Tas rūpestis, kaip žinome, pasireiškė kariniu „Prahos pavasario“ numalšinimu. Apie tai, kas turi teisę nustatyti, kad kuri nors vadinamoji socialistinė šalis krypsta į kapitalizmo pusę, doktrinoje nepasakyta, nors visiems buvo aišku, kad vyriausias teisėjas sėdi Maskvoje. Įdomiausia, kad, pvz., Čekoslovakijoje buvo pamėginta kurti anaiptol ne kapitalizmą, bet „socializmą su žmogišku veidu“. Tačiau Maskva galvojo kitaip ir jos nuomonės užteko faktiškai paskelbti karą Čekoslovakijai.
Dabartinėmis akimis žiūrint, toji doktrina buvo visiškas marazmas, nes tarpvalstybinių santykių būdas - vienai šaliai iš pradžių politinio šantažo, o po to ir karinės intervencijos būdu diktuoti kitai civilizuotai ir atitinkančiai visus tarptautinius normatyvus šaliai, kaip jai pritinka gyventi - turi kitokį pavadinimą: agresija.
Būtent agresijos baimę išgyveno ir pati Lenkija 1980 metais, kai iki sovietų įsiveržimo į mūsų kaimynų žemę, sako, buvo likusios vos kelios dienos. Žygiui buvo pasirengusios 15 sovietų, 2 vokiečių ir viena Čekoslovakijos divizija. Lenkija vengdama „broliškų šalių“ okupacijos turėjo paskelbti karinę padėtį.
Deja, istorijos spiralė parodė, kad šiek tiek modifikuota Brežnevo doktrina vis dėlto atgimė, bet ne Rusijoje ir (ačiū Dievui!) ne karinės intervencijos forma, bet, sunku net patikėti, mūsų istorinėje ir geografinėje kaimynėje – Lenkijoje ir (vėlgi ačiū Dievui!) ne karinio, bet tik politinio šantažo, grubios propagandos ir sąmoningo tarpusavio santykių bloginimo forma.
Šį kartą kaimyninės valstybės valdžia bei žiniasklaida pasisuko į Lietuvą ir čia atrado, suprantama, ne „priešiškas socializmui jėgas, bandančias pasukti šalį kapitalizmo link“, bet priešiškas Lenkijai jėgas ir šalį, bandančią eiti, Lenkijos manymu, netinkamu europietiško suvereniteto keliu. Aišku, kad tą Lietuvos priešiškumą Lenkijai, kaip ir netinkamą Lietuvos suverenitetą nustatė ta pati Lenkija, neklausydama Lietuvos ne kartą aiškiai deklaruoto noro gyventi draugiškai su savo kaimyne ir laikytis europietiškos vidaus gyvenimo tvarkos.
Štai Lenkijos prezidentas Bronisławas Komorowskis dar gerokai prieš priimant Lietuvos švietimo įstatymą, pareiškė tikįs, kad Lietuva priims „drąsų sprendimą“, turėdamas mintyje palikimą senos tvarkos, kuri, kaip jau visuotinai pripažinta – reikiamai neišmoko lietuvių kalbos. Tą juk patvirtino ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros 2010 m. metraštis, kur apie Lietuvą pasakyta: „42 proc. tautinių mažumų tyrimo respondentų pažymėjo, kad jie turėjo problemų darbo rinkoje dėl menko lietuvių kalbos mokėjimo“.
Viešėdamas Lietuvoje B.Komorowskis teigė, kad „10 metų negalime sulaukti Lietuvos ir Lenkijos 1994 metų sutarties vykdymo“. Taigi, suprask, Lietuva eina ne tuo keliu ir Lenkija norėtų ją atsukti į teisingą, matyt, lenkiško reguliavimo kelią. Tačiau Lenkijos kelias juk irgi, taip išeitų, neteisingas, nes čia veikianti suvienodinto valstybinės kalbos egzamino norma visoms krašto mokykloms, ją pritaikius Lietuvoje, čia būtų laikoma Žmogaus teisių pažeidimu (tai reikštų, kad Lenkijoje tokie pažeidinėjimai vyksta jau pusę šimtmečio!). Dar net neįvedus šios normos Lietuvoje, apie šį „pažeidimą“ lenkai jau trimitavo iš visų Europos tribūnų.
Vienas iš Lenkijos politikos Lietuvos atžvilgiu koordinuotojų mūsiškis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis neseniai mostelėjo, kad Lietuvos lenkų švietimo pavyzdžiu turėtų būti Čekija, tačiau čia abitūros (čekiškai - „maturita“) čekų kalbos ir literatūros egzaminas irgi yra vienodas visoms šalies mokykloms, tuo pačiu ir vienintelei lenkų vidurinei mokyklai Česky Tešin mieste. Tai kaip čia išeina, Žmogaus teises pažeidinėja dar ir Čekija, kodėl tyli Žmogaus teisių gynėjai?
Grįžkime į Maišiagalą. Čia kalbėjęs Lenkijos prezidentas kilniaširdiškai pastebėjo, kad „tai [suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas] negali būti santykių nutraukimo(!) priežastimi, bet yra tam tikro susirūpinimo ir nusivylimo šaltinis“. Na čia jau būtų pasaulio unikumas: nutraukti diplomatinius santykius dėl vidurinės mokyklos egzamino.
Lenkijos prezidentas toje pačioje Maišiagaloje, o kiti Lenkijos vyriausybės nariai ir didesniuose Europos miestuose priekaištavo Lietuvai ir dėl lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose dokumentuose. Pavyzdžiui, Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kalbėdamas Briuselyje, nevengė ir visiškai nediplomatinės leksikos: „Pavardžių problema – tai politinis klausimas. Nenorėtume šiuo klausimu nusileisti, kaip ir nenorėtume imtis pernelyg brutalių ir akiplėšiškų(!) spaudimo formų“. O Lenkijos užsienio reikalų ministras pareiškė iš viso nevažiuosiąs į Lietuvą, kol lietuviškuose pasuose nebus vartojami lenkiškos abėcėlės ženklai. Tai bent politika! Logiškai mąstant, tuomet Lenkijos ministro vizito turėtų nesulaukti ir Latvija, kur gyvena nemažas būrys lenkų, bet irgi nevartojami lenkiški ženklai, taip pat Baltarusija, Ukraina ar Rusija, kadangi jų šalyse gyvenančių lenkų pavardžių lotyniškos formos užsienio pasuose irgi neatitinka lenkiškos rašybos normų.
Pasirodo, kad Vokietijoje gyvenančios lenkės moterys su skirtinga (nors ir viena raide) nei vyro pavarde turi nemažai vargo, tvarkydamos juridinius, finansinius reikalus ar tiesiog įrodinėdamos, kad yra vyro žmona ar duktė. Todėl Vokietijos lenkės dabar masiškai keičia savo pavardes į vyriškas ir tampa, pvz., Wanda Czarnecki ar Alicja Tomaszewski (lietuviška analogija – Danutė Bieliauskas), nes taip Vokietijoje yra ir juridiškai geriau, ir šiaip gyventi patogiau. Tačiau nei Lenkijos prezidentas, nei kiti šios valstybės pareigūnai nė vienu žodžiu niekada neužsiminė apie „baisią“ Vokietijos pavardžių rašymo tvarką, tuo labiau nekaltino šios šalies tarptautinėse organizacijose.
Tačiau Lietuva – kas kita. Nors lietuviškoje aplinkoje gyvenančiai lenkų mažumai, be abejo, yra patogiau, kai bet kuris valdininkas lenkišką pavardę lietuviškais rašmenimis gali užrašyti vien ją ištarus, o ne turi graibytis lenkiškų vieno ar kito garso raštiškų atitikmenų. Garantija, kad Lietuvos lenkui ištarus savo, pvz., Grzegorz Brzęczyszczykiewicz vardą ir pavardę, kažin ar kuriam nors Lietuvos valdininkui, gydytojui, policininkui pavyktų ją lenkiškai užrašyti, kad ir iš dešimto karto. O jei dar savo gimimo vietą tas lenkas įvardys, pvz., kaip Chrząszczyżewoszyce (jei ta vieta Lietuvoje taip vadintųsi lenkiškai), tai bet kuris lietuvis, lygiai kaip ir vokietis raštininkas kapituliuos.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad net ir įteisinus Lietuvoje lenkiškos rašybos pavardes, jas keisti tikrai nebus daug norinčių, nes kiekvienas tokios pavardės pateikimo atvejis taptų varginga rašybos pamoka. Tuo, beje, įsitikino ir Lenkijos vokiečiai, dažnai savo pavardes akivaizdžiai susilenkinę, pvz., Szefer nuo vokiškos Schäffer, Sziler nuo Schiller, Szulc nuo Schultz arba Lenkijos čekai: Nemeczek nuo Nemeček, Pospiszył nuo Pospišil. Beje ir Lenkijos lietuviai neskuba atsilietuvinti savo pavardžių grynai dėl gyvenimo realijų.
Atvažiavęs į Maišiagalą Lenkijos prezidentas pasigedo sulenkintos šios vietovės pavadinimo įvažiuojant į miestą – Mejszagola. Dėl panašių lenkiška rašyba užrašytų pavadinimų nebuvimo triukšmą kelia ir kitos aukščiausios Lenkijos valdžios struktūros. Jų argumentai tokie: kadangi Lenkijoje Punsko krašte yra dvikalbės kaimų pavadinimų lentelės, tai, Lenkijos manymu, jos privalo būti ir Lietuvoje. Tačiau Lenkijos prezidentas nuo Maišiagalos lenkų mokyklos, ten vyko susitikimas, užmiršo paėjėti kelis žingsnius į šoną, kur būtų pamatęs, kad čia kabo dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės (ul.Mokyklos, ul. Algirdo ir kt.). O Punske tokių nėra. Dar daugiau: prie seniūnijos, taip pat ant kiekvieno jos kabineto durų yra ir lietuviški, ir lenkiški užrašai. Punske tokių taip pat nėra.
Jeigu suskaičiuotume visas tokias lenteles ir užrašus, pamatytume, kad lenkų kalbos Maišiagaloje yra žymiai daugiau nei Punske lietuvių. Tačiau Lenkijos valdžia vis tiek šaukia, kad Lietuvoje lenkiškumas yra smaugiamas, o lietuvybė Punske turi rojaus sąlygas. Kita vertus, pripažinkime, kad lyginti ir skaičiuoti, kas kur kiek turi lentelių, vis dėlto yra vaikų žaidimas. Kiekviena šalis tvarko tokius reikalus taip, kaip jai atrodo geriau. Reikalauti, kad kitoje šalyje būtinai būtų dvikalbės kaimų lentelės, bet seniūnijose tokių užrašų gali nebūti ir atvirkščiai, kad kitoje šalyje būtinai būtų dvikalbiai seniūnijų užrašai, bet tokie kaimų pavadinimai nebūtini, yra visiška kvailystė. Tai tas pats, kaip reikalauti, kad vienos valstybės tvarka būtinai galiotų kitoje suverenioje valstybėje.
Brežnevo doktrina Maskvoje, kaip minėjome, jau seniai palaidota. Bet negi ji atgimė Varšuvoje, negi jai palaidoti reikės laukti lenkiško Gorbačiovo? Norėtųsi tikėti, kad taip ilgai laukti nereikės, nes jau vieną gražią, kad ir šio pavasario dieną prezidentas B.Komorowskis galėtų susišaukti savo aukščiausius pareigūnus ir pasakyti griežtu balsu: „Dosyć!“, lietuviškai tai reikštų „Gana!“.
Gana nuodyti dviejų istoriškai broliškų šalių Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius, išsigalvojant absurdiškus konflikto pretekstus dėl vidurinio mokslo egzamino, užrašo miestelyje ar pavardės raidės. Gana rašinėti skundus Europos institucijoms, nes Europa ne kartą pripažino, kad jokių pažeidimų Lietuvoje nėra. Atėjo laikas suprasti, kad Europos valstybių integracijos procesas, į kurį įnešti indėlį pagal 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį įsipareigojo abi šalys, neįmanomas be „Susitariančiųjų Šalių... tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasios“. Metas sugrįžti į tų viltingų metų tarpusavio santykių darną.