Šiame dokumente yra ir daugiau tikslių pastebėjimų ir įžvalgų, pvz., čia sakoma, kad nuolat didėjančios transporto spūstys Vilniuje atneša milžiniškus nuostolius – kasmet apie 1,5 mlrd. litų, kad neplečiant gatvių tinklo, nedidinant sankryžų pralaidumo bei nepastatant metropoliteno, Vilniaus laukia smukimas ir degradavimas.
Palikime kol kas fantastinį metro projektą ramybėje ir pasamprotaukime apie žymiai pigesnį, bet ne mažiau efektyvų, toje pat studijoje minimą sprendimą: sankryžų ir gatvių pralaidumo padidinimą. Kaip tai padaryti? Studijos autoriai siūlo statyti dviejų lygių sankryžas, pvz., Ozo gatvės su Kalvarijų, Verkių ir Žirmūnų gatvėmis, tiesti naujas gatves, pvz. nuo Justiniškių iki Valakupių tilto, statyti tiltus per Nerį, aplinkelius, pvz., Pietinį (jis jau pastatytas), Vakarinį (jis vos pradėtas), tunelį po Geležinkelio stoties aikšte, išplatinti J. Jasinskio gatvę nuo Pakalnės iki V.Kudirkos gatvės, rekonstruoti šalia Neries esančias gatves, rengti dar tolimesnius nuo Vilniaus centro apvažiavimus pietų ir vakarų kryptimis per Rudaminą ir Maišiagalą.
Vis dėlto apsvarstykime: ar galima ką nors padaryti Vilniaus miesto transporto pagerinimui be tų išvardytų gigantiškų ir mažai šiuo metu tikėtinų naujų gatvių, tiltų ir tunelių statybų? Taip, galima. Žymiai pigesnis už naujų gatvių ir tiltų statybas yra esamų gatvių išplatinimas – tiek prieš sankryžas, tiek per visą jų ilgį. Minėtame sąraše yra vienintelė vieta, kur siūloma platinti gatvę, tai ar ne dvidešimties metrų gabaliukas J.Jasinskio gatvėje prieš sankryžą su V.Kudirkos gatve.
Labai kuklus pasiūlymas, turint mintyje daugybę tokio platinimo trokštančių Vilniaus gatvių, pvz., ta pati V.Kudirkos gatvė nuo Lukiškių pusės prieš tą pačią sankryžą. Tačiau jei ši sankryža bus patvarkyta, o pasibaisėtini šiukšlių prikimšti pusiau sugriuvę sandėliukai su atlapotomis durimis J.Jasinskio 1 kieme taip ir liks – juos dabar mato visi (taip pat ir garbingiausi šalies svečiai) važiuojantieji nuo Lukiškių pusės, tai sankryžos ir viso Vilniaus vaizdelis vis tiek liks ne koks.
Ką reikia daryti Vilniuje ? Ten, kur dar yra vietos, platinti gatves iki šešių ir daugiau eismo juostų. Geriausias šiuolaikinio požiūrio į savo miesto gatves pavyzdys yra Klaipėda, kur naujamiestyje dauguma svarbiausių gatvių yra būtent tokio pločio ir tokių spūsčių kaip Vilniuje ten nepastebėjau. Erdvi gatvė, dailūs šaligatviai, mašinoms suteiktas malonumas komfortiškai važiuoti – štai toks jausmas apima Klaipėdos naujamiestyje. Kodėl tokių vaizdų nesukurti Vilniuje?
Pirmiausia, aišku, reikia nutarti, kad mes vilniečiai norime gyventi Europos didmiestyje, o ne kokios nors imperijos užkampyje. Esant tokiam pasiryžimui, rasis ir galimybių, ir pinigų. Nuo ko pradėti? Sankryžų ir gatvių modernizavimo erdvių Vilniuje kiek tik nori. Pagrindinė tokių darbų priežastis yra susidarančios spūstys. Kasdien stebiu rytines ir vakarines spūstis, liaudiškai tariant kamščius, Savanorių prospekte. Išplatinti jį tikrai galima pietinėje pusėje 5-8 metrais, o jei dar numatyti reversinę juostą, tai eismas problemine kryptimi galėtų vykti ir keturiomis ar net penkiomis eilėmis. Tuomet spūsčių tikrai nebus.
Sunki yra ir Geležinio Vilko gatvė nuo to paties pavadinimo tilto iki Savanorių žiedo. Ačiū projektuotojams, tunelyje prie Seimo yra po tris eismo juostas, tačiau kylant į kalną lieka tik po dvi ir to aiškiai per maža. Laisvės prospekte, vėlgi reikia dėkoti dar sovietmečio projektuotojams, palikta skiriamoji juosta kaip tik dar dviems eismo juostoms, tačiau tarsi bijant šiuolaikinės magistralės vaizdo, gatvė vis dar neplatinama, nors kasdien ryte ir vakare susidarančios kilometrinės spūstys nuo Lazdynų iki Viršuliškių prašyte prašo tą padaryti.
Dariaus ir Girėno gatvė, prieš 55 metus nutiesta į oro uostą, jo prieigose tokia ir liko, anų laikų įsivaizdavimu plati, bet dabartinėmis akimis žiūrint, visai neatitinkanti prestižinio įvažiavimo į sostinę statuso, ypač prisiminus blizgančias tokios paskirties magistrales kaimyninėse Europos šalyse ar net Kaukaze, pvz., Tbilisyje. O Paryžiuje, važiuojant iš oro uosto, pirmas dvidešimt minučių autobusas nesustoja nė vienoje sankryžoje, skrieja estakadomis ir tuneliais. Vilniuje važiuojant iš oro uosto šviesoforas laukia jau pirmojoje visai nereikšmingoje sankryžoje, o ir toliau jų netrūksta. Neprisimenu kada buvo suformuota Kalvarijų gatvės važiuojamoji dalis, tačiau kad ir ją reikia išplatinti, nugriaunant baisaus vaizdo pakelės lūšnas, turbūt irgi nekelia abejonių.
Pagaliau naujausias pavyzdys: Oslo gatvė. Pasirodo, kad šis ruožas tarp Pietinio ir Vakarinio Vilniaus aplinkkelio šalia Greitosios pagalbos ligoninės buvo tiesiog pamirštas ir dabar jis tvarkomas tik kosmetiškai. Apie jokią trečią eismo juostą čia net negalvota, kaip ir apie kelio bordiūrus ar šaligatvius, todėl šalia kelio taip ir liks dulkinos žemės ruožas, o iš stotelių staiga išvažiuojantys autobusai kels avarines situacijas gausiam tranzitiniam transportui. Pačios stotelės čia įrengtos vėlgi iš bėdos, keleiviams nusileidžiant į jas kažkokiais avariniais viaduko laipteliais arba tiesiog bėgant nuo kalno.
Pagaliau čia kaip nebuvo taip ir, atrodo, nebus saugaus išvažiavimo į Šiltnamių gatvę, kartu ir į Greitosios pagalbos ligoninę viaduku ar požemine pervaža, nors už kilometro Vakariniame aplinkkelyje atsirado pinigų net tuneliui, apsaugojančiam Gudelių kvartalą nuo magistralės triukšmo. Vienintelis miesto valdžios pasiaiškinimas: šį ruožą iš viso nebuvo numatyta tvarkyti. Kodėl? Todėl, kad nenumatyta čia būsiant didesnio autotransporto judėjimo (intensyvesnio nei čia Vilniuje jau dabar būtų sunku rasti!).
Ar tik ne panašiai aiškino „Via Balticos“ projektuotojai apie Kauno – Lenkijos sienos kelią, pagrindinę tranzitinio transporto arteriją Lietuvoje? Esą tikėtasi, kad 15 tūkst. automobilių per parą šiuo keliu važiuos tik 2020-aisiais, tačiau šis skaičius praktiškai pasiektas jau šįmet. Vadinasi, jau dabar čia turėtų būti keturių, įskaitant ir skiriamąją, eismo juostų automagistralė, kad maksimalus leistinas greitis čia galėtų būti iki 130 km per valandą.
Kol kas čia tik vienos važiuojamos dalies II kategorijos kelias, kuriame vos ne kasdien dūžta mašinos, jau įvyko šimtai eismo nelaimių, žuvo ir buvo sužeisti dešimtys žmonių. Automagistralė tik įvažiavus į Lietuvą būtų ne tik prasminga investicija, bet ir puikus šalies įvaizdis, toks pasigėrėjimo jausmas apima, pvz., iš Lenkijos įvažiavus į Vokietiją... Beje, tam pačiam Lietuvos įvaizdžiui kurti juk buvo skirta ar ne 60 mln. litų, kas už juos padaryta, niekas nežino, o už tokią sumą nuo sienos bent iki Kalvarijos buvo galima nutiesti puikų kelią.
Tiesiog nesuprantama, kodėl Vilnius baidosi plačių gatvių, gal Lietuvoje yra kokie nors slapti apribojimai šešioms eismo juostoms? Tai kad ne, planuojama, kad Kaune tarp IX forto sankryžos ir Muravos sankryžos bus įrengtas 6 eismo juostų kelias, o Klaipėdoje, kaip minėjau tokių gatvių ne viena. Pagaliau ir Vilniuje yra keletas plačių šešiajuosčių gatvių, bet jų plėtra kažkodėl neplanuojama. Tuomet darosi tiesiog keista, kaip dar sovietmečiu pavyko nutiesti plačiausią dabartinį Savanorių prospektą Žemųjų Panerių link, o juk tuomet norint statyti aukštus pastatus ir tiesti plačias gatves tikrai reikėjo Maskvos leidimo. Dabar, taip išeitų, mes patys sau neleidžiame tiesti kelių į Europą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Naujoji Vilniaus automatizuota šviesoforinio reguliavimo sistema, su visur reikia-nereikia prikaišiotais 2700(!) šviesoforų (netgi transporto žieduose), kuri buvo reklamuojama kaip vienintelė panacėja ir tuo pačiu alternatyva gatvių platinimui, deja, patyrė visišką fiasko.
Už tą šimtą milijonų litų galima buvo praplatinti ne vieną Vilniaus gatvę. Kaip ir dabar, Europos žadamą milijardą europinės geležinkelio vėžės fantazijai, o tiksliau - keliui į neegzistuojančius terminalus, pavertus investicijomis į kapitalinę Vilniaus gatvių pertvarką, Europos pripažinimo, su juo ir, pvz., užsienio turistų tikrai sulauktume daugiau.