Iš karto pabrėžiu, jog šiame straipsnyje nieko niekuo nekaltinu ir nepriekaištauju, o tik bandau pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis. Kitaip nei Dainius Paukštė ir Nerijus Mačiulis, didesnį dėmesį skirsiu ne makroduomenims, o faktoriams, lemiantiems eilinio piliečio-emigranto patyrimus bei pasirinkimus.
Prieš Naujuiosius metus Oksfordo universitete lankėsi Londono lietuvių folkloro ansamblis „Saduto“. Vakaronė praėjo fantastiškai ir daugeliu atveju tai buvo šaunaus kolektyvo nuopelnas. Tačiau tuo pačiu buvo nesunku pastebėti, jog lietuvių gyvenimas Anglijoje pereina į naują kokybinę plotmę. 2004-aisiais atvykę lietuviai tik svajojo apie savą socialinę-kultūrinę terpę, o dabar ji ne tik egzistuoja, bet ir klesti. Taigi tiems, kurie ilgisi artimesnio ryšio su sava kultūra ir žmonėmis, yra ganėtinai daug pasirinkimo Anglijoje – pradedant nuo bažnyčių ir baigiant įvairaus pobūdžio koncertais. O tai reiškia, jog tokių žmonių reemigracijos tikimybė mažėja.
Dar vienas svarbus momentas yra emigrantų amžius ir jų socialinė padėtis, kuri lemia skirtingą elgseną. Vidutinio amžiaus žmonės dažną kartą turi stipresnes sąsajas su Lietuva (nekilnojamas turtas, senstantys tėvai ir pan.), todėl nemažas jų procentas vyksta į užsienį sezoniniams darbams. Tuo tarpu dažnas jaunuolis emigruoja su mažiau apibrėžtais planais. Gavę darbą, atradę draugų bei pažįstamų, o dažnai ir sukūrę šeimas, jie į Lietuvą atvyksta labiau kaip turistai nei kaip namiškiai. Pažįstu ne vieną ir ne du lietuvius bei lietuves, kurie sėkmingai susituokę ar susigyvenę su kitų tautybių partneriais, neįsivaizduoja, ką jų antros pusės (ar net ir jie patys) galėtų veikti Lietuvoje.
Pabaigai paminėsiu dar vieną faktorių, kuris, kitaip nei anksčiau minėti, gali teigiamai paveikti, t.y. padidinti lietuvių reemigracijos srautus. Šių metų pabaigoje Didžiosios Britanijos darbo rinka atsiveria Bulgarijos bei Rumunijos piliečiams. Jei vyriausybė nepriims kokių nors apribojimų, tikėtina, jog nuo kitų metų Didžiosios Britanijos darbo rinką papildys dešimtys tūkstančių bulgarų bei rumunų. O tai savo ruožtu ne tik padidins žemos kvalifikacijos darbuotojų pasiūlą, bet ir atsilieps nekilnojamo turto nuomos rinkai. Galimos ir rimtesnės socialinės politikos korekcijos valstybiniu mastu, kurios sumažins Didžiosios Britanijos patrauklumą naujiems ir čia jau įsikūrusiems emigrantams.
Vis dėlto šalių emigracijai nestinga ir artimiausioje ateityje nestigs. Todėl nereiktų naiviai galvoti, jog kažkas savaime susireguliuos ir migracijos srautai stebuklingai pasisuks atgal. Mano nuomone, situacija yra žymiai rimtesnė ir sudėtingesnė nei ją pristato N. Mačiulis. Makrolygio duomenis būtina patikrinti mikrolygyje, nes jų interpretacija nėra jau tokia vienareikšmė kaip kartais pristatoma.