A.Lapinskas. Apie Lietuvą nė vieno gero žodžio

 (743)
Matyt tokį nurodymą gavo Lenkijos ambasada Lietuvoje, paprašyta parengti „Pranešimo apie lenkų padėtį - 2009“ lietuviškąją dalį.Užduotis įvykdyta su kaupu.
Anatolijus Lapinskas
Anatolijus Lapinskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Praeitą savaitę pasirodęs solidus, net 466 puslapių Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtas dokumentas “Pranešimas apie lenkų padėtį užsienyje – 2009“ (Raport o sytuacji Polonii i Polaków za granicą - 2009) apžvelgia padėtį trisdešimtyje pasaulio šalių, t.y. visame pasaulyje, kur yra reikšmingesnės lenkų bendruomenės. Šalys vertinamos pagal dviejų šaltinių: Lenkijos ambasados toje šalyje ir vietos lenkų organizacijos pateiktas žinias

Pranešimo pratarmėje Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis rašo, kad „dėl dramatiškų praeito šimtmečio įvykių susipynimo milijonai mūsų tautiečių – dažnai prieš savo valią - atsidūrė už dabartinių mūsų šalies ribų“. Čia, aišku, turimi mintyje ir Lietuvos lenkai. Paaimanavęs dėl šių nelaimėlių, toliau ministras jau kalba apie viso pasaulio lenkus, aiškindamas, kad santykiai su užsienio lenkais turėtų tapti Lenkijos užsienio politikos prioritetu. Lenkijos ministras taip pat pareiškė esąs įsitikinęs, kad šis pranešimas yra pakankamai išsamus ir objektyvus.

Pranešime apžvelgiamos besiribojančios su Lenkija šalys, kur lenkų tautiečiai „atsidūrė prieš savo valią“ – Lietuva, čia gyvena 235000 lenkų, Baltarusija (400000), Ukraina (800000), Europos šalys su gausia lenkų diaspora – Vokietija, kur kartu su darbo migrantais gyvena 2 mln. lenkų, Didžioji Britanija (1,1 mln.), Prancūzija (1 mln.), Amerikos žemyne – JAV (pranešime rašoma, kad ten gyvena net 10 mln. lenkų) Brazilija (2 mln.), Kanada (1 mln.) ir kitos.

Kad pranešimo skaitytojams būtų lengviau susigaudyti vertinant kiekvieną šalį, jo rengėjai po visų pasirinktų šalių išsamaus pristatymo, antrojoje dokumento dalyje „ekstrahuoja“ vertinimus, sudėliodami jas į keturias lenteles, kaip tik jose geriausiai matyti Lenkijos valdžios ir vietos lenkų nustatytos pasaulio šalių pozicijos. Pažvelkime į jas, kaip ten atrodo Lietuva?

Pretenzijas lenkų diplomatai reiškia dėl lenkų švietimo. Anot jų, Lietuvos valdžia esą nori suardyti „unikalią lenkų švietimo sistemą|“. Betgi vietoje to, kad visam pasauliui ištrimituotų apie tą unikalumą (100 valstybinių mokyklų lenkų dėstomąja kalba!), Lenkijos diplomatai trimituoja apie jos esą ardymą.
Anatolijus Lapinskas

Pirmoji lentelė vadinasi „Vietos valdžios politika“. Iš 30 pasaulio šalių sąrašo, 11-oje šalių ji įvardijama kaip „pozityvi“ lenkų atžvilgiu, tiek pat šalių ji vertinama kaip „abejinga“, o dviejose ji vertinama labai prastai ir vadinama „blogėjančios padėties“ politika. Šios dvi šalys: Lietuva ir Baltarusija. Būtent jose, anot Lenkijos užsienio reikalų ministerijos, lenkai labiausiai kenčia nuo vietos, t.y. mūsų pačių krašto ir kaimynų baltarusių valdžios.

Antrojoje lentelėje vertinami „Lenkijos istorijos klastojimai žiniasklaidoje“. 10-yje šalių lenkai tokių klastojimų neaptiko, Bet kitoje dešimtyje aptiko daugelį kartų, šioje grupėje, aišku, yra ir Lietuva su Baltarusija, betgi visai padorioje kompanijoje, kartu su, pvz., Austrija, Prancūzija, JAV.

Trečioji lentelė vadinasi „Lenkijos ir lenkų įvaizdis visuomenėje“. Teigiamas Lenkijos įvaizdis, anot dokumento, užfiksuotas 15-oje šalių. Negatyvus, be abejo, Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir kažkodėl Nyderlanduose.

Ketvirtoji lentelė vadinasi „Požiūris į Lenkiją mokykliniuose vadovėliuose“. Čia jau galima truputį atsikvėpti, nes negatyvus požiūris, pasirodo, yra tik Baltarusijoje, Rusijoje ir kažkodėl Kazachstane. Lietuva kartu su dar 11 šalių kaltinama tik „istorijos fragmentavimo“ nusižengimu. Beje, teigiamai Lenkija pristatome tik Argentinos, Danijos ir Latvijos moksleiviams. Visų kitų pasaulio šalių moksleiviams kemšamos, Lenkijos URM manymu, netinkamos žinios.

Taigi, galima sakyti, visose lentelėse Lietuva kartu Baltarusija tapo labiausiai pakaltinama. Ar tikrai ji nusipelnė tokio vertinimo? Ką Lietuva padarė bloga lenkų atžvilgiu, kad jos vaizdas Lenkijos valdžios akyse yra toks baisus ir faktiškai prilyginamas Baltarusijai? Palyginkime lenkų padėtį Baltarusijoje ir Lietuvoje, remdamiesi Lenkijos ambasadų pateiktais vertinimais.

Demografija

Anot Lenkijos ambasados Baltarusijoje, čia gyvena 396 tūkst. lenkų ir lenkų kilmės baltarusių. Ambasada iš karto pripažįsta, kad tik 13,3 proc. iš jų lenkų kalbą pripažįsta gimtąja kalba, likusiems lenkiškumas, matyt, tėra visiška abstrakcija. Be abejo, toks menkas procentas atsirado dėl Baltarusijos valdžios nutautinimo politikos tiek lenkų, tiek ir pačių baltarusių atžvilgiu. Prie nutautinimo prisideda ir intensyvi Baltarusijos lenkų migracija į miestus, o ten apie lenkiškumą, matyt, iš viso pamirštama. Čia pat pateikiamas faktas, kad Lietuvos lenkų, gimtąja kalba laikančių lenkų kalbą yra net 84,8 procento. Vadinasi, Lietuvoje sąlygos lenkų tautinės savimonės ugdymui, pirmiausia kalbai, yra septynis kartus geresnės nei Baltarusijoje, tačiau tai vis tiek negelbsti Lietuvos nuo Lenkijos URM pasmerkimo.

Lenkijos ambasada Lietuvoje, remdamasi surašymo duomenimis, teigia, kad 2001 m. Lietuvoje gyveno 234 989 lenkai, iš karto pripažindama, kad dabar dėl emigracijos jų turėtų būti gerokai mažiau. Įdomu, kad, pvz., Baltarusijos ambasada Latvijoje, kalbėdama apie lenkų skaičių Latvijoje, viešai patvirtina, kad iš čia gyvenančių daugiau kaip 50 tūkst. lenkų, bent trečdalis atvyko iš Baltarusijos. Lietuvoje dirbantys lenkų diplomatai, skirtingai nuo Latvijos, nepateikia jokių skaičių, kiek mūsiškių lenkų atvyko iš Baltarusijos. Jeigu panašiai kaip ir į Latviją, tai lenkų atvykėlių skaičius mūsų krašte turėtų sudaryti apie 80 tūkstančių.

Vietos valdžios politika lenkų atžvilgiu

Baltarusijoje gausiausia lenkų organizacija yra Baltarusijos lenkų sąjunga, vadovaujama Andželikos Borys, bet valdžia ją laiko NELEGALIA. Lenkai jaučia „sisteminę ir struktūrinę“ Baltarusijos valdžios prievartą, nes nevalstybinė veikla šioje šalyje yra ribojama ir tiesiog paralyžiuojama, o lenkų mažuma dar įtariama ir „priešiško valstybei ir baltarusių visuomenei politinio scenarijaus realizavimu“, pavojingu Baltarusijos teritoriniam vientisumui.

Įsikišus Lenkijai, nuo 2007 metų sumažėjo represijų – areštų, tardymų, teismo procesų prieš Baltarusijos lenkų veikėjus, tačiau padėtis tėra nepatenkinama. Dar daugiau, siekdama suskaldyti Baltarusijos lenkų visuomenę, šios šalies valdžia įsteigė sau lojalią lenkų organizaciją, vadovaujamą Jozefo Luczniko, tuo pačiu pavadinimu(!). Ji pasiėmė pirmosios lenkų organizacijos turtą, vadinamuosius „Lenkų namus“ ir dabar jie stovi tušti ir nenaudojami. To Baltarusijos valdžia ir siekia.

Lietuvoje LEGALIAI veikia keliasdešimt lenkų organizacijų, tarp jų ir politinių, kurioms priklauso kelios dešimtys tūkstančių narių. Pagrindinė politinė Lietuvos lenkų organizacija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, turi tris atstovus Lietuvos Seime, daugumą dviejų rajonų tarybose ir netgi europarlamentarą Valdemarą Tomaszewskį, jis taip pat kandidatavo ir į Lietuvos Prezidento postą. Taigi sąlygos lenkų organizacijų veiklai abiejose šalyse yra kaip dangus ir žemė.

Ar ši rašliava padės mūsų abiem tautoms kaimyniškai ir draugiškai gyventi. Būtų gerai, kad ir lenkų diplomatai Vilniuje apie tai susimąstytų.
Anatolijus Lapinskas

Nežiūrint to, bendrą Lietuvos valdžios politiką lenkų atžvilgiu Lenkijos diplomatai vertina labai prastai. „Sunku ją pripažinti atvirą tautinių mažumų problemoms“, teigia Lenkijos ambasada. Svarbiausioji nuodėmė – mažumų integracija į lietuvių visuomenę, faktiškai tai esą asimiliacija. Įdomiausia, kad Baltarusijoje, kur tik kas septintas lenkas pripažįsta savo gimtąją kalbą (Lietuvoje - beveik visi), apie jokią asimiliaciją Lenkijos valdžia nė neužsimena. Lietuvos lenkų mokyklose aukojamas net lietuvių kalbos mokymas, kad tik lenkai geriau išmoktų lenkiškai, bet, pasirodo, Lenkijai to negana. Jos diplomatams užkliuvo ir vilniečių kėlimasis gyventi į sostinės priemiesčius, tai, pasirodo, intervencija į „lenkų dominuojamus rajonus“. Trumpai tariant, Baltarusijos lenkai kovoja dėl nors kokios savo tautinės mažumos egzistencijos, o Lietuvos lenkai kelia savo kandidatus į Lietuvos prezidentus ar europarlamentarus ir dargi priešinasi, kad į Vilniaus priemiesčius keltųsi lietuviai – tokią nuostatą remia ir Lenkijos ambasada, čia jau visai skandalinga.

Dėl Lenkijos įvaizdžio

Baltarusijoje dirbančių lenkų diplomatų nuomone, šios šalies spaudoje lenkiška tematika tiesiog blokuojama, išskyrus atvejus, kai ją galima panaudoti Lenkijos įvaizdžio juodinimui, o galimybė gauti lenkišką spaudą lygi nuliui. Mokykliniuose vadovėliuose Lenkija vaizduojama kaip dar viduramžiais trukdžiusi baltarusių žemių „emancipacijai“, o Žečpospolitos padalinimai priimami su „dideliu supratimu“.

Vakarų Baltarusijos tarpukaris vadinamas lenkų okupacija, dėl II Pasaulinio karo pradžios taip pat kaltinama Lenkija, nes ji esą atsisakė bendradarbiauti su SSSR, o karo pabaiga, anot baltarusiškų vadovėlių, atnešė laisvę lenkų tautai.

Apie Lietuvoje sudaromą Lenkijos įvaizdį Lenkijos diplomatai kalba kur kas išsamiau ir pikčiau. Pirmiausia, jiems nepatinka „Vilnijos“ draugijos veikla už tai, kad Lietuvos lenkus ji vadina „polonizuotais lietuviais“, o dabar, dėmesio: „antilenkiškos publikacijos pasirodo interneto portaluose, tokiuose kaip DELFI arba „Balsas“. Kliūna ir televizijai LNK už „Dviračio šou“, kuri prieš Europarlamento rinkimus ėmė juoktis iš kandidato W.Tomaszewskio, sugalvojusi personažą Andrzejaus Psiakrewskio pravarde, aprengusi jį tarpukario lenkų ulono uniforma ir kartojantį šūkį: „Litwin cham, Polak pan”. Tokiu būdu Lietuvos lenkų mažuma vaizduojama kaip pretenzinga, „su valstybe emocionaliai nesusijusi grupė“.

Keista, bet lietuviškiems mokykliniams vadovėliams lenkų diplomatai daug pretenzijų neturi, jiems nuostabą kelia tik tai, kad lietuviai savinasi sau pergalę Žalgirio mūšyje... Tačiau kur kas didesnes pretenzijas lenkų diplomatai reiškia apskritai dėl lenkų švietimo. Anot jų, Lietuvos valdžia esą nori suardyti „unikalią lenkų švietimo sistemą|“. Betgi vietoje to, kad visam pasauliui ištrimituotų apie tą unikalumą (100 valstybinių mokyklų lenkų dėstomąja kalba!), Lenkijos diplomatai trimituoja apie jos esą ardymą.

Kuo jis pasireiškia? Bandymu kai kuriuos dalykus, pvz., Lietuvos istoriją ir geografiją dėstyti lietuviškai, t.y. analogiškai kaip Lenkijoje, abitūros egzaminuose nustoti versti istorijos ir matematikos testus į lenkų kalbą, deja, tai reiškia, kad lenkų abiturientai nesugeba skaityti lietuviškai, lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu visose Lietuvos mokyklose - visiškai aišku, kad tik po tokio žingsnio, t.y. lietuvių kalbos mokėjimo standartų pakėlimo, lenkų abiturientai pagaliau sugebės perskaityti abitūros testus.

* * *
Apie Lietuvą nė vieno gero žodžio. Matyt tokį nurodymą gavo Lenkijos ambasada Lietuvoje, paprašyta parengti „Pranešimo apie lenkų padėtį“ lietuviškąją dalį. Tai jiems pavyko. Kitas dalykas, ar ši rašliava padės mūsų abiem tautoms kaimyniškai ir draugiškai gyventi. Būtų gerai, kad ir lenkų diplomatai Vilniuje apie tai susimąstytų.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

D. Pūras. Ką daryti, kad pajudėtumėm iš 1960-ųjų lygio (19)

Kiekvieną kartą, kai randasi nauja Vyriausybė, būna vilčių, kad ji imsis seniai laukiamų permainų. Kaip turėtų veikti Vyriausybė ir ministrai, jei iš tikrųjų būtų ryžtasi proveržiui?

E. Lucasas. NATO atsidūrė mirtiname pavojuje – padariniai gali būti pragaištingi (684)

Po praeitais metais Slovakijos pietuose įsikūrusiame viešbutyje „Chateau Bela“ įvykusios saugumo konferencijos išdėsčiau niūrias mintis apie šį jaukų renginį, pavadintą „Žvarbūs vėjai Vidurio Europoje“. Šiemet orai – dar blogesni.

A. Užkalnis: aš emigruoju (730)

Artėja stebuklų metas, kai naktimis kalba gyvuliai, o sužibusi Kalėdų žvaigždė šviečia, kaip mėlynas policijos žiburėlis. Naudodamasis proga, norėjau paklausti, kodėl į oro uostą valdžios atstovus vežioja su mėlynais žiburėliais, priešpriešine eismo juosta, ir rėkdami „vairuotojai mašinytes patraukiam praleidžiam koloną“?

R. Tracevskis. Lietuva savo suvereniteto Lenkijai perduoti neprivalo (170)

Saulius Skvernelis pareiškė, jog sieks, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų labiau kaimyniški. Tai yra gerai. Tik, perkraunant santykius, naujajai Vyriausybei svarbu žinoti, kad Lietuva savo suvereniteto Lenkijai neperdavė ir perduoti neprivalo, t. y. tik Lietuvos politikams, ne Lenkijos, spręsti dėl tokių dalykų kaip įrašai pasuose (Lietuvos pasuose, ne Lenkijos) ir švietimo reikalai (Lietuvoje, ne Lenkijoje).

A. Krupavičius. Kaip Vyriausybei nepridurniuoti? (43)

Naujoji valdančioji dauguma, pirmiausia valstiečių ir žaliųjų sąjungos asmenyje, daug kartų kartojo, kad vienas svarbiausių jos prioritetų bus švietimo ir mokslo politika. Tačiau ką nors darant bet kurioje srityje, būtina įvertinti tai, kas yra gerai, ką reikia pataisyti ir, galiausiai, ko reikia, galbūt, atsisakyti. Visais atvejais pradžioje pirmasis žingsnis yra esamos situacijos analizė. Ji turi būti objektyvi, nešališka, detali ir patikima.