- Atrodo, kad mūsų visuomenės „nebedengia” vienijantys, visiems bendri istorinės tiesos ir teisingumo pasakojimai. O gal jų nė nereikia? Pvz., tegul lieka a.a. J.Brazaitis vieniems didvyris, pavyzdinis politikas, o kitiems – pagarbos nevertas vadovas.

- Nesutarimas dėl J.Brazaičio yra smulkmena. Tai demokratinės visuomenės gyvenimo kasdienybė, jos privalomas elementas. Ruoškimės daug rimtesniems išbandymams. Valstybės konstitucinės sąrangos dalimi tapo nesutarimas dėl šeimos ir santuokos ryšio. Daugybė ankstesnių laikų mąstytojų žinojo, kad, prireikus protu pagrįsti šeimos ir santuokos ryšio būtinumą, to gali nepavykti padaryti. Protui niekas nėra teisinga savaime. Lietuvos Konstitucinis Teismas įrodė, kad ankstesnių laikų filosofai buvo teisūs. Žvelgiant proto akimis, santuoka ir šeima yra nesunkiai atskiriami dalykai. Mokslas negali įrodyti, kad santuoka yra būtina.

Kelti nerimą turi tik tai, kad protu gali nepavykti įrodyti tautos ir valstybės būtinumo. Prirašyta daugybė knygų, kuriose įrodinėjamas tautos fiktyvumas ir valstybės panaikinimo būtinumas. Pagal Lietuvos Konstitucinio Teismo pasiūlytą šeimos ir santuokos atskyrimo modelį nesunkiai galima atskirti Dievą ir religiją. Jeigu piliečiai staiga pradėtų įrodinėti turį religijos be Dievo supratimą, o tai jau atsitinka gana dažnai, teisininkai turės pripažinti, kad nėra būtino ryšio tarp religijos ir Dievo. O tai juos privers pakeisti požiūrį į religijos laisvę. Juk nėra prasmės ginti žmonių, kuriems krepšinis arba menas yra religija, politinių teisių kaip teisių grupės.

- Kol kas padėtis tokia, kad 98 parlamentarai pateikė šeimą su santuoka susiejančią Konstitucijos pataisą. Gal šis konstitucinis ginčas – taip pat tik demokratinės visuomenės tobulėjimo kelio etapas?

Alvydas Jokubaitis
Mūsų valstybė savo kilme yra tautinė valstybė. Tai būtina suprasti. Tačiau tautinė valstybė neturi ieškoti priešų. Tautinė valstybė – tai ne tik nacionalizmas, bet ir demokratija, platus žvilgsnis į pasaulį. LDK kunigaikščiai mums šiandien neišspręs lenkų tautinės mažumos problemų.
- Manau, kad mūsų politikai blogai supranta teisės prigimtį. Kai žmonės nesutaria dėl pasaulėžiūros dalykų, protingiausia palikti modus vivendi, t.y. realaus piliečių nesutarimo ir konflikto situaciją. Teisininkų sprendimas orientuotas į neutralumą, kuris iš tikrųjų yra vienos iš besiginčijančių pusių diskriminavimas. Kai džiaugiasi šeimos be santuokos šalininkai, liūdi jų oponentai, ir atvirkščiai. Politikai neturėtų kai kurių pasaulėžiūros ginčų perduoti į teisininkų rankas. Niekas neturi tiek trūkumų, kaip įstatymai trūkumams šalinti. Mūšius prieš įsišaknijusią moralę teisė dažniausiai pralaimi. Teologai turi svarbią „adiaphora“ sąvoką. Jie sako, kad krikščioniškas mokymas yra abejingas tam tikriems visuomenės gyvenimo reiškiniams. „Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime“, – sako apaštalas Paulius. Atėjo laikas politikams ir teisininkams pasimokyti iš teologų. Tai prisidėtų prie politikos tobulėjimo.

- Tai Konstitucijos keisti nereikėtų?

- Ne, nereikėtų. Friedrichas Nietzsche viename iš darbų yra sakęs, kad mūsų institucijos niekam tikusios, tačiau tai – ne jų, bet mūsų kaltė. Mes norime teisinėmis priemonėmis spręsti tai, kas kyla ne dėl teisinių priežasčių.

- Bet įstatymų leidėjai juk gali padėti išspręsti arba pagilinti visuomenės konfliktus. Pvz., neleidę tam tikrai daliai Lietuvos piliečių pasuose lotyniškais rašmenimis rašyti savo pavardžių originalų, parlamentarai juk atgaivino poliublijinį antagonizmą?

- Įstatymų leidėjai gali išspręsti arba pagilinti konfliktus. Šįkart konfliktas buvo pagilintas. Paskui Varšuva jį galutinai įvarė į akligatvį. Lietuvos ir Lenkijos santykius galima pabloginti bet kuriuo momentu. Tačiau jiems pataisyti reikia valstybininkų, matančių ne tik ateinančius rinkimus, bet ir būsimas kartas. Paaiškėjo, kad šiuo metu tokių nėra.

- Yra politikų, kuriems priešiškumas Lenkijai – valstybingumo atributas.

- Mūsų valstybė savo kilme yra tautinė valstybė. Tai būtina suprasti. Tačiau tautinė valstybė neturi ieškoti priešų. Tautinė valstybė – tai ne tik nacionalizmas, bet ir demokratija, platus žvilgsnis į pasaulį. LDK kunigaikščiai mums šiandien neišspręs lenkų tautinės mažumos problemų. Tik supratimas, kad lenkai yra lygūs ir garbingi mūsų valstybės piliečiai. Nesupraskime klaidingai žodžio „tautinė“. Žodis „demokratija“ nurodo į „demos“. Tai kintamasis, į kurį reikia įrašyti kokią nors reikšmę. XX amžiuje lietuviai įrašė „lietuvių tauta“. Pokomunistiniu laikotarpiu Konstitucinis Teismas išaiškino, kad esame politinė lietuvių tauta. Tautinė valstybė yra nauja politinio gyvenimo forma. Čia būtina pabrėžti žodį „politinė“. Tai ne tik nauja kultūra, bet pirmiausia naujas požiūris į politiką.

- Jei esame politinė lietuvių tauta, vadinasi, atskiriame save nuo kitų tautų ne kalbos ar kilmės požymiais, o pagal lojalumą savo valstybei?

Alvydas Jokubaitis
Šiandien kaip niekada anksčiau būtina suprasti, kad gyvename kitos politinės sąrangos valstybėje negu LDK. Kunigaikštis šiandien rinkimuose stovėtų kaip lygus su Pasvalio rajono Kiemėnų kaimo valstiečiais. Tai XIX a. demokratinės revoliucijos padarinys.
- Nepaisant dabartinio Europos tautų suartėjimo, tautos ir toliau lieka politinio gyvenimo pagrindu. Ši tiesa įrašyta Lietuvos Konstitucijoje. Šiandien dažnai klausiama, apie kokią tautą kalbama – etninę ar politinę? Atsakymas paprastas – apie abi kartu. Didysis tautinės valstybės pašaukimas – derinti abi ištikimybes – tautai ir valstybei. Lengva pasakyti, kad tai svarbus politinis uždavinys. Daug sunkiau rasti praktinius jo sprendimus. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nesusidūrė su šiuo sunkiu uždaviniu. Tačiau to politinė kaina didelė.

Tik mažiau negu dešimt procentų bajorų luomo žmonių save tapatino su tauta ir tvarkė politinius reikalus. Tik suvokus tautą kaip suvereną, visi Lietuvos gyventojai tapo piliečiais, įgijo politines teises ir perėjo prie demokratinio valdymo.

Šiandien kaip niekada anksčiau būtina suprasti, kad gyvename kitos politinės sąrangos valstybėje negu LDK. Kunigaikštis šiandien rinkimuose stovėtų kaip lygus su Pasvalio rajono Kiemėnų kaimo valstiečiais. Tai XIX a. demokratinės revoliucijos padarinys.

Prancūzai ir kitos tautos į naują tautinę valstybę ėjo per revoliucijas, kraują, smurtą ir terorą. Jų karaliai ir daugybė aristokratų atsidūrė po giljotina. Visą XIX a. Europoje vyko įnirtinga revoliucijos ir kontrrevoliucijos kova. Lietuviams užteko išsivaduoti iš baudžiavos. Blogiausia, kad jie net šiandien tingi suprasti, kad įsėdo į tinkamą traukinį, kuris judėjo prancūzų ir amerikiečių revoliucijų nubrėžta kryptimi. Tautos („natio“ arba „populus“) pradėjo pačios save valdyti. Pradėkime galvoti politiškai, o ne Maironio eilėraščių posmais. Šie posmai puikūs, bet tai – poezijos, o ne politikos kalba. Džiaukimės poetiniu romantizmu, bet atsargiai žiūrėkime į politinį romantizmą.

- Ką tik baigėte tarnybą LRT Taryboje. LTV tik vienas Gustavas gana nuosekliai kuria tautos istorinę nuovoką – gal to ir pakanka?

- Mes visi paliesti istorinės savivokos. Praeitis tarp mūsų yra net tada, kai apie ją nesusimąstome – troleibuse, redakcijoje, parlamente ar universitete. Istorija nėra tik tai, kas surašyta knygose. Egzistuoja gyva istorija, pasirodanti mūsų kasdieniuose darbuose. Pagal seną romėnų posakį istorijos nežinantys žmonės yra vaikai. Gustavas pakeitė perspektyvą – vaikai taip pat turi žinoti istoriją.

Per didelis susižavėjimas istorija gali būti žalingas. Praeities perteklius iš jaunų žmonių gali atimti jų didžiausią pranašumą – norą siekti neįprastų dalykų. Mirusiųjų pasaulį kartais verta palikti mirusiesiems. Nebūkime fanatikai. Viską darykime su saiku. Istorija neturi užgožti gyvenimo.