Naujausi Rytų Europos gyventojų požiūrio į socialinę nelygybę tyrimai, kuriuos atliko VU tyrėja Agnė Tonkūnaitė-Thiemann, atskleidė, kad ideologinių nuostatų (matuotų kairės – dešinės skalėje) svarba iš visų Rytų Europos šalių pasireiškė atskirai tik Čekijoje, kur labiau kairesnių pažiūrų asmenys linkę šalyje matyti daugiau socialinės nelygybės. Šie Čekijos duomenys parodo pagrindinį problemos mazgą.

Naujausi Eurostato skurdo duomenys patvirtina šį teiginį, nes būtent Čekijoje iš visų Europos Sąjungos šalių yra mažiausias skurdo lygis (matuojant pagal mažiau negu 60 proc. vidutinių pajamų šalyje). Po to rikiuojasi Danija ir Švedija. Būtent šiose valstybėse gyventojai geriausiai supranta kairės-dešinės skalę ir turi įtakingas socialdemokratų partijas, kurios valdė ilgą laiką. Pagal socialdemokratinės politikos turinį Čekija neabejotinai pirmauja tarp Rytų Europos šalių, nors joje valdė ne tik socialdemokratai. Manau, kad Lietuva yra iš tų Rytų Europos šalių, kurioje noras turėti tikrą socialdemokratinę partiją yra mažiausias. Čia gyventojams svetimos tikros kairiosios vertybės, nėra kairiojo mentaliteto. Čia nereikia „tikrų socialdemokratų“ su gerovės valstybės politika, didesniu perskirstymu ir mažesne nelygybe. Ne tik valdžia, bet ir patys gyventojai to nenori. Aišku, tam pagrįsti reikėtų išsamių empirinių tyrimų, bet galima panagrinėti plika akimi matomus faktus.

Arvydas Guogis
Manau, kad Lietuva yra iš tų Rytų Europos šalių, kurioje noras turėti tikrą socialdemokratinę partiją yra mažiausias. Čia gyventojams svetimos tikros kairiosios vertybės, nėra kairiojo mentaliteto.
Lietuvos socialdemokratų partija, vadovaujant Algirdui Brazauskui ir Gediminui Kirkilui, vykdė stambiojo kapitalo interesus atitinkančią politiką – Lietuvos žmonės tikėjo jų autoritetu, ypač aukštai buvo vertinamas A. Brazauskas. Pastaruoju metu, kairuoliškai suaktyvėjus atskiriems politikams, pvz. sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Andriukaičiui, jis nesulaukia deramo palaikymo tiek iš partijos kolegų, tiek ir iš gyventojų pusės. Tai rodo V. Andriukaičio kritika ir visiškai žemi reitingai. Pensijų reformoje, nors ir vadovaujami socialiai angažuoto Algirdo Syso, socialdemokratai tikrai dar neatrodo „socialdemokratiškai“.

„Naujosios kairės“ judėjimas, vadovaujamas Andriaus Bielskio ir Jolantos Bielskienės (kurie dabar kopia karjeros laiptais Lietuvos socialdemokratų partijoje, vietoje to, kad užsiimtų tradicinių kairiųjų vertybių – išnaudojimo ar socialinės nelygybės klausimais, kuriuos gerai išmano) į pirmą planą kelia gėjų problemas, kovoja prieš lietuvišką tapatybę ir tautiškumą ir t.t.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga (vadovas Arvydas Akstinavičius) yra nustumta į paraštes ne tik politikoje, bet ir žiniasklaidoje – ji yra tiesiog blokuojama nuo informacinių kanalų, tačiau Lietuvos žmonėms dėl to nei šilta, nei šalta, už LSDS per rinkimus jie vis tiek niekada nebalsuoja, nors LSDS tikrai nėra išdavusi socialdemokratinių idealų.

Algirdo Paleckio Socialistinis liaudies frontas yra penktoji sovietinio tipo kolona, kuri nieko bendro su tikrąja kaire ar Gerovės valstybe neturi, o tik nori restauruoti sovietinį režimą.

Lietuvos švietimo sistemoje, smegenų centruose ir žiniasklaidoje yra ignoruojama kairioji mintis. Tik atskiri intelektualai – tokie kaip Romas Lazutka, Povilas Gylys, Aušra Maldeikienė, Bronius Genzelis yra pripažinti ir į jų nuomonę įsiklausoma, kiti kairieji intelektualai, o taip pat jaunimas dažnai yra ignoruojami.

Arvydas Guogis
Vietoje to, kad reikalautų pagerinti viešųjų paslaugų kokybę, Lietuvos žmonės tiesiog netiki viešuoju sektoriumi ir netiki efektyviomis viešosiomis paslaugomis – todėl čia atviras kelias visa ko privatizavimui.

Kokie yra socialinės nelygybės mažinimo keliai? Dešinysis, kuris remiasi labdara ar ypatinga ekonomine būkle, kaip yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ar Šveicarijoje, kai „neturtingesniems tiesiog nubyra nuo turto piramidės“ – taip sakant, ir jiems kažkas tenka. Ir kairysis – kai socialdemokratinės gerovės valstybės būdu yra ribojamos neigiamos rinkos įtakos perskirstant biudžetą, plačiau ir efektyviau teikiant viešąsias paslaugas ir pan.

Tai Lietuvai yra neaktualu, nes dešinysis būdas yra nepasiekiamas dėl mažo BVP, o kairiojo būdo tiesiog nereikia. Todėl Lietuvoje yra mažiausias iš visų ES šalių BVP perskirstymo procentas, greitai artėjantis prie dvidešimties procentų. Vietoje to, kad reikalautų pagerinti viešųjų paslaugų kokybę, Lietuvos žmonės tiesiog netiki viešuoju sektoriumi ir netiki efektyviomis viešosiomis paslaugomis – todėl čia atviras kelias visa ko privatizavimui. Lietuvai tiesiog nereikia tikrų socialdemokratų, o daugeliui jos gyventojų nėra poreikio didesnei socialinei lygybei.

Juk daugelis iš balsuojančių už Uspaskicho ir Pakso partijas, nesivadovauja jokiomis socialinio teisingumo vertybėmis, o patys nori praturtėti ir būti tokiais pačiais kaip Uspaskichas ar Paksas. Tinka net ir ne visai sąžiningi ir ne visai švarūs būdai. Tad ar reikia Lietuvos žmonėms „tikrų socialdemokratų“ ir skandinaviško gerovės modelio, kuriuo daugelis lietuvių taip žavisi?