A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)
Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:

Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pakvieskime rusus į Lietuvą (167)

Vos prisėdau parke ant suoliuko peržvelgti telefone elektroninio pašto laiškus ir socialinių tinklų atnaujinimus, o jie jau čia – mandagiai siūlo pasišnekėti apie gyvenimo prasmę ir, taip pat mandagiai pasiųsti tolyn, palieka paskaityti keletą „Sargybos bokšto numerių“. Atsiversti į Jehovos liudytojus neplanuoju, bet vis tiek smagu, kad gyvenu laisvoje šalyje, kur kiekvienas gali tikėti kuo tik užsigeidžia arba netikėti niekuo.

Sekmadienio Evangelija. Viltis mirtyje (364)

Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje. (1 Pt 1, 3–4)

Nuo bado sutinę žmonės valgė netinkamus augalus, šunis, kates ir vieni kitus (416)

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – žymaus britų istoriko R. Conquesto knygą „Sielvarto derlius: sovietinė kolektyvizacija ir teroras badu“, atskleidžiančią vieną iš pačių siaubingiausių XX a. žmonijos tragedijų. Joje aprašomas 1929–1933 m. įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose siautėjęs, milijonus gyvybių nusinešęs badas, kurio priežastys nebuvo sausra ar kitos gamtos katastrofos, o genocidui tolygi J. Stalino bei jo vadovaujamos komunistų partijos politika.

A. Paliokaitė. „Šlamštamokslį“ Lietuvoje reikia naikinti (209)

Vyriausybės suburta darbo grupė netrukus pateiks siūlymus dėl Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo. Reikia tikėtis, kad tai bus ne trypčiojimo pradžia, o pirmas solidus žingsnis į priekį.

L. Kojala. Trumpas keičia nuomonę. Ir ačiū jam už tai (214)

Pakanka vos trijų mėnesių JAV prezidento poste, kad požiūris į užsienio politiką imtų keistis. Donaldas Trumpas jau suvokia, kad ne tik vadovauja didžiausiai pasaulio valstybei, tačiau ir atlieka laisvojo pasaulio lyderio vaidmenį.