Džiaugsmo priežastis yra žinoma: ne vienerius metus, o iš esmės ne vieną dešimtmetį Lietuvos lenkų politikai kartu su bendraminčiais iš Lenkijos šaukė apie baisią Lietuvos valdžią, kuri diskriminuoja ar kitaip persekioja mūsų valstybės piliečius lenkus vien už tai, kad jie lenkai. Į Europos institucijas iš abiejų šalių vos ne kiekvieną savaitę skriedavo skundai apie lenkų pragarą Lietuvoje. Šūkis „nė dienos be kovos“ iš tikrųjų atitiko Lietuvos lenkų politikų būtį. Pagaliau kova laimėta ir lenkai atsidūrė... toje baisioje valdžioje.

Ar tikrai reikėjo tos kovos, juk Lietuvos lenkai turi geriausias sąlygas pasaulyje šalia Lenkijos savo tautinei tapatybei ugdyti, net kai kurie blaivesnio mąstymo Lenkijos politikai tai pripažindavo. Deja, Lietuvos lenkų politikai su tokia nuomone kategoriškai nesutikdavo, ar geresniu atveju tiesiog ją ignoruodavo. Tačiau po rinkimų mūsų lenkų padėtis radikaliai pasikeitė: sutikę dalyvauti valdančioje koalicijoje, jie tapo valdžia, taigi kalbėti apie juos persekiojančią Lietuvos, kartais dar įvardijamą kaip „lietuvių“ valdžią, neliko jokio pagrindo. Valdžioje jau yra kartu ir lietuviai, ir lenkai.

Anatolijus Lapinskas
Po rinkimų mūsų lenkų padėtis radikaliai pasikeitė: sutikę dalyvauti valdančioje koalicijoje, jie tapo valdžia, taigi kalbėti apie juos persekiojančią Lietuvos, kartais dar įvardijamą kaip „lietuvių“ valdžią, neliko jokio pagrindo.
Viena iš „istorinės pergalės“ priežasčių, tačiau, manyčiau, ne pagrindinė, buvo ta, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija savo rinkiminėje programoje ėmėsi akcentuoti ne tik savo mažumos, bet visos valstybės problemas. Tarp jų tokias, kaip Seimo narių skaičiaus mažinimą iki 101, visuotinį perėjimą prie biokuro, nes „tai užtikrins energetinę nepriklausomybę ir sukurs 30 000 naujų darbo vietų kaimo vietovėse“, LLRA įsipareigojo išsaugoti „gerai veikiančią švietimo sistemą“, „toliau siekti grąžinti žemę buvusiems savininkams arba deramai ją kompensuoti“, „minimalus atlyginimas turi būti ne mažesnis kaip 1200 Lt, o senatvės pensijos ne mažesnės kaip 50 proc. šalies VDU“. Na kas gi gali prieštarauti tokiems geriems norams?

Ypač didelį dėmesį savo planuose LLRA skyrė socialiniam sektoriui: „už kiekvieną pagimdytą vaiką moterims vienais metais būtų paankstintas pensinis amžius“, „sieksime įvesti galimybę atskaityti nuo pajamų išlaidas vaistams“. Argi ne patrauklu? Programoje užsiminta ir dvasinius reikalus: „privalomą religijos dėstymą ir egzaminą mokyklose“, nors, beje, tokios tvarkos nėra net ir tikrai katalikiškoje šalyje - Lenkijoje.

O kas liko iš tautinių mažumų problematikos, amžino Lietuvos lenkų politinio arkliuko? LLRA programoje apie tai iš pradžių buvo rašoma tik tiek: „sieksime, kad ES tautinių mažumų teisių standartai būtų taikomi Lietuvoje“. Įdomiausia, kad tokių standartų Europos Sąjungoje nėra, taigi nėra ko ir taikyti. Tuo tarpu Europos tautinių mažumų apsaugos konvencijai, kurią galima būtų laikyti tais standartais, Lietuva niekuo nenusižengia. Beje, konvenciją Lietuva, kitaip nei Lenkija, ratifikavo be jokių papildomų išlygų, taigi vykdo ją tikrai europietiškai.

Galbūt iš kažkur sužinojusi, kad Europos standartų iš viso nėra, LLRA savo naujausioje, t.y. su koalicija suderintoje programoje jų jau nemini ir kalba tik apie norą „priimti tautinių mažumų įstatymą“. Susiaurinti ir kiti reikalavimai, naujausia jų redakcija yra tokia: „pereiti prie biokuro šilumos ūkyje, padidinti vietiniams keliams tenkančią Kelių programos dalį iki 30 proc., 2013-ųjų pabaigoje padidinti minimalią algą iki 1,2 tūkst. litų, pabaigti žemės ūkio reformą ir visiškai atsiskaityti su nacionalizuotos žemės savininkais“. Na kas gi atsisakytų pritarti tokiems puikiems ketinimams?

Anatolijus Lapinskas
Tautinių mažumų atstovams įsitraukus į valstybės valdymą ir nustojus rašyti begalinius skundus Europai, pagerės jų pačių savijauta, žinoma, pakils ir visos valstybės gyvenimo tonusas, kuriai nereikės amžinai atmušinėti tų beprasmiškų skundų atakas.
Belieka tik džiaugtis tokiais LLRA programiniais siekiais, kuriuose buvusias konfrontacines nuostatas pagaliau pakeitė bendravalstybiniai interesai. Šiandieninės situacijos nebijočiau įvardyti nauju mūsų šalies pastarųjų dešimtmečių istorijos puslapiu. Esu įsitikinęs, kad tautinių mažumų atstovams įsitraukus į valstybės valdymą ir nustojus rašyti begalinius skundus Europai, pagerės jų pačių savijauta, žinoma, pakils ir visos valstybės gyvenimo tonusas, kuriai nereikės amžinai atmušinėti tų beprasmiškų skundų atakas.

LLRA pasiūlymuose įklijuota ir šiek tiek mistikos, pvz., koalicijoje sutarta, kad LLRA pateikus „pasaulėžiūros srities įstatymą“, jis nebus blokuojamas: „parlamentas turės jį svarstyti komitetuose, o vėliau galės atmesti“. Į žiniasklaidą prasiskverbė žinios, kad šis įstatymas turėtų įtvirtinti „griežtas katalikiškas vertybes“, t.y. uždrausti abortus, priešintis dirbtiniam apvaisinimui, o šeimą pripažinti tik santuokiniu pagrindu.

Iš kitos pusės naujosios mūsų koalicijos vadovai taip pat šiek tiek persistengė, pvz., nepaisant LLRA lyderio Valdemaro Tomaševskio patikinimo, kad jo partija politiniu lygiu nekels reikalavimų įteisinti Lietuvoje pavardžių rašybos originaliais rašmenimis, koalicijos lyderis Audrius Butkevičius pažadėjo, kad „artimiausiu metu turėtų būti suburta darbo grupė pavardžių rašybos originalo kalba dokumentuose klausimu“.

Nemanyčiau, kad reikia tokios grupės, nes Seime guli jau ne vienas šios srities įstatymo projektas, kuris tuometinių seimūnų, deja, buvo atmestas. Parengus dar vieną, vis tiek viskas atsirems į Seimą. Pagaliau, sveiku protu mąstant, galima būtų iš viso apsieiti be naujų įstatymų, užtektų vien atidžiai perskaityti akademinę lietuvių kalbos gramatiką, ten viskas parašyta…

Keistokas ir A.Butkevičiaus pažadas „atidėti kai kurių Švietimo įstatymo, numatančio lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimą lietuviams ir kitų tautybių abiturientams, nuostatų įsigaliojimą“. Juk dabartinė Lietuvos (taip pat ir jos tautinių mažumų) švietimo sistema yra, anot LLRA, „gerai veikianti“. Dar svarbiau, kad minėtas atidėjimas jau yra įteisintas Švietimo ir mokslo ministro 2012 gegužės 9 įsakymu ir atideda vienodą egzamino vertinimą net aštuoneriems metams iki 2019 metų, ko visą laiką troško LLRA. Tiek metų lietuvių ir lenkų moksleiviai už tas pačias žinias bus vertinami skirtingai.

Ar galima būtų teigti, kad įsiliejus LLRA į valdančiąją koaliciją ir tuo pačiu į Vyriausybę, baigsis Lietuvos lenkų atstovų opozicija Lietuvai? Bijau, kad teigiamam atsakymui dar nėra visiškai tvirto pagrindo. Vienu iš nerimo šaltinių įvardyčiau gerokai Lietuvos lenkus veikiančią veiksmingą Lenkijos visuomenės dalį, pirmiausia, įvairias „kresų“ organizacijas, nesuprantančias istorinių realijų ir nuolat nuodijančias mūsų tautų santykius, pvz., kas mėnesį ir dar dažniau rengiančias piketus ir demonstracijas prie Lietuvos atstovybių Lenkijoje su mūsų šalį įžeidinėjančiais šūkiais, pvz., „Europa, gėdykis Lietuvos“,„Nebūkime abejingi lenkų skriaudoms Lietuvoje“ ir t.t.

Anatolijus Lapinskas
LLRA tampa normalia politine jėga, o Lietuvos lenkų mažuma integralia šalies visuomenės dalimi. Tai seniai turėjo įvykti.
Neatsilieka ir Lenkijos spauda, štai spalio 23 savaitraščio „Nasza Polska“ numeryje rašoma: „Sunku tvirtinti, ar LLRA įsijungs į valdančiąją koaliciją, tačiau tikrai žinoma, kad ji neatsisakys iki šiol reikštų postulatų, tarp kurių yra lenkams nenaudingo Švietimo įstatymo pataisos, dvikalbiai gatvių pavadinimai“…

Kaip čia suprasti? LLRA mūsų tautinių mažumų švietimą įvardija kaip „gerai veikiantį“, bet Lenkija aiškina kitaip. Tai kas geriau žino padėtį Lietuvoje: pati LLRA ar Lenkijos žiniasklaida? Keistai zvimbia ir Lenkijos žiniasklaidos svaidomi akmenys dėl dvikalbių gatvių pavadinimų Lietuvoje. Europos konvencijoje jokio primygtinio šios srities reikalavimo nėra, na o pačioje Lenkijoje tokių lentelių, pasirodo, nėra, nes anot Lenkijos vidaus reikalų ministerijos, nė vienas Lenkijos valsčius dėl tokio leidimo nesikreipė...

Vis dėlto iš Lenkijos yra ir paguodžiančių žinių: patys aukščiausi Lenkijos politikai, palankiai vertindami Lietuvos lenkų laimėjimą Seimo rinkimuose, jau neagituoja jų toliau kovoti, šįkart pasinaudojant ir gautos valdžios resursu, dėl jų neva pažeidžiamų teisių, pvz., „reikalauti iš Lietuvos valdžios išlaikyti nuo amžių čia esančias mokyklas lenkų dėstomąja kalba, šalia lietuviškų gatvių pavadinimų lentelių iškabinti tokias lenteles ir lenkų kalba“ ir t.t. Citavau Lenkijos užsienio reikalų ministro praeitų metų agitacinę kalbą, atvykus jam į Lietuvą. Kad tai yra tik niekuo nepagrįstos pretenzijos, beje, prieštaraujančios pačios Lenkijos realybei, paaiškinau aukščiau.

Dar viena paguodžianti žinia: pastarosiomis savaitėmis Lietuvos lenkų spauda taip pat nutilo apie esą lenkams lietuvių daromas skriaudas ir nagrinėja esamą Lietuvos politinę padėtį blaiviai ir atsakingai. Žodžiu, LLRA tampa normalia politine jėga, o Lietuvos lenkų mažuma integralia šalies visuomenės dalimi. Tai seniai turėjo įvykti.