A.K.Leščinskas: Ar voveraitės sugrauš infliaciją Lietuvoje?

 (38)
Gretimų šalių Lietuvos ir Lenkijos statistikos žinybų paskelbti duomenys apie vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčius 2007 metų rugpjūčio mėnesį gerokai nustebino ne tik abiejų šalių analitikus bet ir, manau, politikus.
Euras, valiuta, dešra, sumuštinis, maistas
© Corbis/Scanpix

Mat jei pirmojoje valstybėje vartojimo prekių ir paslaugų kainos palyginus su praeitų metų rugpjūčio mėnesiu išaugo 5,5 procentų, o palyginus su liepos mėnesiu 0,3 procento, tai antrojoje visiškai priešingai. Kainos čia teišaugo 1,5 procento, nors buvo laukiama, kad jos augs 2,3 procento, o palyginus su liepos mėn. netgi sumažėjo 0,4 procento. Lenkų ekspertus labiausiai nustebino tai, kad palyginus su liepos mėn. labai krito ryšių ir poilsio bei paslaugų kainos, atitinkamai 1,9 proc. ir 2,1 proc. Tai pirmuoju atveju buvo didžiausias kainų kritimas nuo 2001m., o antruoju net nuo 1997 metų. Tam įtakos turėjo labai padidėjusi konkurencija telekomunikacijų ir garso, vaizdo, fotografijos, bei duomenų apdorojimo įrenginių rinkose. Ryšiai pigo daugiausiai dėl to, kad mažėjo interneto paslaugų kainos. Atpigo drabužiai ir avalynė (1,2%), bei degalai ir kas įdomiausia maisto produktai.

Tuo tarpu Lietuvoje maisto produktų kainos padidėjo 0,3 proc. Mėsa ir jos produktai pabrango 1,5 proc., o pienas ir jo produktai net 4,4 proc. Lietuvos pieno gamintojai mano, jog tokį kainų šuolį sąlygojo pokyčiai pasaulinėje rinkoje. Latvijoje nueita dar toliau ir pieno produktų kainų augimas aiškinamas tuo kad kinai pradėjo gerti daugiau pieno. Čia jo poreikis auga po 25 proc. per metus, o Kinijos gyventojai išgeria apie 30 proc. viso pasaulyje pagaminamo pieno.

Tačiau konkretus Lenkijos pavyzdys paneigia šias prielaidas, o Lietuvos žemės ūkio ministerijos sudaryta speciali komisija manau išsiaiškins ar kainos kilo pagrįstai. Tai padaryti būtina kuo skubiau, nes Statistikos departamentas prognozuoja , kad šių metų rugsėjį vartojimo prekių ir paslaugų kainos išaugs beveik 1,2 proc. Tokių mėnesinių infliacijos pokyčių Lietuvoje nebuvo jau gerą dešimtmetį. Pvz. šių metų birželį šis pokytis apskaičiuotas pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI) tesudarė 0,3 proc., o rugpjūtį 0,4 proc. Savo ankstesnes infliacijos iki 2010m. prognozes pakoregavo ir SEB Vilniaus banko ekspertai , gerokai jas padidindami.

O ką gi siūlo mūsų finansų ministras, pristatinėdamas Seime Fiskalinės drausmės įstatymo projektą? Ogi ragina daugiau domėtis gyvąja gamta ir imtis voveraičių taktikos, nes Lietuvos ekonomikoje baigiasi vasara ir ateina žiema. Taigi siūlo riešutus, uogas ir dar kažką neštis į savo drevę.
Arvydas Kostas Leščinskas:

Lietuva dar taip neseniai pretendavusi į lyderius įsivesti eurą, jau 2007m. rugpjūtį tapo autsaideriu ir pagal vidutinį metinį infliacijos lygį gerokai pralenkė ES vidurkį (2,1proc.) ir užėmė tik 22 vietą su 4,6 proc. rodikliu, tepralenkdama Estiją (5,2 proc.), Bulgariją (5,7proc.), Latvij (7,7proc.) ir Vengriją (7,7proc.). Tai argi neteisi buvo Europos Komisija užvėrusi vartus Lietuvai į euro erdvę 2006m., nurodydama, kad infliacijos tvarumas neatitiko užsibrėžtų tikslų pagrinde dėl per aukšto vartojimo ir besaikio išlaidavimo.

Daugelis Lenkijos analitikų aiškindami žemus infliacijos rodiklius mano, kad aukšta vartojimo paklausa atsiradusi dėl išaugusių atlyginimų šiuo metu ne taip sparčiai skatina kainų augimą. Tokia situacija jų galva tai globalizacijos pasekmė, kuomet lengviau importuoti pigesnes prekes, nei kelti jų kainas.

Tačiau klausimas ar infliacijos presas sustojo ilgesniam laikui, ar po kurio laiko įsijungs su dar didesne jėga vis vien išlieka, nes ir importuojamos prekės gali brangti. Štai Kinijoje infliacija dabar siekia 6 proc. ir tai gali atsiliepti daugeliui šalių. Apie tai perspėja ir Alanas Greenspanas - buvęs Amerikos centrinio banko vadovas, samprotaudamas apie tai, kaip turi elgtis centrinis bankas, norėdamas išlaikyti žemą infliacijos lygį. Jo manymu Kinijos ir postkomunistinių šalių įsiliejimas į globalinį ūkį praeito amžiaus 90metų pradžioje sąlygojo žemą infliaciją.

Silpnai išvystytos šalys įsiliejo su pigia darbo jėga ir paaštrino pasaulinę konkurenciją .Tai tesėsi keliolika metų. Tačiau laikui bėgant taip vadinamos „pigios“ šalys pačios pradėjo generuoti didesnę paklausą ir jų buvimas globaliniame ūkyje jau nebemažina infliacijos lygį. Todėl valstybės išlaidų didinimas, augantis biudžeto deficitas turėtų būti dar griežčiau kontroliuojamas, tame tarpe ir centrinio banko.

Žinoma viso to negali padaryti mūsų centrinis bankas, nes šio instrumento pasirinkime jo rankos supančiotos. Belieka tik valdžiai ir mums, piliečiams, apriboti savo apetitus skolintis ir išlaidauti, jei norime pasiekti užsibrėžtų tikslų t.y. gerokai sumažinti infliaciją ir bent 2012m. įsivesti eurą. Pavyzdžiui vien 2007 metų kovo ir balandžio mėnesiais Lietuvoje namų ūkiams buvo suteikta naujų paskolų atitinkamai 1, 17 mlrd. Lt. ir 1,0 mlrd. Lt. O kur dar įsipareigojimai iki 2010 metų 2,3 karto padidinti akcizą tabakui , o iki 2011metų 25,1 proc. benzinui? Kaip tai atsilieps infliacijai?

Estija (kaip anksčiau Slovėnija) pastaruoju metu nusprendė pasielgti protingiau nei elgėmės mes. Vietoj to, kad infliacijos uodegą pjaustyti gabalėliais, ji vaizdžiai tariant paėmė kirvį ir nutarė ją nukirsti 2008 metais, kad iki 2010 metų infliacija atitiktų Mastrichto kriterijaus reikalavimus. Bet užtat kitais metais per du kartus ruošiasi padidinti visus akcizo mokesčius iki ES reikalaujamo lygio.

O ką gi siūlo mūsų finansų ministras, pristatinėdamas Seime Fiskalinės drausmės įstatymo projektą? Ogi ragina daugiau domėtis gyvąja gamta ir imtis voveraičių taktikos, nes Lietuvos ekonomikoje baigiasi vasara ir ateina žiema. Taigi siūlo riešutus, uogas ir dar kažką neštis į savo drevę. Įdomūs pasiūlymai, savo originalumu nei kiek nenusileidžiantys Čilės prezidentės Michelle Bachelet mintims. Ji dienraščiui „Financial Times“ pareiškė , kad nemėgsta infliacijos, bet dalis problemų išsispręs kai ateis šiltesni orai, nors Čilės centrinis bankas jau trečią kartą per pastaruosius mėnesius didina skolinimosi palūkanas dėl toliau tebešuoliuojančios infliacijos.

Taigi laukime ateinančios šiltos vasaros ir Lietuvos ekonomikoje bei iš drevių išlendančių voveraičių, kurios kažką sugriauš, o gal ir infliaciją Lietuvoje?

www.DELFI.lt
Registruoti (0) Anonimiški (38)
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

V. Rubavičius. Socialinis modelis ar gražiai įpakuota „chaltūra“? (77)

Kasdien įvairiuose žiniasklaidos kanaluose gausu minčių apie naująjį socialinį modelį. Netrūksta ir politikų, tarp jų premjero Algirdo Butkevičiaus, pasvarstymų. Tačiau klausydamasis reiškiamų minčių ir pokalbių greitai pamatai, kad, pradėję savo kalbas žodžiais „socialinis modelis“, pašnekovai tuoj pereina prie darbo santykių, jų lankstesnio priderinimo prie rinkos reikalavimų. Apie socialinius santykius net neužsimenama.

A. Nikžentaitis. Lietuvoje kalba naudojama kaip galios simbolis (165)

Lietuvoje verda diskusijos dėl nelietuviškų pavardžių ir vietovardžių rašymo kitomis kalbomis. Akivaizdu, jog yra diskutuojame ne dėl kokių nors 3 raidžių lietuviškame alfabete atsiradimo bet dėl lietuvių tautinės tapatybės, pagrįstos kalba.

V. Laučius. Ačiū barbarų penktajai kolonai Europoje: įsileisime bastūnų minias (639)

„Ne, ne, ne“, – pareiškė Australijos premjeras Tony Abbottas, neseniai paklaustas, ar Australija ketina priimti migrantus iš Mianmaro ir Bangladešo, mėginančius nelegaliai patekti į kaimynines šalis.

K. Jovaišas. Lietuva – Rusijos priešas Nr. 3. Kodėl? (321)

Todėl, kad pirmąsias dvi vietas Rusijos priešų reitinge užima labai stambaus kalibro žaidėjai. Trečioji Lietuvos vieta šiame reitinge kelia prieštaringus jausmus, tačiau yra ne arkliško humoro perlas, o fakto konstatavimas. Bet apie viską iš eilės. Nieko nuostabaus, kad priešu Nr. 1 Rusija laiko JAV, vienintelę po SSRS kracho likusią supervalstybę ir pasaulio policininką.

K. Girnius. Lietuva lyderė ar šelpiama našlaitė? (211)

Lietuvos užsienio politika yra gana prieštaringa. Pretenduojama būti regiono lyderiu bei pavyzdžių kitoms mažoms šalims, atkakliai reikalaujama, kad su Lietuva būtų elgiamasi kaip su garbinga, visateise Europos Sąjungos, NATO ir tarptautinės bendrijos nare.