Ir ką gi, pavartęs šio mėnesio Lietuvos rusų laikraščio „Litovskij kurjer“ numerius, pripildytus Lietuvos rusų atstovų (arba jais apsimetusių laikraščio žurnalistų) ašarų, dejavimų, kartu ir grąsinimų ne tik Lietuvai, bet ir Europai dėl Lietuvos rusų mokyklų nepakeliamų vargų, supratau, kad tas abiejų mažumų susivienijimas iš anksto susitaręs, o gal ir be jokio oficialaus susitarimo, tikrai pradėjo bendrą veiklą.

Laikraštis „Litovskij kurjer“, pasisėmęs informacijos ir politinių nuotaikų iš Lietuvos rusų mažumos veikėjų ir, be abejo, rusų mokyklų vadovų, „artilerinį parengimą“ pradėjo straipsniu su grėsminga antrašte „Sąmonės sunaikinimas“. Grėsmingos ir šio straipsnio paantraštės „Uždelsto veikimo bomba“, „Antirusiškos ir antilenkiškos nuotaikos“ (čia apie Lietuvos valdžios politiką), „Marionetė nacionalistų rankose“ (čia apie Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininką Mahirą Gamzajevą, kuris abejoja valstybinių mokyklų tautinėms mažumoms su jų dėstomąja kalba būtinumu).

Anatolijus Lapinskas
Niekur Rusijoje nėra mokyklų jos tautinių mažumų ar didesnių diasporų dėstomąja kalba. Ir Kaliningrado srityje nėra valstybinių lietuviškų mokyklų, nors lietuvių čia priskaičiuojama beveik 14 tūkstančių.
Kaip gyvena Lietuvos rusų mokyklos? Į tokį neįvardintą klausimą „Litovskij kurjer“ atsako jau minėto straipsnio pavadinimu. Tačiau kaltinimai Lietuvai ir toliau liejasi tiesiog kiekviename straipsnio sakinyje. Kokia tai „bomba“? Pasirodo, kad tai Lietuvos švietimo įstatymas, priimtas 2003 metais. Bet čia pat laikraštis pripažįsta, kad tai buvo „pats demokratiškiausias įstatymas visoje postsovietinėje erdvėje, nes garantavo galimybę gauti vidurinį išsilavinimą gimtąja kalba“. Tai kaip čia suprasti: pats geriausias įstatymas šeštadalyje pasaulio, tačiau kartu ir uždelsto veikimo bomba? Tokių logikos riktų ir apskritai melo primargintas visas straipsnis.

Tas uždelstas veikimas esą pasireiškė tuo, kad 2007 metais pradėta kalbėti apie naują įstatymo redakciją ir, anot laikraščio, joje numatyta „daugumą dalykų vyresnėse klasėse dėstyti lietuvių kalba“. Ir vėl šūvis pro šalį. Apie privalomą nors kelių, ne daugumos, dalykų dėstymą valstybine kalba Lietuvoje kalbėta jau 2001 metais, tačiau 2003 metų Švietimo įstatymas buvo priimtas tik su savanoriška lietuviško dėstymo galimybe: „30 str. ...Pasirinktų ugdymo programos dalykų GALI būti mokoma valstybine lietuvių kalba“.

Tačiau net ir dabartiniame projekte numatyta: „Pagrindinio ugdymo programos apraše nustatyta tvarka organizuojamas ne mažiau kaip dviejų dalykų mokymas valstybine kalba; Vidurinio ugdymo programos apraše nustatyta tvarka organizuojamas ne mažiau kaip trijų dalykų mokymas valstybine kalba.“ Tai kurgi ta „dauguma dalykų“, dėl kurių baiminasi Lietuvos rusų mokyklų mokytojai? Šis korpusas yra itin grėsmingas, nes savo nuostatas apie antirusišką Lietuvos valdžią mokytojai, žinoma, perduoda ir mokiniams...

Tolesnė laikraščio ugnis nukrypsta į Seimo nario Gintaro Songailos iniciatyva surengtą konferenciją Seime „Tautinių mažumų švietimo politika Europos Sąjungoje: Latvijos patirtis“. Anot laikraščio, labiausiai mūsų tautines mažumas papiktino, kad į ją nebuvo pakviesti jų atstovai, nors iš tiesų konferencijoje dalyvavo ir kalbėjo Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkė, kartu ir politinės organizacijos „Lietuvos rusų sąjunga" narė Ela Kanaitė.

Štai kaip tą pasipiktinimą laikraštyje išreiškė europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis: „Galima tik apgailestauti, kad Europos Sąjungos šalyje valdanti partija rengia konferenciją su aiškiais nacionalizmo elementais. Viskas linksta į tai, kad susidoroti(!) su tautinėmis mažumomis – rusais, lenkais, žydais(!!!), kurie amžius gyvena Lietuvoje... Pasisakymai apie „veidrodinius principus“, tai tik eilinė manipuliacija. Lenkijoje lietuviškų mokyklų mokiniai patys pasirenka dalykus, kuriuos nori mokytis lenkiškai. Lietuvai – tai ne naujiena. Tokia praktika esti daugelyje tautinių mažumų mokyklų... Songaila ir jo kompanija naudoja bolševikinį(!) metodą, nukreiptą į tautinių mažumų sunaikinimą(!!!)... Nė viena valdžia nelaimėjo tokiais metodais! O būtent – kariauti prieš savo piliečius...“

Tikiu, kad šio politiko pasisakymas kartu su visu laikraščio straipsniu buvo perskaitytas Lietuvos rusų mokyklose. Galbūt po to mokytojai pasiūlė mokiniams sugalvoti metodus, kaip kovoti su Lietuvos „bolševikais“, ar pagaliais, ar kuo nors stipresniu...

Beje, Vilniaus Šolom Aleichemo (žydų) vidurinė mokykla vieną kartą galėtų pareikalauti nekišti jos į kitų Lietuvos tautinių mažumų intrigas. Jau vien dėl to, kad šioje mokykloje nuo pat įkūrimo 1989 m. pagrindiniai dalykai dėstomi lietuvių kalba, o žydiškų dalykų koncentrą sudaro hebrajų kalba, žydų istorija, žydų tradicijos ir tikyba. Taigi Lietuvos rusų ir lenkų verksmai, kad jie visomis jėgomis ir priemonėmis kovos prieš Lietuvos istorijos dėstymą lietuviškai, Vilniaus žydų mokyklos nė kiek nejaudina.

Anatolijus Lapinskas
Latvijos lenkų ir lietuvių mokyklose visi dalykai dėstomi latviškai ir tik keli kultūrinio identiteto dalykai lenkų ar lietuvių kalbomis. Latvijos tautinių mažumų švietimo praktika visoje Europos Sąjungoje pripažinta pavyzdine.
O ką po konferencijos sakė pati E.Kanaitė? Anot jos, Seimas planuoja įvesti fundamentalių mokslų – istorijos, geografijos, fizikos, matematikos, chemijos dėstymą lietuvių kalba. „Būtent istorija formuoja tautinę savimonę. Mes privalėsime auklėti vaikus be savo kultūros... Susidariau įspūdį, kad konferencija turėjo aiškų antilenkišką ir antirusišką charakterį... nubrėžė artimiausius uždavinius – prisidengiant integracija, sunaikinti tautines mažumas dorovingumo ir dvasingumo prasme. Visa tai man priminė 1990-jų dešimtmečio pradžios nežabotą nacionalizmą... Švietimo įstatymo pataisos buvo uždelsto veikimo bomba. Dabar jie ją susprogdins. Valdantieji nesupranta, kad tai atves į visuomenės konfrontaciją. Mes ties šiuo nesustosime. Aš nekviečiu liaudies į piketus, esu civilizuoto dialogo šalininkė, nors po konferencijos supratau, kad susidariusioje situacijoje civilizuotas dialogas labai sudėtingas. Mes kreipsimės į Europos Sąjungos struktūras... Šiandien prašome minimumo: duokite mums galimybę gauti vidurinį išsilavinimą gimtąja kalba... aš dabar nežinau, koks likimas laukia ne tik tautinių mažumų, bet ir visos Lietuvos“.

Įdomu, kad dėl tos pačios „formuojančios“ istorijos Lietuvos rusai turi daug pretenzijų... pačiai Rusijai. Spalio 29 d. Rygoje vykusioje konferencijoje „Pirmaeiliai uždaviniai išsaugojant Rusų pasaulį Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje“ Vilniaus universiteto studentas Nikolajus Sokolovas pareiškė, kad (cituoju pagal regnum.ru) „Lietuvoje istorijos dėstymas yra ideologizuotas iki paskutinės ribos ir pasitelkiamas šalies valdžios politiniams uždaviniams spręsti“. O Rusija, anot jo, ne tik nepadeda kovoti su istorijos falsifikavimu „vietose“, bet net trukdo tam. Pvz., N.Sokolovą papiktino per Rusijos televiziją matytas filmas apie Abisinijos karą, kuriame jis išgirdo frazę: „tuomet Stalinas dar nedraugavo su Hitleriu“. „Rusijos informacinis laukas atneša didelius nuostolius kovojant su istorijos falsifikavimu“, – reziumavo studentas.

O ką atsakytų ponia E.Kanaitė, atidžiau susipažinusi su tos pačios Rusijos patirtimi, kur „nacionalinėse“ (t. y. tautinių mažumų) mokyklose visi bendro lavinimo dalykai dėstomi rusiškai, o nacionalinė kalba - tik kaip dalykas. Taip pat jose dar dėstoma tos tautos istorija ir kultūra, beje, dažniausiai rusiškai. Tuo ir baigiasi vadinamasis „etnokomponentas“ ir tuo pačiu visa „nacionalinė‘ mokykla. O kaip E. Kanaitė reaguotų į Maskvos švietimo departamento vadovės Liubovės Kezinos žodžius - radau juos laikraštyje „Rossijskaja gazeta“: „Maskvoje yra 34 mokyklos ir 5 vaikų darželiai su etnokomponentu. Visose mokyklose mokoma rusų kalba. Aš manau, kad grynai nacionalinės mokyklos (t.y. kur mokymas vyktų tos tautos, ne rusų kalba, tokios yra Lietuvos rusų ir lenkų mokyklos) tai AKLAVIETĖ. Juk vaikai gyvena dideliame megapolyje, kur valstybinė kalba rusų. Todėl ją reikia gerai mokėti“.

Pridėčiau, kad tai ne vien Maskvos valdininkės, bet ir visos Rusijos valdžios pozicija: „kadangi čia Rusija, TODĖL visi dalykai mokyklose turi būti dėstomi rusiškai“. Niekur Rusijoje nėra mokyklų jos tautinių mažumų ar didesnių diasporų (pvz., Rusijoje gyvenančių 3 mln. ukrainiečių) dėstomąja kalba. Todėl ir pvz., Kaliningrado srityje nėra valstybinių lietuviškų mokyklų, nors lietuvių čia priskaičiuojama beveik 14 tūkstančių.

„Litovskij kurjer“ straipsnį baigia tokiais žodžiais: „Ignoruoti lenkų, rusų, žydų (vėl žydai!), baltarusių nuomonę, priešpastatyti jų pozicijas neseniai atsiradusios ir toli gražu ne pačios gausiausios bendruomenės (negi čia apie lietuvius?) pozicijoms – atleiskite, viskam savo ribos. Tarkime, žydų bendruomenė paskutiniais metais praktiškai išnyko, rusų dėl objektyvių priežasčių sumažėjo keturis kartus. Bet kas liečia lenkus, tai jie gyvena savo žemėje ir niekur emigruoti nesirengia. Jie greičiau realizuos „Sarajevo variantą“, nei išvažiuos“.

Paskutinis sakinys, sprendžiant iš jo stilistikos, greičiausiai buvo parašytas mums gerai pažįstamo europarlamentaro plunksna. Tuomet reikalas jau kvimpa tikru paraku. 1992 m. serbų armijos pradėta Sarajevo apgultis truko beveik ketverius metus. Tuomet nuo serbų snaiperių kulkų ir artilerijos sviedinių mieste žuvo apie 11 tūkstančių žmonių. Bijau net ištarti, kokios šalies armija galėtų apgulti Vilniaus miestą ir nuo jo kalvų artilerijos sviediniais daužyti miestą ir miestelėnus, bet, matyt, kas taip sako, žino. O gal mintyje turimas Pirmasis pasaulinis karas, kai Sarajeve pasigirdę šūviai į erchercogą Ferdinandą pradėjo kruvinas XX amžiaus pradžios pasaulines skerdynes, jų metu žuvo per 9 milijonus žmonių. Štai iki ko, Lietuvos tautinių mažumų veikėjų manymu, gali atvesti Lietuvos istorijos dėstymas lietuviškai.

Sugrįžkime nuo šių klaikių vizijų į realybę. Latvijoje sprendimas dėstyti 2-3 dalykus latviškai buvo priimtas dar 1995 metais ir nesukėlė didelių jos tautinių mažumų prieštaravimų. Lietuvoje šis planas bandomas įgyvendinti 2010 metais ir dar labai neaišku, ar pavyks. Nuo 2004 metų Latvijos rusų mokyklose latviškai dėstoma 60 proc. dalykų, rusiškai – 40 proc. Šis sprendimas sukėlė aršius protestus iki demonstracijų Rygos gatvėse.

Tačiau šiuo metu šį sprendimą palaiko 76 proc. latvių ir 29 proc. Latvijos rusų. Šie rodikliai nuolat kyla. Latvijos lenkų ir lietuvių mokyklose visi dalykai dėstomi latviškai ir tik keli kultūrinio identiteto dalykai lenkų ar lietuvių kalbomis. Latvijos tautinių mažumų švietimo praktika visoje Europos Sąjungoje pripažinta kaip pavyzdine.