Kas tai yra Maskvos Raudonoji aikštė, greičiausiai žino daugelis, net jeigu jau ir nesimokė rusų kalbos. Keliais žodžiais vis dėlto priminsiu, kad Raudonoji aikštė laikoma ne tik Maskvos, bet ir visos Rusijos centru. Keisčiausias jos statinys – mauzoliejus, kuriame greitai jau šimtas metų guli Lenino, Sovietų sąjungos įkūrėjo palaikai, tiksliau užbalzamuotas jo kūnas.
Lenino idėjos patyrė visišką politinį krachą. Tai pripažįsta ir Rusijos valdžia, 2004 metais panaikinusi lapkričio 7 šventę, vadinamosios Spalio revoliucijos arba Lenino idėjų įgyvendinimo starto dieną ir vietoje jos pasiūliusi santarvės ir susitaikymo dieną, švenčiamą lapkričio 4 dieną. Ji Rusijoje dar vadinama išlaisvinimo diena nuo lenkų-lietuvių, dėl šventos trejybės kartais pridedama ir švedų, okupantų. Toks išeitų kalambūras: susitaikymo su minėtais okupantais, tarp jų ir lietuviais, diena...
Vilniaus Nepriklausomybės aikštė – tai teritorija aplink Lietuvos Respublikos Seimą. Jos keisčiausias statinys – betoninių barikadų liekanos, arba kaip aiškina „Wikimapia“ – „paminklas paaukojusiems savo gyvybes už Lietuvos nepriklausomybę“. Tiesa, Gedimino prospekte prieš Seimą esantis informacinis stovas rašo truputėlį švelniau, tos liekanos „primena tautos valią ir ryžtą ginti nepriklausomybę“, o ten pat esantis angliškas tekstas kalba apie tautos „heroizmą kovojant už nepriklausomybę“.
Seimo barikados buvo pastatytos 1991 m. sausio 14-16 dienomis ir naktimis. Profesionalų nuomone, jos turėjo tik simbolinę reikšmę, kur kas tvirčiau Seimą saugojo šimtatūkstantinė žmonių minia, apjuosusi Seimą. Kaip tik jų ir išsigando Rusijos kariauna. Barikados stovėjo iki 1993 metų rudens. Tuomet visos statybinės medžiagos buvo grąžintos ten, iš kur buvo paimtos, tačiau dalis jų, kažkieno nurodymu grįžo prie Parlamento ir buvo pavadintos visų barikadų simboliu. 2007 metais jos buvo uždengtos stikliniu apvalkalu.
Šviesesni Rusijos protai jau kelis dešimtmečius siūlo nutraukti tą politinio idiotizmo spektaklį ir palaidoti Leniną kaip žmogų, o ne daugelį dešimtmečių jo mirusį kūną laikyti milijonų žmonių apžiūrai, tarsi tikintis visiems vėlesniems tos valstybės vadams iš to apžiūros spektaklio sulaukti nematomų aplodismentų.
Tačiau toliau nedrąsių kalbų (nors apie tai kalbėjo dar Michailas Gorbačiovas) reikalas nejuda. Ir kur judės, jei dabartinis faktiškas Rusijos vadovas Vladimiras Putinas šį reikalą išaiškino taip: „Daugelis (Rusijos) žmonių su Lenino vardu sieja savo asmeninį gyvenimą. Jiems Lenino palaidojimas reikš, kad jie šlovino melagingas vertybes, kėlė melagingus tikslus ir kad jų gyvenimas pragyventas veltui“. Taigi kol Putinas bus valdžioje, tol ir Leninas bus mauzoliejuje.
Tačiau negi Seimo barikados irgi yra melagingos? Jokiu būdu ne, tačiau neregėto mūsų tautos patriotinio pasiaukojimo (tokia šimtatūkstantinės žmonių masės gynyba kaip 1991 sausio mėn. būna vieną kartą gal per tūkstantį metų) įprasminimas gelžbetonio blokų sangrūda, surūdijusios spygliuotos vielos ryšuliu, keliais gelžgaliais, negrabiais koplytstulpiais, net trimis Čečėnijai skirtomis lentomis, lyg pradinės mokyklos sienlaikraštyje suklijuotomis žuvusiųjų 1990 – 1991 m. didvyrių nuotraukomis tikrai kvepia kažkokia nesveiku fetišizmu. Bet pradėkime nuo pradžių: kas sugalvojo tą visą jovalą vadinti paminklu Lietuvos žmonėms, paaukojusiems gyvybes už jos nepriklausomybę (beje, prie Seimo tą sausį niekas nežuvo)?
Barikadų paminklo gimdytojas - LR Seimas, 2000 07 11 priėmęs nutarimą Nr. VIII-1826. Jame, lyg kokiame vyskupų laiške, Seimas, „prisimindamas geros valios žmonių maldas Švč. Mergelei Marijai, įprasmindamas laisvės gynėjų auką Lietuvai, siekdamas sudaryti galimybę Lietuvos laisvės gynėjams ir kitiems geros valios žmonėms dvasiškai susikaupti brangioje visiems Lietuvos žmonėms vietoje, nutaria įamžinti Sausio 13-osios įvykių atminimą memorialu, kuriame būtų išsaugoti prie Seimo rūmų išlikę gynybos įtvirtinimo fragmentai, papildant juos Švč. Mergelės Marijos koplyčia”.
Beje, nutarimo priėmimo metu Seimo narys Emanuelis Zingeris tame memoriale pageidavo vietos ir ekumeninei maldai „visiems visų pagrindinių tikybų atstovams“. Deja, Seimas neatsižvelgė į šį prašymą, o E.Zingeriui paguosti pasiūlė visame Seime sukurti ekumeninę aplinką...
Seimas tikėjosi pastatyti memorialą iki 10-ųjų sausio įvykių metinių, bet ši statyba buvo baigta kartu su naująja Seimo sale tik 2007 metais. Ką turime dabar? Minėtas jovalas prie Seimo vakarinio fasado, kaip ir numatyta, uždengtas „lengvų konstrukcijų denginiu, skirtu apsaugoti nuo atmosferos poveikio memorialo fragmentus“. Tačiau į jį įeiti mažai kam pavyksta, nes ištisus metus jis stūkso užrakintas.
Viskas, ką galima padaryti, tai apeiti aplink šį ar ne keturių milijonų vertės statinį ir pasižiūrėti į grubia ranka išpaišytus gelžbetonio blokus, porą prieštankinių ožių, didžiulį gumulą spygliuotos, bet jau surūdijusios vielos ir dar nežinia kodėl atvilktą paprasčiausią stalą ir kėdę, matyt, memorialo viršininkui. To švč. Mergelės Marijos koplyčios altoriaus, greičiausiai, tame memoriale nėra arba jis giliai paslėptas už dar vienerių durų.
Liežuvis neapsiverčia sakyti, kad čia yra memorialinis paminklas. Tikra gėda čia atvesti svečią. Tokia nemokšiška ekspozicija jokio dvasinio pakilimo nesukelia. Kam reikalingas šis absurdo statinys Lietuvos sostinės centre? Saugoti gelžbetonio bloką vien už tai, kad jis buvo atvilktas prie Seimo rūmų, per menkas pagrindas. Tuomet jau bent įdomiau būtų atitempti ir keletą traktorių, jie irgi tomis sausio dienomis „gynė“ Seimą.
O kas galėtų būti toje vietoje, prie Seimo vakarinio fasado? Kaip tik čia, nors galbūt tiktų vieta ir arčiau Mažvydo bibliotekos, pastatyti šiltą, įtaigų, meniškai ir dvasiškai paveikų Laisvės paminklą, panašų, kad ir J.Zikaro „Laisvę“ Kaune. Jokiu būdu ne 60 metrų aukščio, kokie siūlomi Lukiškių aikštėje, bet ne aukščiau Seimo rūmų trečiojo aukšto, taigi Seimo Pirmininkės kabineto.
Prie Laisvės paminklo žydėtų gėlės, švenčių metu būriuotųsi žmonės, tai būtų tikros dvasinės atgaivos vieta, galų gale ir Nepriklausomybės aikštės pagrindinis meninis akcentas, nes dabar tokio nėra. Beje, kažkada jau buvo paskelbtas Laisvės paminklo prie Seimo konkursas ir skulptoriai yra sukūrę tokių projektų. Beliktų juos pateikti visuomenės apžiūrai.
Paminklas laisvei, o kitais žodžiais – visiems Lietuvos žmonėms, nepabijojusiems laisvės vardan žvelgti mirčiai į akis, būtų kur kas prasmingesnis nei paminklas barikadoms. Lietuvą išgelbėjo jos žmonės, o ne barikados.
Ar sulauksime tokių atėjimo į protą laikų? Deja, kaip ir Maskvos mauzoliejaus atveju, į protą ateiti sunku ir Lietuvoje, ypač kai galva užimta kitais reikalais. Amžinos Seimo narių diskusijos, ar galima už iš dangaus byrančius Seimo veiklos pinigus pirkti automobilius, servizus, savo pačių knygas arba užsidirbti dar daugiau pinigų, dalyvaujant ilgalaikiuose komercinių televizijų projektuose, leistų daryti išvadą, kad Lietuvos įvaizdis (Laisvės paminklas būtų tiesioginis jo atspindys) ir apskritai Lietuva mūsų Seimo nariams yra labai tolimas miškas.
Kaip kitaip paaiškinti ir tai, kad jau minėtas informacinis stovas prie Seimo pirmųjų rūmų, neva pristatantis šį pastatą, surašytas su tokiomis informacinėmis, švelniai tariant, paklaidomis, kad tik stebiesi, kad jis stovi čia jau ne vienerius metus.
Jei Seimo rūmų pastatymo metais dabartiniai jo I rūmai iš tikrųjų buvo „trijų administracinių pastatų komplekso sudėtinė dalis“, tai dabar visi pastatai priklauso Seimui ir vadinami I, II, III Seimo rūmais. Toliau dar gražiau. „Šiame pastate praeityje dirbo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, o dabar Seimas“. Lietuvos TSR Seimas?! „Svarbiausia ir gražiausia reprezentacinė patalpa yra Didžioji salė, kur vyksta Lietuvos Respublikos Seimo posėdžiai“. Taigi, kad ten jau dveji metai, kai nevyksta, o į ją parlamentarai užeina vos porą kartų per metus.
Pradžiai palaukime, kad ir šio įrašo pakeitimo. Tikėkimės, kad tarp šimtų Seimo raštininkų atsiras bet vienas, sugebantis logiškai, rišliai ir be informacijos klaidų parašyti keletą sakinių. O jau tuomet (jeigu tai įvyks!) galima būtų galvoti ir apie Laisvės paminklą, jo pastatymą susiejant su mūsų nepriklausomos valstybės dvidešimtmečiu ar nors tokia pačia sausio įvykių data.