Sprendžiant iš pirmųjų rezultatų, mūsų aukštosios mokyklos noriai išvedinėja naujas egzotines veisles, bandydamos pritraukti daugiau stojančiųjų. Tačiau tokių nišinių bakalaurų vertė bei kokybė kelia rimtas abejones, nes jie yra paviršutiniškai specializuoti ir greičiau apsunkina nei palengvina baigusiųjų darbo paieškas.

Štai nesenai Mykolo Romerio universitetas inauguravo viešosios istorijos, o Klaipėdos universitetas – kultūros ir medijų filosofijos bakalaurus. Žvilgtelkime trumpai, kaip minėti universitetai bando pristatyti ir pateisinti savo naujoves.

Pradėkime nuo MRU viešosios istorijos bakalauro. Pasak universiteto skelbiamos informacijos, šios programos absolventų kompetencijos apims ne tik pasaulio istorijos procesų ir įvykių išmanymą, bet ir vadybos, projektinės veiklos, komandinio darbo organizavimo, mikroekonomikos, menotyros, sociokultūrinės antropologijos, bei įvairius technologinius įgūdžius.

Dainius Sinkevičius
Šis naujų programų bumas yra vienas iš netiesioginių įrodymų, jog Lietuvoje yra per daug aukštųjų mokyklų. Tiksliau sakant - per daug vidutiniokiško lygio aukštųjų mokyklų.
Skaitant tokį įvairialypį sąrašą peršasi mintis, jog bus ruošiami ganėtinai bendro pobūdžio absolventai, vos pačiupinėję bent tuziną skirtingų disciplinų. Ar tai juos padarys viešosios istorijos specialistais, kaip teigia MRU? Ne. Tai juos padarys gana paviršutinišką istorijos bakalaurą turinčiais absolventais su keistu specializacijos įrašu. Jei tokį pristatymą skaityčiau nežinodamas studijų pavadinimo, jis man labiau primintų viešųjų ryšių programą su istorine-kultūrine pakraipa.

Ne ką geriau atrodo ir Klaipėdos universiteto kultūros ir medijų filosofijos bakalauras, kuris veikiau tiktų antrosios, o ne pirmosios pakopos studijoms (jei iš viso jis reikalingas). Beje panašų bakalaurą siūlo ir KTU. Programos buklete informuojama, jog absolventai gebės dirbti ne tik visų žiniasklaidos priemonių vadybininkais bei vadovais, viešųjų ryšių specialistais, bet dar ir televizijos, kino ir video prodiuseriais. Visą šitą įgūdžių bagažą jums siūlo KU Filosofijos katedra! Tarsi ant pajuokos dar pridedama, jog specialiai šiai naujai bakalauro programai įvedamas vienas naujas dalykas – Muzika audiovizualinėse medijose.

Ainius Lašas
Aukštosios mokyklos noriai išvedinėja naujas egzotines veisles, bandydamos pritraukti daugiau stojančiųjų. Tačiau tokių nišinių bakalaurų vertė bei kokybė kelia rimtas abejones, nes jie yra paviršutiniškai specializuoti ir greičiau apsunkina nei palengvina baigusiųjų darbo paieškas.
Ir vienu, ir kitu atveju programų pristatymai persisunkę skambiu akademiniu žargonu ir rožinėmis darbo perspektyvomis, bet juose nė žodžio nepaminėta apie pritrauktų profesorių – tų sričių specialistų – skaičių ir jų akademinius pasiekimus. Nieko nekalbama ir apie specializuotą infrastruktūrą. Jei naujų specialistų nebuvo pritraukta, nematau svarių akademinių argumentų, dėl kurių šie bakalaurai turėtų egzistuoti kaip atskiros programos. Visiškai užtektų bendro pobūdžio istorijos bei filosofijos studijų, kurių rėmuose galima būtų pasiūlyti vieną ar du dalykus minėtomis temomis. Taip būtų sustiprintos esamos programos ir išvengta akademinio cirko, kuris brangiai atsieis ir valstybei, ir būsimiems studentams.

Šis naujų programų bumas yra vienas iš netiesioginių įrodymų, jog Lietuvoje yra per daug aukštųjų mokyklų. Tiksliau sakant - per daug vidutiniokiško lygio aukštųjų mokyklų. Vis mažėjant potencialių studentų skaičiui konkurencija tarp mokyklų vis intensyvės. Kadangi išsiskyrimas teikiamo mokslo kokybe reikalauja per daug pastangų ir esminių reformų, aukštosios mokyklos renkasi lengvesnį kelią – kurti naujas „modernias“ programas esamų programų ir profesūros pagrindu. Iš esmės tai viešųjų ryšių akcijos, skirtos ne studentų ir šalies gerovei kurti, o universitetų gerovei palaikyti.

Sukurti naują studijų programą – tai dar ne pasiekimas. Pasiekimas yra padaryti ją pasaulinio lygio. O kiek mano minėti universitetai jau turi įdiegę tokio lygio studijų programų?