A.Lašas. Aukštasis pseudomokslas

Dabartinė Vyriausybė įvardina aukštojo mokslo reformą kaip vieną iš reikšmingesnių savo darbo pasiekimų. Jos esmė - aukštojo mokslo rinkos liberalizavimas ir studento, kaip šios rinkos dalyvio, sureikšminimas. Valstybės finansuojamo krepšelio sistema galbūt ir padės apkarpyti perdėm išpūstas akademines programas bei pakoreguoti bendrą studentų skaičių, tačiau tai – tik kosmetiniai pagražinimai.

Esminės Lietuvos aukštojo mokslo problemos glūdi pačios mokslo rinkos uždarume. Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.

Kaip rodo Švietimo ministerijos pateikta „Lietuvos mokslo ir studijų būklės“ analizė, šalies akademinis elitas verda savose sultyse ir iš esmės nedalyvauja pasaulinėje mokslo rinkoje. Apie malonų pasivažinėjimą po tarptautines konferencijas ir paplepėjimą su užsienio kolegomis čia nekalbu, nes tai nėra joks mokslinis pasiekimas. Kalbu apie tai, jog nemaža dalis akademinės visuomenės tik imituoja mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, pagal straipsnių kiekio augimą, Lietuvos mokslininkai užima pirmą vietą Europos Sąjungoje, o pagal cituojamumo augimą – paskutinę. Ką tai reiškia? O gi tai, kad profesūra eina lengviausiu keliu ir spausdinasi savo leidžiamuose žurnaluose ir geriausiu atveju cituoja patys save arba siaurą kolegų ratą.

Nors statistika kalba pati už save, pateiksiu, mano nuomone, vieną iš rafinuotesnių lietuviško akademinio apsukrumo pavyzdžių. Šalyje gerai žinomas universiteto rektorius ir profesorius savo internetinės svetainės puslapyje pateikia gana įspūdingą mokslinių publikacijų sąrašą. Iš pirmo žvilgsnio, žurnalai skambiais angliškais pavadinimais sukelia susižavėjimą profesoriaus pasiekimais. Tačiau atidžiau panagrinėjus paaiškėja, jog beveik visi tie tariamai tarptautiniai žurnalai yra leidžiami rektoriaus vadovaujamame universitete. Bent vieną iš jų redaguoja ir pats rektorius. Tad nenuostabu, kad ir jo straipsniai gausiai cituojami tuose pačiuose žurnaluose. Tokiu būdu kuriamas žemos akademinės vertės produktas, kuris saugiai cirkuliuoja uždaroje pseudomokslinėje erdvėje ir užtikrina patogų egzistavimą šios rinkos dalyviams.

Tokios tarybinių laikų ekonomiką primenančios sistemos propoguotojai negali perduoti studentams pasaulinio lygio žinių, nes jie patys jų neturi. Jei Lietuvos mokslininkai nesugeba konkuruoti pasaulinėje mokslo rinkoje, tai kaip jie sugebės adekvačiai paruošti ateities mokslininkus bei specialistus? Geriausiu atveju jie gali perduoti vietinio akademinio apsukrumo įgūdžius, kurie ir toliau užtikrins šios ydingos sistemos tąsą. Jaunimui, kuris nori gauti net tik baigimo popieriuką, bet ir pasaulinio lygio žinias, belieka stoti į užsienio universitetus.

Nenoriu apsiriboti vien kritika, todėl pabandysiu pateikti keletą reformos pasiūlymų. Galbūt kai kurie iš jų pasirodys kiek drastiški, tačiau dabartinė situacija reikalauja drastiškų priemonių. Visų pirma, mokslininkų akademinė karjera bei finansinės paskatos turi atspindėti mokslinius rezultatus. Dažniausiai šie rezultatai išreiškiami publikacijų skaičiumi geriausiuose tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose bei leidyklose.

Ainius Lašas

Reiktų pamiršti lietuviškus universitetų reitingus ir orientuotis į tarptautinius standartus. Mokslas savo esme privalo būti kosmopolitiškas, nes tik tai užtikrina jo kokybę bei vertę.

Jei tokių rezultatų nėra, universitetas turėtų nesuteikti ir net peržiūrėti etatinio darbuotojo statusą. Kad ši sistema adekvačiai veiktų, valstybinis universitetų finansavimas taip pat bent iš dalies turėtų būti susietas su universiteto moksliniais laimėjimais tarptautiniu mastu. Tada universitetas visais būdais sieks pritraukti ir išlaikyti gabiausius mokslininkus, o tai savo ruožtu pritrauks ir gabius studentus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.

Akivaizdu, jog tokie pasiekimai, ypač taikomuosiuose, tiksliuose bei gamtos moksluose, reikalauja atitinkamos infrastruktūros bei finansavimo. Valstybė ir universitetas turėtų ištiesti paramos ranką bei skatinti perspektyvius mokslininkus susirasti papildomų finansavimo šaltinių. Bet kokia finansinė parama taip pat turi būti sąlygota tarptautiniu mastu pripažintais moksliniais pasiekimais arba jų potencialu. Jei per nustatytą laiką tas potencialas nėra pasiekiamas, universitetas gali atleisti darbuotoją ir pakeisti jį kitu.

Taip pat reiktų pamiršti lietuviškus universitetų reitingus ir orientuotis į tarptautinius standartus. Mes esame per maža šalis, kad sau leistumėme užsisklęsti vietinėje akademinėje rinkoje. Mokslas savo esme privalo būti kosmopolitiškas, nes tik tai užtikrina jo kokybę bei vertę.

Jei reikia konkrečių reformos pavyzdžių, galime pasimokyti iš Estijos. Jau pagal anksčiau minėtą cituojamumo augimo kriterijų, 2000-2006 m. estai užėmė pirmą vietą ES. Nesenai žiniasklaidoje prof. Povilas Gylys teigė, jog Lietuva pagal daugelį ekonominio bei socialinio gerbūvio rodiklių nenusileidžia Estijai. Gaila, bet jis pamiršo paminėti estų mokslinius pasiekimus. Jei mes nesugebėsime sumažinti atotrūkio moksle, ilgainiui jis pasireikš ir ekonomikoje. Juk ne paslaptis, kad gyvename žinių ekonomikos amžiuje.

Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje.