A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:
Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

Š. Černiauskas. Perku balsus. Kaina sutartinė (22)

2014 spalio mėn. 24 d. 16:50
Šarūnas Černiauskas
J. Mackevičiaus nuotr.
Tokie štai skelbimai turėtų netrukus pasirodyti skelbimų portaluose. Juos galima iškabinti ir rinkimų apylinkėse, kai rinksime savivaldybių tarybas ir merus. Nesipiktinkite, nieko čia neteisėto.

T. Janeliūnas. Sostų karai (16)

2014 spalio mėn. 24 d. 10:26
Tiesioginių merų rinkimų Lietuvoje išties reikėjo. Visų pirma, žinoma, reikėjo rinkėjams. Sociologai ir politologai seniai kalba, kad žmonėms patinka matyti konkrečius vardus ir veidus, o ne beveides partijas. Tad merų rinkimai turėtų gerokai pagyvinti ir būsimus savivaldos tarybų rinkimus kitas metais.

D. Šakalienė. Žmogaus teisės ligoninėse negalioja? (125)

2014 spalio mėn. 24 d. 08:44
Dovilė Šakalienė, S.Mankevičiaus nuotr.
Kas ketvirtas žmogus kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu buvo, yra ar bus paveiktas psichikos sutrikimo ar ligos. Apie pusė milijardo žmonių šiuo metu kenčia nuo šių sutrikimų – tai reiškia, kad psichikos sveikatos sutrikimai yra viena iš dominuojančių ligų pasaulyje. O tai reiškia, kad psichikos liga ar negalia – labai tikėtina – palies vieną ar kelis žmones iš kiekvieno mūsų aplinkos, taip pat ir mus pačius.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė: Skaitytojai supranta, kad Rusija nejuokauja (169)

2014 spalio mėn. 23 d. 10:03
Ar verta Lietuvos piliečius gąsdinti karu? Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes dalis piliečių yra įsitikinę, jog būtina nuolat priminti, kad Rusija kelia grėsmę, nes tik tai gali priversti Lietuvos politikus veikti valstybiškai ir stiprinti šalies pamatus. Tačiau egzistuoja ir priešinga nuomonė – kad taip tik keliama nereikalinga panika, todėl didesnė tikimybė, kad piliečiai iš Lietuvos emigruos, o ne kad politikai sugebės priimti sprendimus, kurie užtikrintų šalies saugumą.

V. Laučius. Kvailumas kaip gyvenimo norma. Kuo mes naudingi Rusijai (148)

2014 spalio mėn. 23 d. 06:00
Nieko nepadarysi: žmogus kartais ima ir nusišneka. Galima gūžtelėti pečiais ir išmintingai nekreipti dėmesio arba tiesiog nuleisti juokais.