A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.
Arvydas Malinauskas:
Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

R. Lazutka. Abiturientai – nepaklusnūs, bet racionalūs (18)

2014 liepos mėn. 30 d. 17:42
Ką tik pasibaigusio stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai nedaug skiriasi nuo ankstesnių metų – daugiausia stojo į socialinius mokslus, o juose – į teisę, ekonomiką, vadybą... Neklauso jaunimas ir tiek. Nei ministro, teigiančio, kad tik technologinės studijos išgelbės Lietuvą ir visą ES, nei darbdavių, neva nerandančių inžinierių, nei darbo biržų direktorių, nebeperlipančių per minias teisininkų bei vadybininkų.

A. Lapinskas. Nesityčiokime iš lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių (315)

2014 liepos mėn. 30 d. 10:40
Nežinia jau kelintą kartą Lietuvos Seimas bando ateiti į protą ir priimti patį paprasčiausią sprendimą, koks tik gali būti tragikomiškoje vardų ir pavardžių pavardžių byloje. Turiu omenyje Seime liepos 15 pradėtą nagrinėti Irenos Šiaulienės ir Gedimino Kirkilo autorystės Vardų ir pavardžių įstatymą, kuris lietuvaitėms, ištekėjusioms už užsieniečių ir turinčioms 100-procentinį pagrindą tokiai pačiai pavardei kaip ir savo vyro, pagaliau leistų ją užrašyti lygiai taip pat.

G. Česnakas. Nematomas iššūkis Lietuvos nacionaliniam saugumui (99)

2014 liepos mėn. 28 d. 10:16
Lietuvos nacionalinio saugumo diskurse vyrauja trys pagrindinės temos: karinis, energetinis ir informacinis saugumas, apie tai rašo žiniasklaida, apie tai diskutuoja politikai, tai akcentavo ir Lietuvos Respublikos prezidentė savo inauguracinėje kalboje.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Solidarizavimasis su „Hamas“ teroristais taikos neatneš (180)

2014 liepos mėn. 27 d. 19:00
Štai ir sužinojau, kad negaliu net morališkai remti savo Izraelyje gyvenančių draugų, o mano nuomonė, kad ši šalis turi teisę gintis nuo teroristų, netgi nėra nuomonė, bet beveik karo nusikaltimas, ką pabandė įrodyti Irane kurį laiką gyvenusi TSPMI doktorantė Ieva Koreivaitė, pratęsdama Kęstučio Girniaus priekaištus neskubančiai smerkti Izraelio Lietuvos valdžiai bei piliečiams.

V. Laučius. Putinas perprato Vakarų politinę sielą (257)

2014 liepos mėn. 27 d. 18:05
Vladimiras Putinas
AP/Scanpix
Tik šiomis dienomis, po „Boeing-777“ numušusios rusų raketos, Vakarai atrodo patyrę kažką panašaus į (nedidelį) šoką. O juk dar visai neseniai ragino Ukrainos prezidentą Porošenką sėsti prie derybų stalo su teroristų vadeivomis.