Atsiprašymo žodžiai dažnai skamba viešajame visuomenės gyvenime (deja, dažniau senojoje Europoje nei Lietuvoje), įvairiomis progomis juos ištaria ir aukšto rango politikai. Net nebūtinai atsiprašydami už savo žodžius ar veiksmus, bet ir už jų valstybės valdininkų netinkamus darbus. Čia galima būtų priminti mūsų premjero praeitais metais ištartus atsiprašymo žodžius už „apgailėtiną epizodą“ - išdavus Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo Alesiaus Beliackio duomenis.
Prieš keletą mėnesių Seimo pirmininkė atsiprašė Konstitucinio Teismo teisėjų už vieno Seimo nario „neetišką, nepagarbų elgesį“. Tas elgesys - tai Seimo nario Manto Adomėno žodžiai, kuriais jis palygino Konstitucinį Teismą su Baltarusijos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka bei pavadino Konstitucinį teismą „teisine chunta“. Tiesą sakant, Seimas girdėjo ir stipresnių žodžių nei M.Adomėno, o Konstitucinio teismo pavadinimas „chunta“ irgi šiais laikais nestebina, nes pvz., Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė Lietuvos teisėjus viešai vadina pedofilų klaną dengiančiais kyšininkais, anot jos, toks pat klanas yra ir pačiuose teismuose.
Kaip tik apie su Neringa Venckiene susijusią bylą ir Seimo pirmininkė, ir prezidentė yra leptelėjusios tokius žodžius, kad M.Adomėno komentarai atrodo tarsi vaikiškas nesusigaudymas.
Ką tokio pasakė prezidentė? Pradėkime nuo jos dar pernai išsakytų minčių, kad „visos institucijos, nuo kurių priklauso mergaitės likimas, privalo daryti viską, jog vaiko teisės būtų garantuotai apsaugotos. Vaiko interesų labui, raginu visus, ir ypač - politikus, susilaikyti nuo bet kokio tiesioginio spaudimo teisėsaugai. Tik teisinėmis priemonėmis, kuo atsakingiau ir profesionaliau jas taikant, bus įmanoma pasiekti teisingą sprendimą“.
O dėl spaudimo, tai tokio nors vežimais vežk. Po ano pavasario Kėdainių nutarties į prezidentę kreipėsi šešių seimūnų kompanija, prašydami apginti D. Kedžio dukters teises, nes „ši byla susijusi su vaiko interesais, kurie buvo šiurkščiai pažeisti“. Paprasčiau tariant, jau tuomet prezidentės buvo prašoma nevykdyti teismo sprendimo, kam prezidentė pritarė. O dėl interesų: negi mergaitei augti globėjos N.Venckienės, net neketinančiai grąžinti vaiko į šeimą, namuose yra geriau nei mergaitei gyventi su niekuo nekaltinama mama?
Čia nereikia jokių teismų, jokių abejonių – šeima, t.y. tėvai ir jų auginami vaikai yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę ir vaikystę. Taip parašyta mūsų Konstitucijoje. Negi prezidentė su tuo nesutinka, kad žūtbūt stengiasi atimti vaiką nuo motinos?
O dėl pačios globos, tai jau čia visiškas kriminalas. Tuojau pat po Kauno žudynių Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Gudėnas 2009 m. spalio 8 ir 12 dienomis pasirašė įsakymus „Dėl... laikinos globos nustatymo“, kuriais „nustatė LIKUSIAM BE TĖVŲ GLOBOS vaikui... laikinąją globą nuo 2009-10-05... globėja Neringa Venckienė... “.
Niekas tada, o iš esmės ir dabar netyrė ir nesidomi, kad tokia formuluotė „liko be tėvų globos“ yra bjaurus melas, sukėlęs dramatiškų ir galų gale net tragiškų pasekmių, prilygstančių Kauno Panemunės policijos komisariato recidyvui, kai remiantis vien D. Kedžio prašymu, be jokio tyrimo, ten buvo išduota pažyma, kad jo mažametė dukra buvo prievartaujama L. Stankūnaitės tėvų namuose. Remiantis šia iš lubų nurašyta pažyma, L.Stankūnaitei buvo uždrausta matytis su dukra. Dėl šio fakto dviem Panemunės policijos pareigūnams yra iškelta baudžiamoji byla. Kada analogiška byla bus iškelta buvusiam Kauno administracijos vadovui?
Ar ne per daug darbų prezidentei, remiantis vienos mažos mergaitės byla? Šia proga galima būtų pridurti, kad su teismo sprendimu seimūnai iš tiesų gali ir nesutikti, bet priešintis jo vykdymui – neleistina. Deja, prezidentė nutarė priešintis. Į klausimą, kaip Venckienė gali būti teisėja, jeigu ji pati nevykdo teismo sprendimo, prezidentė sakė: „kiek žinau, ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą“
Tame 2011 12 16 sprendime sakoma, kad „Teismas nusprendė vaiko gyvenamąją vietą nustatyti kartu su L. Stankūnaite jos gyvenamojoje vietoje ir įpareigojo atsakovę N. Venckienę perduoti vaiką jo motinai L. Stankūnaitei... Nenustatęs jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių vaikas negalėtų gyventi kartu savo mama, teismas konstatavo, jog yra pagrindas atstatyti prigimtinę vaiko ir motinos teisę gyventi kartu. Atsižvelgdamas į tai, kad delsimas vykdyti priimtą teismo sprendimą būtų nepriimtinas, kadangi laiko veiksnys gali turėti neatitaisomų pasekmių vaiko ir motinos, su kuria jis negyvena, santykiams, teismas sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir įpareigojimo perduoti vaiką nukreipė vykdyti skubiai... Ne vėliau kaip keturioliktą dieną vaikas perduodamas motinai L. Stankūnaitei“.
Taigi, tvirtinant, kad teismo sprendimas vykdomas, nors mergaitė nepriartėjo prie mamos nė vienu centimetru, galima tik apsijuokti. Taip jau ir įvyko.
Anksčiau prezidentė taip pat gynė Venckienę: „vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prievartos naudojimas – netoleruotinas“.
Ačiū Dievui, Lietuvą dar valdo ne prezidentės pareiškimai, bet įstatymai. Civilinio proceso kodekso 764 straipsnyje sakoma: „3. Kai skolininkas nevykdo patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis turi teisę kreiptis į antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismą su pareiškimu dėl leidimo prievarta paimti vaiką išdavimo. 4. Priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui“. Kyla klausimas: kas aukščiau – prezidentės nuomonė ar Lietuvos įstatymai? Jei įstatymai, tai prievarta ne tik galima, bet ir būtina, kai susiduriama su agresyviu teisėjos(!) nepaklusnumu įstatymams ir teismo sprendimams.
Pateiksiu galbūt negirdėtą, bet pamokomą vaiko grąžinimo istoriją. 1999 metais kubiečio berniuko Eliano Gonzalezo mama kartu su juo bėgo iš komunistinės Kubos į JAV. Deja, jų laivas nuskendo, tačiau berniukas išsigelbėjo ir atsidūrė Floridoje. Kubiečių emigrantai ėmėsi triukšmingos „berniuko gelbėjimo“ kampanijos, daugiatūkstantinių demonstracijų, kad berniukas liktų Amerikoje, o ne grįžtų pas Kuboje likusį tėvą. Tačiau Amerikos teismas, remdamasis sena kaip pasaulis taisykle – vaikai turi gyventi su tėvais, o ne su giminaičiais – nusprendė vaiką grąžinti tėvui į Kubą. Giminaičiai su tuo nesutiko. Tuomet ginkluoti antstoliai įsiveržė į berniuko namus, jį paėmė ir atidavė tėvui. Ši istorija plačiai nuskambėjo, nemažai žmonių smerkė JAV valdžios „brutalumą“, bet valdžia dėl to ramaus miego neprarado. Demokratija ir teisinės valstybės pagrindai buvo apginti, o miniai nebuvo leista diktuoti valstybei savo valios.
Grįžkime į pagrindinį straipsnio klausimą: ar atsiprašys prezidentė mergaitės, ar galų gale nors pripažins savo požiūrio į visą šią istoriją klaidą? Deja, manau, kad ne. Tačiau užtektų jai bent pažadėti visiškai nesikišti į šią bylą ir neaiškinti tautai, kaip ji rūpinasi mergaite arba kaip vyksta grąžinimo procesas. Lygiai tą patį reikėtų rekomenduoti ir Seimo pirmininkei, išvedžiojančiai, kad „teismo sprendimas nėra visiškai nevykdomas“. Jau vien tokie įsipareigojimai tikrai padėtų Lietuvai išbristi iš ją kompromituojančios padėties, minios diktato scenų ir pagaliau susigrąžinti iki šiol įnirtingai traiškomą demokratinės ir teisinės valstybės vardą.