Didžiausi būriai Lietuvos inteligentų ir intelektualų, taip pat apmulkintų pasaulio lietuvių Londone ar Amerikoje, apakinti violetinių prožektorių šviesos, matyt, dar negreitai prisipažins klydę. Na, o nužudyti šios tragiškos epopėjos dalyviai jau iš viso, deja, neprisikels ir negalės pasidžiaugti triumfavusia teisybe.

Taip pat neramu, kad aukščiausi Lietuvos valdžios atstovai begėdiškai, jei nepasakyti – nusikalstamai, įsijungę į violetinį aljansą, vis dar baugščiai tyli vietoje to, kad tiesiai šviesiai pripažintų savo žiaurias klaidas, atvedusias į tokius tragiškus ir valstybę kompromituojančius padarinius. Pripažintų jau vien dėl to, kad tokių valdžios ir nusikaltėlių samplaikos recidyvų daugiau niekada neatsirastų.

Ką kalbėjo ir kaip reagavo į violetinį košmarą aukščiausių mūsų valdžių lyderiai, žinomiausios valstybės moterys ir vyrai? Apie tai verta prisiminti. Kad daugiau tokių ekscesų, o svarbiausia - aukų nebūtų.

Anatolijus Lapinskas
Aukščiausi Lietuvos valdžios atstovai begėdiškai, jei nepasakyti – nusikalstamai, įsijungę į violetinį aljansą, vis dar baugščiai tyli vietoje to, kad tiesiai šviesiai pripažintų savo žiaurias klaidas, atvedusias į tokius tragiškus ir valstybę kompromituojančius padarinius.
2010 metų pavasarį. Kėdainių teismui nusprendus grąžinti mergaitę motinai, Garliavos istorija galėjo baigtis. Deja, sužvėrėjusi minia vos nenulinčiavo antstolio, atėjusio paimti mergaitės. Kaip reagavo į šiuos įvykius prezidentė Dalia Grybauskaitė? Tuomet ji iškilmingai pareiškė, kad „vienintelis kelias pasiekti teisingą sprendimą - teisinės priemonės, vengiant spaudimo teisėsaugai“. Bet juk toji teisinė priemonė - teisėjo Broniaus Varsackio nutartis grąžinti dukrą motinai. ir buvo panaudota! Tačiau grupė Garliavos gyventojų kaip tik ir ėmėsi spaudimo – pasipriešino valstybės pareigūnui. Bet dėl šių neteisėtų veiksmų prezidentė neištarė nė žodžio.

Beje, tuojau po Kėdainių teismo nutarties į prezidentę kreipėsi šešių seimūnų kompanija, prašydami „apginti“ D. Kedžio dukters teises, nes „ši byla susijusi su vaiko interesais, kurie buvo šiurkščiai pažeisti“. Argi tai buvo ne grubus spaudimas? Seimo nariai, matyt, manė, kad turi teisę vertinti teismų sprendimus ir juos skųsti prezidentei, be to jie, o ne teismas geriau žino, kokie tie vaiko interesai, t.y. kur mergaitei augti: jai kenkiančioje globėjos šeimoje ar pas mamą. Paprasčiau tariant, prezidentės buvo prašoma nevykdyti teismo sprendimo, o prezidentė faktiškai tam pritarė, nepaaiškinusi seimūnams, kad tokie demaršai neleistini. 

Tuos mergaitės „gynėjus“, o kaip dabar paaiškėjo – nusikaltėlių bendrininkus tuomet padrąsino ir premjeras Andrius Kubilius, pareiškęs, kad pareigūnai jėga neatimsią Drąsiaus Kedžio dukros, nors teismas ir įpareigojo ją grąžinti motinai. Dar daugiau, tiems „emocingai nusiteikusiems žmonėms“ premjeras pasiūlė(!) nutartį, grąžinančią mergaitę motinai ir išgelbėjančią nuo prievartinių pornografijos filmavimų ir neapykantos motinai kurstymo seansų, apskųsti Lietuvos ar Europos teismams. Taigi premjeras tuomet ėmėsi dirbti dar ir Klonio gatvės teisės konsultantu.

Neatsiliko ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ji ėmė sielvartauti, kaip jai „labai pagailo vaiko“, nes „vaikas draskomas į visas puses“. Tai faktiškai tapo ne tik nurodymu Panevėžio teismui priimti priešingą nei Kėdainių verdiktą ir neatiduoti vaiko motinai, t.y. vykdyti pirmininkės nurodymą „nedraskyti vaiko“, bet ir nurodymu Garliavos miniai – blokuoti Kėdainių teismo nutarties vykdymą.

Seimo pirmininkė taip pat pasiūlė(!) Kėdainių teismui palaukti, kol baigsis pedofilijos byla ir tik tuomet aiškintis, kur vaikas turi būti, su kuo ateityje turi gyventi. O Klonio gatvės būrį ji apibūdino visai šiltai: „žmonės jaučia, kad kažkas čia yra ne taip ir jie išreiškia savo poziciją gindami vaiką“. Toks solidarumas su neva mergaitės „gynėjais“ - tais pačiais nusikaltėlių bendrininkais, dar nesibaigus teismams, o ir jiems pasibaigus, politikui neleistinas.

Neįtikėtinas I.Degutienės naivumas, siūlant palaukti pedofilijos bylos baigties. Ji ką tik baigėsi, bet N.Venckienė vis tiek spjauna į jos nutartį, tokiu būdu tikėtis, kad ji būtų grąžinusi vaiką po bylos baigties nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Šalies vadovai, formaliai aiškinantys, kad teismo sprendimą reikia vykdyti, viską darė, kad jis nebūtų įvykdytas. Prezidentė, puikiai žinodama, kad jis nevykdomas, dar šių metų pavasarį aiškino, kad „ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą“, nors toji ponia atvirai šaukė: „Mergaitės neatiduosime!“. Seimo pirmininkė, kažkodėl remdamasi Biblija, o ne teismo sprendimu, taip pat atkakliai siūlo jo nevykdyti: „nepaisant palankių teismo sprendimų motinos atžvilgiu, gal tikrai vaikas tegu geriau augtų ten, kur jis dabar auga“.

Anatolijus Lapinskas
Tapę nusikaltėlio D.Kedžio bendrininkais Lietuvos kultūros žmonės neapsiribojo koncertais, bet užsimojo visam pasauliui pristatyti Lietuvą kaip išprotėjusią valstybę. Būtent tokių akcentų gausu jų rašytame laiške JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton ir visam Valstybės departamentui neva lietuvių kilmės JAV piliečių ir Lietuvos piliečių gyvenančių JAV vardu.
Prie šalies vadovų prisijungė ir vidaus reikalų ministras Artūras Melianas: „sprendžiant klausimą dėl mergaitės perdavimo prievarta nebus naudojama“, nors Kėdainių teismo nutartis aiškiai sakė: „paimant mergaitę gali būti naudojama prievarta prieš asmenis, kurie trukdys tai daryti“.

To negana, A. Melianas kažkodėl davė nurodymus ir antstolei, tikėdamasis, „jog antstolė šį kartą sudarys „minkštą“ teismo sprendimo vykdymo planą ir mergaitės perdavimą vykdys nenaudodama prievartos ir nediskredituodama policijos pareigūnų vardo“. Ir dar: „Teismų sprendimai turi būti vykdomi ne jėga ir prievarta, o taikiomis teisinėmis priemonėmis”. Vėliau visi pamatė, kad taikiomis priemonėmis visiškai nieko negalima buvo pasiekti, taigi faktiškai ministras davė suprasti, kad teismo sprendimo negalima vykdyti. To Lietuvoje dar nebuvo!

O ką sakė ir darė šioje situacijoje Lietuvos kultūros žmonės? Jie pradėjo koncertuoti... pagrobto vaiko kalėjimo prižiūrėtojų, t.y. nusikaltėlių, prievarta trypiančių mergaitės orumą, garbei, o Kultūros ministerijai pagrasinus, kad ji yra kategoriškai prieš valstybinių teatrų aktorių, kitų meno pasaulio atstovų dalyvavimą pagrobėjų šlovinimo koncertuose, šie artistai rūsčiai pasipiktino.

Rašytojas Liudvikas Jakimavičius šia proga pareiškė:„Kultūros ministras pamišo”. Aktorius Šarūnas Puidokas suabejojo, dėl ministro „tinkamumo užimti šias pareigas, aktorė Rimantė Valiukaitė, ta proga savo valstybę pavadino „totalitarine“. „Psichodarbininkas“ Redas Diržys pridėjo, kad „Kultūros ministerija: visa galios ir propagandos mašina terorizuoja mažametę mergaitę“. Nepraleido progos patylėti ir filosofas Krescencijus Stoškus. Jis apkaltino ministrą nei daugiau nei mažiau: „akivaizdžiu pasidavimu pedofilų klano spaudimui“.

Tapę nusikaltėlio D.Kedžio bendrininkais Lietuvos kultūros žmonės neapsiribojo koncertais, bet užsimojo visam pasauliui pristatyti Lietuvą kaip išprotėjusią valstybę. Būtent tokių akcentų gausu jų rašytame laiške JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton ir visam Valstybės departamentui neva lietuvių kilmės JAV piliečių ir Lietuvos piliečių gyvenančių JAV vardu.

Laiške aiškinama, kad Lietuvą valdo korumpuoti teisėsaugininkai ir politikai, Lietuvos teismais nepasitiki 85 proc. gyventojų, dėl nesaugios aplinkos bei Žmogaus teisių pažeidinėjimų Lietuvoje gali kilti pavojus ir čia buvojantiems Amerikos piliečiams. To negana, Lietuvoje esą susiklostė tiesiog tragiška padėtis, kai Lietuvos žmonės turi ginti nekaltą vaiką nuo savo Vyriausybės, o korumpuoti teisėjai peržengė visas ribas. Štai tokioje valstybėje, pasirodo, mes gyvename, tokią valstybę pasauliui pristatė D.Kedžio ir N.Venckienės šalininkai.
O ką kalbėjo apie Garliavos kalėjimą mūsų Atgimimo šaukliai – Sąjūdžio lyderiai, pirmieji mūsų valstybės vadovai? Filosofas Romualdas Ozolas pasiūlė bylai paskelbti... moratoriumą ir pradėti ją vėl nagrinėti iš pradžių, t.y. nuo žudynių dienos, ar dar ankstesnės datos, bet tik su užsienio teisininkų pagalba, kurie, jo manymu, būtų visiškai nešališki. „Kol nebus pramušta skylė teisėtvarkos nežmoniškumo statinyje, niekas nesikeis“, - buvo įsitikinęs filosofas.

Anatolijus Lapinskas
Tėvo liniją tęsė ir jaunosios kartos atstovas rašytojas V.V.Landsbergis, mergaitės pagrobimą prilyginęs... „tautos kovai”. Dainuodamas Garliavos Klonio gatvės kieme ditirambus N.Venckienei, jis prisiminė „partizanus, sovietmetį, tremtis“.
Dar vaizdingesniais palyginimais tuomet dalijosi Atgimimo patriarchas Vytautas Landsbergis. Jo nuomone, Drąsiaus Kedžio dukters atidavimas motinai, „bus kaip bomba, kurios sprogimas suskaldys Lietuvą į dvi, viena kitos nekenčiančias puses“. Ir lyg nujausdamas: „Ko gero, teisėtvarkos tankas pervažiuos tą mergaitę. Nelabai įsivaizduoju, kas dėsis, jeigu į mergaitės globėjos Neringos Venckienės namus Garliavoje ateis ginkluota jėga šturmuoti namus. Kaip elgsis žmonės? Kas bus toliau? Jei įvyks kaip numatyta, pasitikėjimas Lietuvos valstybe ir noras čia būti, neišvažiuoti iš jos, bus dar labiau sudaužytas. Dar daugiau žmonių pasakys: „Moju ranka, čia niekada jokios teisybės nebus“.

Trumpai tariant, buvusių Atgimimo vadų šūkiai skambėjo taip: nevykdykite nepriklausomos Lietuvos teismų sprendimų, nes priešingu atveju Lietuvos laukia katastrofa! Bet leiskite tuomet paklausti, tai dėl ko mes visi, to paties V.Landsbergio pakviesti galvotrūkčiais gūdžią sausio naktį lėkėme ginti Seimo, jeigu per kančias ir vargus sukūrę savąją valstybę, dabar esame raginami ją sudaužyti?

Tėvo liniją tęsė ir jaunosios kartos atstovas rašytojas V.V.Landsbergis, mergaitės pagrobimą prilyginęs... „tautos kovai”. Dainuodamas Garliavos Klonio gatvės kieme ditirambus N.Venckienei, jis prisiminė „partizanus, sovietmetį, tremtis“. O kunigui R.Grigui N.Venckienė priminė žmones, kurie karo metais slėpė žydus, japonų diplomatą Chiune Sugiharą, išrašinėjusį jiems vizas, Martiną Lutherį Kingą, gynusį juodaodžius, kažkodėl dar ir knygnešius…

Violetinis košmaras baigėsi. Laiminga mergaitė auga su ja mylinčia mama ir nenori prisiminti pornografinių filmavimų košmarų, vykusių Kedžių namuose. Tačiau ditirambų D.Kedžiui ir jo aplinkai giedotojai neatsiprašė nei tiek iškentėjusios mergaitės, nei Lietuvos žmonių. Todėl vis dar nėra garantijos, kad velniškas D.Kedžio ir jo aplinkos sumąstytas planas, besiremiantis jokio ryšio su tikrove neturinčiais faktais, kada nors ir kur nors bus pakartotas. Negi esamos (t.y. prezidentė) ir buvusių valdžių atstovai, kultūros žmonės neras jėgų prisipažinti suklydę?