A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:
Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

S. Stoma. Pilkojo čekisto Drang Nach Westen (215)

2014 balandžio mėn. 17 d. 18:12
Jis vaikas. Jis nėra pats kiečiausias gatvėje. Ir jis išsižiojęs klausosi savo mylimo ir gerbiamo tėvo frontininko pasakojimų. Labiausiai jaudinantis epizodas – apie estų išdavystę netoli Leningrado. Tada tėvas buvo per šiaudą, o tiksliau, per švendrę nuo mirties. Patekęs į pasalą, jis turėjo pulti į kažkokią kūdrą, beveik balą ir, pasinėręs joje, kvėpuodamas per šiaudą, kankinančiai ilgai laukti, kol priešas, nieko nepastebėjęs, nueis.

R. Bogdanas. Lenkiškų ambicijų atspindys? (200)

2014 balandžio mėn. 17 d. 13:48
Nėra nei dviejų vienodų žmonių, nei dviejų vienodų įvykių. Todėl nė vienas palyginimas nėra veidrodinis. Mes lyginame, sugretindami tai, kas panašu, ir iš sulyginimų mokomės: sprendžiame, ar kartoti, numatome pasekmes, įsidėmime bendrystes.

G. Nausėda. Euforija NT rinkoje – nieko nepasimokėme? (146)

2014 balandžio mėn. 17 d. 07:00
Stebint pastaruoju metu kilusią nekilnojamojo turto maniją sostinėje ir kai kuriuose kituose didmiesčiuose, nori nenori peršasi pirmojo 2006 m. pusmečio analogija. Prieš 8 metus valdžios institucijos reguliariai raportavo visuomenei apie sėkmingai vykdomus Mastrichto konvergencijos kriterijus ir tuoj pasirodysiantį eurą, kol galiausiai Europos Komisija apliejo įsisvajojusią Lietuvą šaltu vandeniu, uždegusi raudoną lemputę ties infliacijos rodikliu.

A. Rudomanskis. Kai Maskvos herbo spalvos mielesnės už vaivorykštę (441)

2014 balandžio mėn. 16 d. 13:31
Skaidyti žmogaus teises teigiant, kad vienos teisės yra labiau teisės, o kitos – ne, yra įprasta demagogija, kurią skleidžia meluojantys arba teisės dalykų nesuprantantys ir į populizmą linkę politikai.Tokias nuostatas demonstruoja vienas Seimo narys, kuris visais būdais siekia apkaltinti Europos Sąjungą ir pritariančiuosius jos politikai, kuri vienodai gina visų žmonių, tarp jų ir homoseksualių, biseksualių, transseksualių asmenų, teises.

Š. Černiauskas. „Waldemaras Tomaszewskis“ – negi ne siaubinga? (890)

2014 balandžio mėn. 15 d. 18:01
Įteisinus lenkiškus simbolius Lietuvos asmens dokumentuose, Vilniaus kraštas paskelbs autonomiją, surengs referendumą ir prisijungs prie Lenkijos. Tokia „logika“ turėtų vadovautis lenkiškų rašmenų legalizavimo priešininkai.