Kita vertus, per Nepriklausomybės dvidešimtmetį, regis, nebuvo Seimo, kuris būtų rimčiau susirūpinęs savo paties struktūrine-sistemine ar vertybine kokybe. O nebūtinai tik atlyginimais, priedais prie atlyginimų, automobilių ar telefonų nuoma ar seimo narių padėjėjų algomis. Nors nacionalinio parlamento autoritetas piliečių akyse artėja prie nulio, tačiau privilegijomis apsirūpinę parlamentarai neskuba ieškoti būdų kaip reformuoti ir sustiprinti pagrindinį demokratinės valstybės instrumentą.
Atsižvelgiant į šalies nacionalinius interesus, demografines tendencijas bei tarptautinę praktiką lietuviško parlamento/Seimo narių skaičių vertėtų mažinti bent trečdaliu – ligi 101 ar 99, o gal net ir per pusę – ligi 71 deputato. 1991 m. rudenį–1992 m. vasarą, kada buvo rengiama šalies Konstitucija ir brėžiami šalies būsimojo parlamento kontūrai, vyravo dvi nuomonės dėl būsimojo nacionalinio parlamento dydžio. Viena dalis tuometinės Aukščiausiosios Tarybos narių bei konstitucijos projektų rengėjų siūlė 141 nario Seimą, o kita dalis pasisakė už trečdaliu mažesnį – 101 deputato Seimą. Po diskusijų bei svarstymų, galutiniame Konstitucijos projekte buvo pasirinktas didesnis – 141 deputato Seimas. Kaip žinia, 1992 spalį šis Konstitucijos variantas ir buvo priimtas referendumu.
1) didelės dalies visuomenės bei politikų optimistinis įsitikinimas, kad Lietuvos demografinė kreivė ir toliau sparčiai kils į viršų ir jau apie 2008–2010 metus (SIC!) Lietuva priartės prie 4 milijonų ribos (Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva turėjo apie 3,7 mln. gyventojų);
2) konstitucijos rengėjų iš sovietinės epochos paveldėtas tam tikras polinkis į rusų socialinei minčiai būdingą megalomaniją. Dėl pusšimtį metų trukusio sovietinio režimo, 1990-ųjų šaukimo Aukščiausiosios Tarybos nariai, valdžios funkcionavimo ir politinių procesų supratimo požiūriu, iš esmės buvo sovietinio sukirpimo veikėjai, kurie naivokai linko manyti, kad geri sprendimai gali būti priimami tik didelio būrio žmonių. Ironiškai tariant, čia nugalėjo lyg ir kažkokia lietuviško bolševizmo atmaina, kurios esmė – klaidingas demokratizmo ir parlamentarizmo principų supratimas;
3) apsisprendžiant dėl būsimojo Seimo deputatų skaičiaus svarbus veiksnys buvo ir LTSR laikų „parlamentarizmo” paveldas. Nepriklausomybės priešaušryje LTSR Aukščiausiąją tarybą, regis, irgi sudarė solidus skaičius: 133 kvaziparlamentarai. 1992 m. Konstitucijos idėjiniai tėvai nenorėjo, kad jų atkurtos valstybės Seimo narių skaičius būtų toks pat kaip ir okupacinių laikų „parlamento“ ar juo labiau mažesnis, nes tai jiems asocijavosi su demokratijos siaurinimu. Todėl siekdami demokratiją nuleisti kuo žemiau į mases bei patenkinti tuomet vyravusias mitingines elektorato nuotaikas ir įtvirtino maksimalistinį Seimo modelį;
4) tam tikrą vaidmenį įtvirtinant maksimalistinį Seimo modelį tuomet suvaidino ir skirtingų politinių jėgų lobizmas ar net egoizmas. Juk kuo didesnis vietų skaičius nacionaliniame parlamente, tuo lengvesnės galimybės bei paprastesnis kelias tai ar kitai politinei jėgai ar veikėjui tą barjerą įveikti;
5) pagaliau, ne paskutinę reikšmę tuomet matyt suvaidino ir mūsų posąjūdinės visuomenės politinė kultūra – ne paslaptis, jog išsivadavę iš sovietinės okupacijos ilgą laiką lietuviai į politiką žvelgė kaip į kokias sakralines apeigas, o į seimų rinkimus ėjo tarsi į atlaidus, po kurių jiems bus dovanota „geresnė“ valdžia.
Nuo 1992-ųjų Konstitucijos priėmimo prabėgus dvidešimtmečiui tampa akivaizdu, kad tuomet buvo pasirinktas toli gražu ne pats optimaliausias nacionalinio parlamento modelis, kuris pirmiausia asocijuojasi ne su racionalumu, bet su aiškiai perdėta politine prabanga, kokia nesimėgauja net penkiskart už Lietuvą turtingesnės ir veiksmingesnės Vakarų demokratijos. Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva pasikeitė radikaliai ir iš esmės. Pasikeitė šalies politinis kraštovaizdis, ūkio struktūra, geopolitinė padėtis, visuomenės savimonė, piliečių mentalitetas ir teisinė sąmonė, politinė kultūra. Pagaliau, smarkai pasikeitė ir demografinė situacija bei jos tendencijos: Lietuva artėja ne prie 4, bet prie 3 milijonų ribos. Ir šiandien jau tik metų ar kitų klausimas, kada Lietuva šią ribą peržengs.
Štai pagal gyventojų skaičių ir teritorijos plotą Lietuvai giminingos, tačiau daug turtingesnės valstybės Šveicarija, Austrija ir Belgija turi maždaug triskart mažesnius parlamentus. Šveicarijos, turinčios apie 7,8 mln. gyv. ir apie 43 000 JAV dolerių BVP 1-am gyventojui, parlamentą (aukštesniuosius 46 ir žemesniuosius rūmus 200) sudaro 246 deputatai. Austrija, kuri turi apie 8,4 mln. gyv. ir 35 500 JAV dolerių BVP 1-am gyventojui, turi parlamentą iš 183 deputatų, o Belgija, kurios gyventojų skaičius siekia apie 11 mln, o BVP 1-am gyv. 32 000 JAV dolerių, parlamentą sudaro 71 senatorius ir 150 deputatų. Taigi iš viso 221. Ir nors šių valstybių demografinė kreivė, kitaipnei Lietuvos, kyla, tačiau tose šalyse negirdėti diskusijų, kad būtina sekti Lietuvos pavyzdžiu ir didinti nacionalinius parlamentus.
Beje, panaši šalies gyventojų skaičiaus, jos turtingumo koeficiento bei parlamento dydžio proporcijų situacija ir kitose demokratinėse Europos ir pasaulio valstybėse. Gyventojų skaičiumi Lietuvą daugiau nei 100 kartų lenkiančios JAV parlamentas (žemieji ir aukštieji rūmai) už Lietuvos Seimą yra didesnis tik apie tris kartus. Panaši gyventojų ir jiems atstovaujančių parlamentarų proporcijų situacija ir Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir net Rusijoje.
Taigi, nėra priežasčių galvoti, kad pakeitus šalies Konstitucijos 55 str. ir sumažinus Seimo deputatų skaičių, tarkime ligi 99 ar 101, realiai kaip nors sumažėtų ir lietuviškos demokratijos veiksmingumas ar kokybė, nukentėtų įstatymdavystės kokybė ar šalies tarptautinis įvaizdis. Turint galvoje pastaraisiais metais Lietuvoje šuoliais augantį populizmą, galima galvoti dargi priešingai: kad nacionalinio parlamento kokybė po tokios reformos tik sustiprėtų, nes išaugus politinių jėgų tarpusavio konkurencijai, nacionaliniame parlamente mažiau liktų vietos atsitiktiniams veikėjams su radikaliomis socialinėmis ar ultranacionalinėmis pažiūromis. O be to ir partijoms liktų mažiau pagundų savo rinkiminius sąrašus puošti spalvingais politiniais besmegeniais iš įvairių televizinių projektų. Partijos būtų priverstos labiau branginti šalies piliečių pasitikėjimą, atsakingiau formuoti sąrašus.
Kita vertus, siekiant gilinti demokratiją bei ugdyti lietuvių pilietiškumą ir politinę kultūrą, skatinti atsakomybę už valstybės likimą ir stiprinti ryšį su valstybe būtų galima sukti šveicariškuoju demokratijos keliu: daugiau klausimų spręsti būtent visuotiniuose referendumuose. Tiesa, kad šis kelias taptų realus yra būtinos bent dvi sąlygos: 1) valdžia privalo labiau pasitikėti savo piliečiais (politine tauta); 2) būtina demokratizuoti ir liberalizuoti patį referendumo įstatymą, kuris šiandien yra smarkiai atsilikęs nuo gyvenimo. Iš šveicariškojo parlamentarizmo galėtume perimti ir dar vieną reikšmingą patirtį: į Seimą išrinktiems deputatams nedrausti užsiiminėti ankstesne darbine-profesine veikla ir gauti už ją priklausantį atlyginimą.
Kalbėti apie nacionalinio parlamento Seimo reformą-optimizavimą leidžia ir lietuviško parlamentarizmo istorinė patirtis. Nors lietuviško parlamentarizmo užuomazgų galime rasti jau XV a. viduryje (Ponų Tarybos atsiradimas), tačiau modernusis, nacionalinis parlamentarizmas Lietuvoje iš esmės susiformavo tik tarpukariu, Pirmosios Respublikos metais.
1920 m. balandį išrinktame Steigiamajame Seime nuolat posėdžiavo 112 deputatų. Per visą tarpukarį, tai buvo vienintelis Seimas, kuris turėjo daugiau nei šimtą vietų. Tokia Steigiamojo Seimo delegatų gausa pirmiausia buvo susijusi su nacionalinės valstybės atkūrimu, jos įtvirtinimu tarptautinėje arenoje, vidaus ūkinių problemų gausa bei demokratizmo protrūkiu Centrinėje-Rytų Europoje. Vėlesniais metais, pačių parlamentarų valia, Seimo narių skaičius sumažėjo. Demokratiškai išrinktame Pirmajame ir Antrajame seimuose posėdžiavo po 78 deputatus. 1923/24 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą – proporcingai buvo padidintas ir parlamentarų skaičius. Todėl 1926 m. pavasarį į Trečiąjį Seimą jau buvo išrinkti 85 deputatai.
Diskusijos dėl Seimo narių optimalaus skaičiaus Lietuvoje ne kartą vyko ir tarpukario metais. Tačiau tuomet jos daugiausia būdavo siejamos su valstybės teritorinėmis problemomis ar jų pokyčiais. Pavyzdžiui, kovojant dėl Vilniaus susigrąžinimo, partijų aplinkoje ne kartą diskutuota, kiek reikės padidinti nacionalinį parlamentą, kai Vilnius pagaliau ir vėl taps realia valstybės sostine? Tačiau šios diskusijos tuomet taip ir liko tik diskusijomis. O po 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo ir diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo ir visai nutilo. Didesnioji dalis valdančiojo elito, net aukštoji karininkija ir dešinioji opozicija (LKDP) iš esmės buvo susitaikę su mintimi, kad Vilnius prarastas negrįžtamai ir tik ieškojo būdų, kaip prie šios žinios prijaukinti visuomenę.
Jeigu tikėti Lenkijos pasiuntinybės Kaune pranešimais į Varšuvą, tai 1938 m. rudenį – 1939 m. žiemos pradžioje, po Vilniui Vaduoti sąjungos uždarymo, šiai krypčiai jau priešinosi tik prezidentas Smetona ir keli šimtai jaunų, daugiausia žemesnio rango karininkų. Atlėgo net studentijos įkarštis. Nes atsidarius administracinei linijai su Lenkija, ekskursantai iš VDU 1938 m. vasarą gana gausiai ir entuziastingai plūstelėję į Vilnių labai greitai pamatė, kad „lietuvybės ženklų čia beveik nebėr“. Kad šis procesas būtų kiek pristabdytas, turėjo įsikišti net VRM su savo rekomendacijomis, kaip ir kada toliau organizuoti ekskursijas bei kur vesti ir ką rodyti ekskursantams…
1939 m. rudenį kilus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai pagaliau susigrąžinus Vilniaus kraštą, diskutuoti apie nacionalinio parlamentarizmo ypatumus laiko jau nebebuvo: vos po pusmečio lietuviškąjį valstybingumą su visais jo pliusais ir ydomis giljotinavo sovietinė okupacija. Ar nacionalinio parlamento reforma galėtų prisidėti prie lietuviško valstybingumo kokybės ir demokratijos patobulinimo, matyt, demokratiškai turėtų nuspręsti pati politinė tauta.
Tačiau jei metinis emigrantų iš šalies skaičius prašoka vieno deputato atstovaujamą nominalų rinkėjų skaičių, o Seimo rinkimuose dalyvauja vos pusė visų rinkėjų, vadinasi, diskutuoti jau pats laikas. Kitaip, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, užkonservuota tautos dalis gali pasirinkti ir vengriškąjį tautinės demokratijos receptą.