A.Malinauskas. Apie senukus ir senatvę

1947 metais viename Hyogo prefektūros (Japonija) kaime jo gyventojai susirinko pagerbti vyresniojo amžiaus žmonių, jiems padėkoti ir pasiklausyti jų gyvenimiškos išminties. Sakoma, kad būtent šis susitikimas ir davė pradžią Japonijoje švenčiamai Pagyvenusių žmonių dienai.

Po kurio laiko, 1990 metų gruodžio 14-ąją, Jungtinių tautų organizacijos Generalinėje asamblėjoje spalio pirmoji buvo paskelbta Tarptautine pagyvenusių žmonių diena. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymu mūsų šalies Vyriausybė šią dieną įtraukė į minėtinų dienų katalogą kartu su Pasauline Žemės diena, Pasauline vandens diena, Pasauline paukščių diena, Tarptautine ozono sluoksnio apsaugos diena, Pasauline turizmo diena ... Trumpai tariant, ši diena verta dėmesio. Kasmet spalio pirmąją visuomenė skatinama atsigręžti į garbaus amžiaus žmones, jų problemas ir elementarius poreikius, o jaunimui primenama pagarba seneliams.

Žymus filosofas Abrahamas Jošua Hešelis yra pasakęs: ,,Mylėti vaikus paprasta. Vaikams švelnūs būna netgi tironai ir diktatoriai. Žmogaus tikrasis ,,aš“ atsiskleidžia, bendraujant su pagyvenusiais žmonėmis“. Atrodo, lyg ir neturėtų tie senukai kuo skųstis. Net važinėtis viešuoju transportu jie gali pigiau. Na, gal dar Europos Sąjunga kokią direktyvą atsiųs įgyvendinti, pavyzdžiui, saugumo sumetimais apriboti vyresnių kaip 59-erių metų amžiaus žmonių pasirodymą tam tikru paros metu viešose vietose. O galbūt ir savo iniciatyva ką nors suorganizuosime, pavyzdžiui, gražią šventę skambiu pavadinimu ,,Senatvė – jėga!“ Žinoma, su fejerverkais senukų garbei.

Tačiau esmė ne direktyvose ir net ne šventėse, – vaikų, jaunimo ar senukų, – bet požiūryje į žmogų. O su požiūriu gerokai sunkiau negu, pavyzdžiui, su minėtinų dienų skelbimu arba padėkos raštais nusipelniusiems miesto, kaimo, šalies senoliams. Manau, sutiksite, jog požiūris į vyresnio amžiaus žmogų mūsuose, švelniai tariant, nėra teigiamas. Bent jau pastaruoju metu.

Turbūt geriausiai jį išreiškia 2007 metais brolių Joelio ir Etano Koenų sukurto filmo ,,No country for old men“ (,,Šioje šalyje nėra vietos senukams“) pavadinimas. Tiesa, šį požiūrį neblogai atspindi ir mass media, ypač žurnalai. Žinoma, nėra ko norėti – jie gi orientuoti į jaunimą ir į amžinai jaunus. Neįmanoma nė įsivaizduoti, kad tokio ,,lakuoto“ žurnalo viršelyje galėtų atsidurti raukšlėtas veidas. Raukšlėms, skaudantiems sąnariams ir krentantiems dantims ne vieta mūsų visuomenėje. Buvo laikai, kai neįgalūs žmonės, o ypač sergantys psichinėmis ligomis, buvo izoliuojami kuo toliau nuo viešumos, nes tam tikrose šalyse jų paprasčiausiai ,,negalėjo būti“. Panašiai galima pasijusti, dirstelėjus į žurnalus blizgančiais viršeliais. Senukų šiame pasaulyje nėra. Jau vien todėl, kad mes jų nenorim. Ne todėl, kad jie blogi. Dėl pačios paprasčiausios priežasties – tai mūsų ateitis. Juk mes visi, anksčiau ar vėliau, būsim senukai. Žinoma, jei tik sulauksim.

Žvelgdami į senukus ar senutes, matome patys save. Tokius, kokie būsim po kažkiek metų. Vieni prapliksim, kiti pražilsim, dar kiti susikūprinsim ir eisim, pasiramsčiuodami lazdele. Todėl jie mus ir nervina. Psichologijoje yra ir terminas analogiškam reiškiniui apibūdinti, tik, atsiprašau, primiršau jį. (Matyt, jau ir man pačiam senatvė ne už kalnų, kad vis ką nors primirštų ar net visiškai užmirštu.) Todėl mes ant jų ir pykstam. Be abejo, ne visada, tik kartkartėmis. Žinoma, kad nevalingai ir nesąmoningai. O gal ir prisibijom? Ne pačių senukų – ne tokie jau jie pavojingi, o senatvės. Juk ,,sena boba be dantų neįkanda riešutų“, o ką jau bekalbėti apie kitus malonumus ir patogumus. Kad ir kažin kaip vitaminai, maisto papildai ar kosmetika pagerintų mūsų kondiciją, senatvės su jos bėdomis neišvengsim. Net ir turėdami aštriausius dantis.

Mes norime amžinai likti jauni, stiprūs, vikrūs, sveiki, nes esame įsitikinę, kad kažko vertas yra tik jaunas žmogus, kuriam dar daug kas prieš akis. Mes norime pabėgti nuo senatvės, o tuo pačiu ir nuo savęs. Prisimenant garsųjį psichoanalitiką Erichą Frommą, vienoje iš savo knygų (,,Turėti ar būti“) gvildenusį dilemą ,,būti ar turėti“, ir turint omenyje šiandien vyraujantį požiūrį į senatvę, galima sakyti, kad šiuo atžvilgiu mums labiau rūpi turėti, o ne būti. Turėti jaunystę, o ne būti žmonėmis. Juk žmonėmis esame ne tik iki penkiasdešimties arba šešiasdešimties.

P. S. Būdamas šešiolikos apie trisdešimtmečius kaimynus galvojau: ,,senukai“. Kažkodėl dabar taip jau nebeatrodo.