra. O tiesos nėra (emotikonas pamerkta akimi)“.

N. Putinaitė: tautinių šokių neužtenka progresui pasiekti (85)

2014 spalio mėn. 19 d. 17:00
Lietuviai save su Europos civilizacija sieja labai įdomiai: per pavydą. Pripažįstama jos gerovė, bet drauge į ją žvelgiama kaip į pagundą, kuriai pasidavęs būsi suvirškintas. Šis dvilypumas įgauna moralinės rezistencijos pavidalą.

Sekmadienio Evangelija. Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui (255)

2014 spalio mėn. 18 d. 19:00
Sekmadienio Evangelija. Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“

L. Bielinis. Konservatoriai neturi kandidato, bet turi rinkėjų dėmesį (82)

2014 spalio mėn. 17 d. 11:46
Lauras Bielinis
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Manau, kad politinių partijų atstovai ir visuomenė žvelgia į mero rinkimus pernelyg supaprastintai ir dėl tos priežasties mažiau atsakingai, nei to reikalauja situacija. Kodėl manau, kad požiūris yra neadekvatus? Todėl, kad mero rinkimams partijos skiria tiek dėmesio, kiek yra tikimasi, kad kandidatas pasieks gerą rezultatą.

D. Liekis. Gyvūnų teisės? Nejuokinkite! (262)

2014 spalio mėn. 17 d. 09:59
Jautriais humanistais save tituluojantys gyvūnų teisių gynėjai socialiniuose tinkluose išvystė naują absurdo apraišką – „abolicionistinį judėjimą už gyvūnų teises“. Taip pavadinta „Facebook“ paskyra turi kiek mažiau nei šimtą sekėjų. Interneto platybėse tai niekis, tačiau tokiam lozungui daugiau nei daug. Paskyros aprašyme nurodyta, kad „tai judėjimas, siekiantis šviesti visuomenę apie gyvūnų išnaudojimą, veganizmo svarbą ir abolicionistinį požiūrį į gyvūnų teises.“