Taigi, Lietuva 2007 m. rugsėjį pagal vidutinį metinį infliacijos lygį vėl gerokai pralenkė ES vidurkį (2,1 proc.) ir užėmė 22 vietą su 4,9 proc. rodikliu, gerokai atsilikdama nuo savo kaimynės Lenkijos, kurioje jau kelintas mėnuo infliacija tesudaro vos 2,0 proc.
Kodėl taip yra, nepasakė ir žemės ūkio ministro įsakymu rugpjūčio mėn. sudaryta darbo grupė. Ji turėjo išnagrinėti žemės ūkio produktų supirkimo kainas ir mažmenines maisto produktų kainas bei pateikti siūlymus spalio 1 dieną. Deja, darbo grupė susirinko vos tris kartus, bet išsamaus atsakymo į visiems rūpimus klausimus neturime dar ir šiandien. Sakoma, kad laukiama Konkurencijos tarybos išvadų ir grupės posėdžio, kuriame bus nagrinėjamos grūdų produktų kainų kilimo priežastys.
Tačiau manau, jog be jau žinomų tiesų, kad grūdų produktai brangsta dėl nepalankių oro sąlygų, besikeičiančios pasaulinės konjunktūros, bei vis didėjančio pasėlių ploto užimto kultūromis, iš kurių gaminamas biokuras ir kiti „žalieji“ energijos šaltiniai, užuot ten gaminus maisto produktus – nieko naujo nesužinosime.
Bet ar dėl to, kad kinai daugiau išgeria pieno pas mus jo kainos rugsėjo mėn. augo 2 kartus sparčiau nei kaimyninėje Lenkijoje, darbo grupė privalėtų išsiaiškinti.
Beje Vilniaus m. Kalvarijų turgavietėje kainos visiškai panašios kaip didžiuosiuose prekybos tinkluose, nes ten prekiaujama tais pačiais pieno perdirbėjų produktais. Pasiteiravus vienos iš turgaus prekeivių, kodėl tokie brangūs pieno produktai, ji nė nemirktelėjus atšovė, kad tai pieno perdirbėjų darbas. O prekybininkams atseit nevalia „užsidėti“ prekybinį antkainį didesnį nei 15 proc., atėmus PVM mokestį. Vadinasi, jei pas mūsų minėtas „ ekspertes“ 1 l pieno kainavo 1,5 Lt, o turgaus pardavėja už jį uždirbo apie 39 cnt., tai perdirbėjas net 1,30 Lt ir dar daugiau, nes jis už superkamo pieno litrą 1,5 Lt tikrai nemoka.
Alternatyvi „darbo grupė“ tokiu perdirbėjo uždarbiu suabejojo. Juolab, kad vienas „narys“ neseniai viename Latvijos dienraštyje buvo skaitęs, kad septynetą metų atgal Latvijoje stambių prekybos tinklų tiekėjams egzistavo taip vadinamas „įėjimo bilietas“, kuris kainavo 1 tūkst. latų – apie 4,9 tūkst. litų. O dabar tas pats tiekėjas teigia, kad vien už tai, kad vieno pavadinimo prekę patalpinti ant prekystalio iš jo pareikalavo 800 latų (3,9 tūkst.Lt) kyšio, o už taip vadinamą „gerą“ vietą net 1,5 tūkst. latų (virš 7,0 tūkst. Lt). Ir tai su mokėjimo atidėjimu 90 dienų!
Į žurnalistės klausimą, kokią dalį nuo prekių sumos sudaro tokie mokėjimai, ar jie siekia 1/5 jų vertės, ji buvo pavadinta optimiste. O į klausimą atsakyta klausimu – o kaip bus, jei mokame 50 proc.? Ogi nieko nebus nusprendė mūsų „ekspertės“, išskyrus tai, kad tas pats pienas ims ir pabrangs didžiuosiuose prekybos tinkluose iki kokių 3,19 Lt už 1 litrą.
O ką daryti perdirbėjui ir tiekėjui? Ogi atidžiau skaityti didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų dar šių metų pradžioje pasirašytą „Prekybos įmonių geros verslo praktikos kodeksą“. Ypač atkreipiant dėmesį į kodekso 14, 16, ir 17 straipsnius, kur kalbama apie tiekėjo padarytų nuostolių atlyginimą, atlygį už prekybos tinklo sutikimą pardavinėti naują tiekėjo produkciją, arba suteikimą jam teisės geriau išdėstyti prekes. Ir žinoma skaičiuoti, kiek gi dėl tokių diskriminacinių priemonių pabrangs jo gaminama produkcija.
Gerai būtų, kad šį kodeksą perskaitytų ir jo taikymo praktiką atidžiau išnagrinėtų Konkurencijos taryba. Kad neįvyktų taip, jog Konkurencijos įstatymą prekybos sferoje vieną dieną pakeis minėtas kodeksas, juolab, kad Prekybos įstatymas jau nebegalioja nuo 2001 m. Be to, Seimui reikėtų pagalvoti, ar nevertėtų minėtus prekybininkų, produkcijos perdirbėjų ir vartotojų santykių klausimus reglamentuoti įstatymiškai, kad ir priimant naują Prekybos įstatymą, kaip tai padaryta daugelyje šalių.
O šiuo metu, kol įstatymus avims rašo vilkai, nėra ko pykti ant infliacijos, nes ji kenkia tik avims, bet ne jos vaisius raškantiems vilkams.