Beveik visi, kurie nori žinoti, šiandien žino, kokia žiniasklaidos priemonė kokiam privačiam kapitalui priklauso. Beveik visi, kurie vartoja žiniasklaidos produkciją, šiandien mano, kad jei žiniasklaidos priemonė kažkam priklauso, tai joje pateikiama to kažkieno interesus atitinkanti informacija. Paprasčiau sakant, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.
© DELFI
Tačiau mažai, kas šiandien žino, ką galvoja patys žurnalistai. Ar jie atpažįsta specialiai jiems kuriamus įvykius, kaip juos vertina ir kuo, jų nuomone, ši žurnalistui į lūpas įdėta giesmė, t.y. pametėta žinia ar įvykis, skiriasi nuo sovietmečiu praktikuoto ideologinio valdžios spaudimo. Kaip šiuolaikinėje žiniasklaidoje suprantamas toks atgyvenęs informacijos kontrolės mechanizmas kaip cenzūra?

Istorijos pamokos: spaudos laisvė – reta būsena

Spaudos istorikas dr. A. Vaišnys mano, kad istorijos raidoje viešas žodis buvo ir tebėra prilyginamas veiksmui, pavojingam valdžiai, todėl net ir tuomet, kai valstybėse įsitvirtina santvarkos, užtikrinančios tiek žmogaus teisių ir laisvių, tiek privataus kapitalo apsaugą, bandoma kontroliuoti viešąją informaciją, pamirštant, kad spaudos laisvė yra ta pati nuosavybės teisė, kiekvieno asmens galimybė rinktis – žinoti ar nežinoti.

Detali tarpukario žurnalistikos istorijos analizė rodo, kad to meto Lietuvoje veikė karinė cenzūra. Tai reiškia, kad spaudos veiklą reglamentavusiuose teisės aktuose buvo numatyta karo komendanto teisė kontroliuoti skelbiamos informacijos turinį. Įstatyme įtvirtinta priemone sumaniai naudojosi to meto politinės partijos, spaudos leidybą prižiūrintys valdininkai, kuriems terūpėjo teigiamas valstybinės valdžios ar atstovaujamos politinės jėgos įvaizdis viešojoje erdvėje. A. Vaišnio nuomone, prielaidos realizuotis nuo pat 1918 metų Konstitucijoje įtvirtintai spaudos laisvei atsirado tik prezidento K. Griniaus valdymo laikotarpiu, kuomet buvo atšaukta karo padėtis ir panaikinta cenzūra. Tiesa, šis žiniasklaidos klestėjimo laikotarpis tetruko šešis lemtingų 1926-ųjų mėnesius – jis baigėsi autoritarinio režimo įvedimu.

Panašu, kad „cenzūra“ šiandien vadinama viskas – draudimai, moralės normos, informacijos sklaidos reglamentavimo procedūros, leidinio turinio metmenys, redakcijos politika, net žanras ir stilius. Tokie laikai.
Aurelija Juodytė:

Kita vertus, mūsų šalies žiniasklaida išgyveno ir totalitarinį sovietinio valdymo periodą, kuomet visuomenės informavimo priemonės buvo paverstos ideologinės prievartos instrumentu, monologinės kultūros ir represinės valdžios ruporu. Taigi istorija rodo, kad valdžios bandymas nustatyti žinių skleidimo tvarką yra linkęs nejučia virsti žiniasklaidos turinio redagavimu, nuo kurio iki cenzūros – valdžios organų vykdomos periodinės spaudos ir kitokios viešosios informacijos kontrolės – vienas žingsnis.

Jei tarp valdžios ir visuomenės nėra žurnalisto, kovojančio už spaudos laisvę, tuomet žiniasklaidoje nebelieka visuomenės interesus atitinkančios informacijos, o skleidžiamos tik valdžia ir teigiamu jos vertinimu suinteresuotųjų nuostatos. Būtent todėl po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo siekiama, kad žiniasklaidos priemonės būtų kuriamos privataus kapitalo pagrindais, o valdiškos institucijos neturėtų galimybės kištis nei į žurnalistinę, nei į ūkinę visuomenės informavimo priemonių veiklą. Ar po tokių priemonių cenzūros nebeliko ir žiniasklaida palaisvėjo?

Etikos normų paisymas suvokiamas kaip cenzūra

Pastebėtina, kad šiandien žurnalistinį darbą dirbantys asmenys cenzūrą sieja su vidine (visuomenės informavimo priemonės arba žurnalisto) cenzūra. Dažniausiai tai reiškia tiesioginio vadovo – redaktoriaus ar savininko – nurodymus, t.y. jų teisę tarti paskutinį (lemiamą?) žodį tvarkant informaciją, jų valios neleisti skelbti tam tikros informacijos vykdymą arba su moralės normomis, įsitikinimais, žurnalisto asmenybės principais susijusį informacijos nutylėjimą, atitinkamų temų rinkimąsi. Tačiau esama ir keistesnių, tiesiog nepadorių cenzūros sampratų.

Pavyzdžiui, tai, kad žurnalistas turi laikytis visuomenei svarbių vertybių, tokių, kaip netransliuoti smurtinių vaizdų tuo metu, kuomet televizorių žiūri nepilnamečiai, kai kurie nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse dirbantys asmenys irgi laiko cenzūra. Įdomu tai, kad šio tipo cenzūrą žurnalistai pateisina gaminamos produkcijos kokybe, bendražmogiškosiomis vertybėmis ir tik todėl su ja taikstosi. Tokia nuostata dar kartą paliudija, kad spaudos laisvė žurnalistų siejama su visiška savivale, atsakomybės neturėjimu ir atskaitomybės vengimu. Kaip kitaip vertinsi, jei net iš Lietuvos radijuje dirbančio žurnalisto išgirsti, kad cenzūra yra „žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmas: atsižvelgdama į jį kiekviena konkreti visuomenės informavimo priemonė sprendžia, ką skelbti, ko ne“. Ir tai dar ne viskas.

„Mes turime stilistę, ji cenzūruoja stilių“

Anksčiau redagavimas buvo suvokimas kaip teksto tikrinimas ir klaidų taisymas arba kaip teksto rengimas spaudai, kiek rečiau – kaip vadovavimas periodinio leidinio rengimui. Tačiau dabar redaktoriai save įsivaizduoja kaip cenzorius, tokiais juos mato ir eiliniai korespondentai. Pastebėtina, kad prievartiniu mechanizmu, informacijos kupiūravimu laikomas pranešimo teksto kelias per kalbos redaktorius, stilistus, maketuotojus. Net naujienų atrankos procesas kaip viena informacijos išėmimo iš apyvartos formų įvardinamas cenzūra. Pasirodo žurnalistus „prievartauja“ ir laidos formatas, ir leidinio puslapio parametrai, juos rėmina kamera. Darytina išvada, kad ne žurnalistai valdo įrankius, bet įrankiai juos. Juk panašių nusiskundimų nesigirdi iš kinematografininkų ar teatro scenos artistų.

Privataus kapitalo cenzūra

Akivaizdu, kad žurnalistas daug žino. Mažiau akivaizdu, kad jis sako ne viską, ką žino. Tačiau, kas pastebi, jei jis tyli. Ir tyli už pinigus arba dėl jų. Vienas vyresnio amžiaus asmuo, turintis 40 metų žurnalistinio darbo stažą, lygino: „seniau žinojai, kad medžiaga bus nešama į Glavlitą atlikti cenzūrą, ten pasakydavo – šitos nuotraukos dėti negalima, nes matosi televizijos bangas blokuojantys įrenginiai, čia tekste reikia išbraukti karinės technikos pavadinimus ir pan. O šiandien cenzūra nematoma, tiesiog jauti, kad jei parašysi kurią dieną ne taip, ir viskas.“ Kitas žurnalistas – beje, laikraščio priedo, t.y. žemesnės grandies redaktorius – pripažino: „man pačiam yra tekę perduoti temą kitiems kolegoms, nes pats negalėjau apie tai rašyti.“

Norisi pacituoti dar vienos žiniasklaidos priemonės vadovą, apie cenzūrą jis sako: „Klasikine prasme cenzūros (nurodymo iš valdžios, ką ideologiniais sumetimais reikia rašyti, ko ne) Lietuvoje nėra. Ji egzistuoja kitu pamatu – tai savininkų cenzūra. Savininkas, būdamas redaktoriumi, gali diktuoti visą redakcijos politiką. Tai Lietuvoje aiškiai egzistuoja, bet tokie redaktoriai savo darbą vadina „vadyba“. [...] Kalbant apie mano darbą – mūsų savininkai reikalauja „gaminti“ kokybišką informaciją, nes visas 100 proc. mūsų pajamų yra už informacijos pardavimą. Todėl mes negalime sau leisti spausdinti neteisingą, kažkam naudingą informaciją. [...] Deja, egzistuoja žinių ir politikos sutapatinimas. Eilinio žmogaus gyvenime politika neužima tiek vietos, kiek jai skiriama vietos žiniose. Tai visiškas nulis žmogaus sąmonei, visuomenei.“

Taip tvarkomasi su informacija, kol prieinama iki ribos – cenzūra laikoma, jei žurnalistas nesugeba gauti informacijos, nesusiranda šaltinių: „žurnalistas gali rinktis, ar kažką nutylėti, ar pasakyti. Tai yra savotiškas šantažas: aš tyliu, bet jie man teikia informaciją. Žurnalistai naudoja įvairius manipuliacinius veiksmus.“

Panašu, kad „cenzūra“ šiandien vadinama viskas – draudimai, moralės normos, informacijos sklaidos reglamentavimo procedūros, leidinio turinio metmenys, redakcijos politika, net žanras ir stilius. Tokie laikai. Viskas priklauso nuo to, kokį turinį sąvokai suteiksi. Gali samprotauti, kad įvaizdis yra informacijos tiltas. Arba gali teigti, kad įvaizdis – informacinė apgaulė. Taip ir su cenzūra. Jei apie informacijos tvarkymą kalba valdžios atstovai – tai informacinė politika, jei verslininkai – tai propagandinė kova. Gal todėl žurnalistui viskas atrodo cenzūra, kaip ir eiliniam piliečiui viskas yra politika.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (10)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (97)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (200)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (206)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (20)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (36)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (21)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...