A.Malinauskas. Ne tik mokslo ir žinių diena

 (70)
Mokykla, rugsėjo 1-oji
© DELFI (I.Urbonaitės nuotr.)

Dar ir šiandien, praėjus trisdešimt ketveriems metams, prisimenu aną rugsėjo pirmosios jaudulį. Ne todėl, kad turėčiau labai gerą atmintį, – būna, jog pamirštu vos metų senumo įvykius, – bet todėl, kad tai iš tiesų buvo neeilinis įvykis. Pirmoji ir vienintelė tokia rugsėjo pirmoji. Kitos, vėlesnės, rugsėjo pirmosios jai jau nebeprilygo. Todėl ir jaudulio likdavo vis mažiau.

Tik liūdesys dėl to, kad baigiasi vasara, kad reikia atsisveikinti su ginklais, – tai kas, kad žaisliniais, užtat ginklo draugai buvo patys tikriausi, – kad prabėgusio laiko nesugrąžinsi, vis stiprėjo.

Stiprėjo ir džiaugsmas, kad pildosi viena didelė, o gal ir didžiausia, svajonė – užaugti. Nors būti vaiku gera, bet mes norėjome dar geriau. O tas ,,dar geriau“ reiškė būti suaugusiu – savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, senelių ir mokytojų. Juk ,,dideli“ gali daryti, ką nori, o ne tai, ką jiems nurodo vyresnieji. Juk kuo didesnis, tuo stipresnis, o kuo stipresnis, tuo pirmesnis. O kas gi nenori būti pirmas?

Taip ir augome. Didėjome. Stiprėjome. Kol, galiausiai, suaugome. Atšventėme ,,paskutinį skambutį“ ir abiturientų išleistuves, nors, tiesą sakant, nežinau, ko tose šventėse buvo daugiau – džiaugsmo, kad jau po akimirkos išeisime į ,,savarankiško gyvenimo kelią“, ar liūdesio, kad rugsėjo pirmosios jau nebebus. Tiesa, šiandien daugelis vėl eisime į mokyklą. Kartu su savo vaikais arba anūkais. Vėl vienaip ar kitaip išgyvensime Rugsėjo pirmąją. Tačiau to, kas buvo anuomet, to, ką pajus šiandieniniai pirmokai, – tai kas, kad jie dabar kitokie, gal ne tokie naivūs kaip mes, gal protingesni, bet vis tiek pirmokai, – nebesugrąžinsime.

Kaip nesugrąžinsime, net ir labai norėdami, to, ką praradome kartu su pirmąja mokslo metų diena ir vaikyste. Juk jaučiam, kad išbarstėme. ,,Kažką tokio“, ką žodžiais galbūt ir neįvardysi. Tai, ko nesugrąžinsi. Galbūt todėl daugelis ir laukiame klasės susitikimų, ypač po daugelio metų. Ne tik todėl, kad susitinkame su klasės draugais (juk būta visko – kai ko nenorėtume net prisiminti). Todėl, kad kažkokiu mistišku būdu susitinkame su savo vaikyste ir su tuo, ką ,,išbarstėme“.

Viena vertus, lyg ir nėra ko sielvartauti: toks gyvenimas. Su savo dėsniais, kurie mums dažnai nepavaldūs. Norėti visą gyvenimą išlikti vaiku arba amžinai jaunu yra ne juokinga ir net ne naivu, o kvaila. Mes privalome užaugti.

Antra vertus, trūksta mums, suaugusiems, to ,,kažko“, ką praradome. Gal dar nepraradome, gal tik prarandame, bet vis tiek ... Jei tą ,,kažką“ būtinai reikėtų įvardyti, tinkamiausias žodis, manau, būtų ,,viltis“. Žinoma, daug ką išbarstome, bet vilties bene daugiausiai. Gal ir tai – visiškai normalu ir savaime suprantama? Juk mes dabar, kitaip negu vaikystėje, žinome, kad gyvenimas nėra toks gražus, kad jame dominuoja pilka spalva, kuria jį nudažo nusivylimai, nesėkmės ir visi kiti mums nemalonūs išgyvenimai ... Ir barstyti savo viltį pradedame jau vaikystėje.

Kai sužinome, kad galva sienos nepramuši, aukščiau bambos neiššoksi, o tyla – gera byla. Kuo toliau, tuo daugiau tokios ,,išminties“ sukaupiame. O suaugę, be abejo, skubame ja pasidalyti su savo vaikais. Kad jie nebūtų per daug naivūs, kad niekas jų už nosies nevedžiotų ir ant sprando nejodinėtų. Kad suprastų, kas yra kas. Kad greičiau ,,ateitų į protą“. Juk kiekvieno tėvo ir motinos pareiga – mokyti savo atžalas, rengti jas gyvenimui. O gyvenimas – toli gražu ne šiltnamis.

Tačiau, vykdydami šią kilnią pareigą ir įsijautę – kartais pernelyg – į mokytojų vaidmenį, pamirštame, – netgi ne pamirštame, o paprasčiausiai nė neįtariame, – kad kai ko galėtume pasimokyti ir iš vaikų. Visų pirma, vilties. Kad ir tos, kuri spindi pirmoko akyse. Šiaip ar taip, bet norėtųsi, kad ji spindėtų kiek galima ilgiau. Norime, kad mūsų vaikai būtų geriausi mokykloje, norime, kad įgytų prestižinę specialybę, norime, kad jie užimtų kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie būtų laimingi. O laimė be vilties neįmanoma.

www.DELFI.lt
 
70
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinakte su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

J. Jurgelis. Pravartu galvoti savo, o ne CŽV galva (56)

2014 gruodžio mėn. 18 d. 18:35
Jurgis Jurgelis
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
CŽV kalėjimo Lietuvoje buvo ieškota ir prieš kelerius metus. Bet tada dar nereikėjo jo rasti. JAV prezidentas G. W. Bushas neslėpė, kad tokie kalėjimai (oficialiai vadinami sulaikymo centrais) Europoje buvo įsteigti. Tačiau pasakė neatskleisiąs, kur būtent, kad nesukeltų pavojus tų šalių saugumui. Smalsūs žmogaus teisių gynėjai netruko įvardinti tris šalis – Lietuvą, Lenkiją ir Rumuniją.

K. Girnius. Kratos rusų mokyklose: gal persistengiame? (193)

2014 gruodžio mėn. 17 d. 14:42
Viešai reiškiamas patriotizmas tampa naujausia mada, o, žinia, madoms atsispirti sunku. Tie, kurie prieš penkerius metus aiškino, kad reikia kuo mažiau lėšų skirti krašto apsaugai, dabar taip pat kategoriškai teigia, kad būtina skirti pirmenybę krašto apsaugai, rengimuisi atremti galimą antpuolį. Kadaise nematę priešų, dabar juos įžiūri visur.

V. Savukynas. Niekindamas kitą, žudai save (93)

2014 gruodžio mėn. 16 d. 15:25
Agresyvus kaimynas – Kremlius – įvairiausiais būdais siekia, kad mūsų visuomenėje atsirastų kuo daugiau konfliktinių židinių.

J. K. Švagžlys. Mirties bausmės baimė – kuo ją grindžiame? (117)

2014 gruodžio mėn. 16 d. 11:00
Prieš kelias savaites Lietuvą sukrėtė itin žiaurus studentės nužudymas. Šis nusikaltimas sukėlė didelį atgarsį visuomenėje, tuo pačiu grąžindamas diskusijas apie tai, kokios bausmės turėtų būti taikomos sunkiai protu suvokiamus nusikaltimus įvykdžiusiems nusikaltėliams. Šiuo klausimu visuomenėje nėra vieningo sutarimo: vieni kalba apie griežtesnes bausmes nusikaltėliams, jiems oponuojantieji atkerta, kad svarbu ne bausmės griežtumas, o tik jos neišvengiamumas.

T. Žukas. Dėl „balvonų“ (atsakymas F. Latėnui) (386)

2014 gruodžio mėn. 15 d. 11:31
Faustas Latėnas paleido pamąstymą apie tai, jog už „balvonų“ nugriovimą kovoja tie, kurie nesupranta kultūros, populistai, besirankiojantys lengvus balsus ir neva turime sekti Skandinavijos pavyzdžiu, nes Suomija nenugriovė Aleksandro II paminklo. Štai kelios mintys, kurios oponuos pseudointelektualiam skulptūrų vertinimui.